TĘSINYS IŠ LAPKRIČIO NUMERIO

ALFONSAS GRAUSLYS

     1953 m. liepos 13-14 d. Henri Perrin dalyvauja visų prancūzų kunigų - darbininkų suvažiavime Paryžiuje. Visi prislėgti susirūpinimo. Kai kurie vyskupai jau atšaukia savo kunigus iš jų sąjūdžio. Netrukus po to pradeda ateiti liūdnos žinios iš Romos: nebeleidžiama seminaristams, besiruošiantiems tapti kunigais -darbininkais, dirbti fabrike, o netrukus jų speciali seminarija visai uždaroma. Ateina įsakymas vienuolijoms atšaukti savo narius iš kunigų-darbininkų sąjūdžio. Vyskupai, spaudžiami iš viršaus, uždraudžia kunigų-darbininkų susirinkimus. Trys prancūzu kardinolai vyksta Romon, kur tarp kitko išgirsta, kad kunigai - darbininkai tegali dirbti 2-3 valandas į dieną, turi išeiti iš profesinių sąjungų, o medžiaginius darbininkų reikalus turi palikti pasauliečiams. Grįžę iš Romos, kardinolai 1953 m. lapkričio mėnesį per vyskupus praneša, kad kunigai - darbininkai turi išpildyti šiuos reikalavimus. Visi tačiau aiškiai mato, kad tai reikštų sąjūdį visai panaikinti: pasilikdami taip apriboti, kunigai - darbininkai negalėtų turėti apčiuopiamos įtakos darbininkijai.

SĄJŪDŽIO UŽDARYMAS

     1954 m. sausio 19 d. vyskupai galutinai praneša centrinės bažnyčios valdžios potvarkius kunigams-darbininkams: tedirbti 2-3 valandas, neužimti jokių atsakingų pareigų, tarpusavy nebeturėti organizacinio ryšio, bet įsijungti įpraston vyskupijos kunigų santvarkon. Iš kunigų - darbininkų telieka Darbininkų Misijos kunigai.

     Ką jautė kunigai - darbininkai, galima suvokti iš kai kurių H. Perrin laiškų. Sausio 28 d. jis rašė: “Nebėra jau kunigų-darbininkų. Tai mums pranešė kardinolas Lienart. Jūs buvot nuostabūs. Dėkoju. Dabar turite išsiskirstyti; jei ne —    ekskomunika... Lienart buvo sustingęs iš pasibaisėjimo —    mes taip pat... Viskas, ką mes per dešimtį metų padarėme, buvo sunaikinta ir susprogdinta... Mūsų pačių sielvartas yra niekis, palyginant su skausmu milijonų darbininkų, kurie jaučiasi Bažnyčios apleisti ir išduoti... Visi turime duoti apyskaitą dėl Evangelijos, o taip yra lengva ją išduoti... Galiu tik viena tau pažadėti, kad prieš Bažnyčią nesukilsiu”.

     Už mėnesio H. Perrin nusiskundžia kitame laiške: “Visi tie dalykai, kurie paskutiniu laiku įvyko, yra pilni sunkių pasekmių; jie įvyko per mus, bet, gaila, kad ir per Bažnyčią valdančiuosius”. Jis autoritetą pripažino ir jo sprendimui pakluso, nes, gal būt kaip ir daugelis kitų giliau žiūrinčių ir toliau matančių, suprato, kad autoriteto griovimas yra didesnė blogybė, negu kartkartėmis autoriteto daromos klaidos. Tačiau šio laiško žodžiais jis pripažino, kad bažnytinė vadovybė, tą klausimą spręsdama, galėjo suklysti arba bent būti suklaidinta.

     Porą dienų vėliau, liesdamas savo dvasinį stovį, laiške pasisakė: “Neužtenka vien antikomunistinės nuotaikos ir pasitraukimo į getą (komunizmui nugalėti — A. G.)... Viena yra aišku: aš negaliu grįžti į getą”. Jis buvo padaręs įžadus būti kunigu - darbininku iki mirties ir jautėsi negalįs kunigauti eiliniu kunigavimu. Dėl to jame virė sunki kova tarp sąžinės ir autoriteto.

H. PERRIN MIRTIS

     To konflikto išdavoje H. Perrin paprašo iš dvasinės vyriausybės šešių mėnesių atostogų. Jis pasižada nesiimti nuolatinio fizinio darbo, kol pildys kunigo pareigas. Jo širdis pilna liūdesio. Savo draugams laiškuose nuolat užsimena apie liūdesį milijonų sielų, kurios tik per kunigus - darbininkus buvo pradėjusios patirti Kristų, bet dabar yra vėl paliktos vienos. Porą savaičių prieš mirtį jis parašo raštą, prašydamas jį atleisti nuo kunigo pareigų, tačiau delsia ir jo neišslunčia.

     1954 m. spalio 25 d. H. Perrin tragiškai žūsta motociklo katastrofoje. Tos dienos ankstyvą rytą, kai dar beveik nebuvo jokio judėjimo, jis vyko motociklu į Assy-les-Moulin-aux, kur vyskupui leidžiant, mokėsi elektriko amato. Buvo rastas nukritęs nuo motociklo, negyvas, su sutriuškinta galva, nors važiavo su šalmu ant galvos. Policija negalėjo susekti jo mirties priežasties, nes nerasta jokių susidūrimo žymių. Jo mirtis lieka paslaptimi. Gal tai buvo paprasta nelaimė, o gal sąmokslas komunistų, laikiusių jį savo priešu kovoj dėl darbininkijos.

VISUOMENĖS REAKCIJOS

     Kaip visuomenė atsiliepė į kunigų - darbininkų sąjūdžio panaikinimą? Komunistai neslepiamai džiūgavo, nustoję varžovų darbininkų tarpe; šio sąjūdžio panaikinimą jie apskelbė kaip Bažnyčios ėjimą iš vien su kapitalistais. Prancūzijos kardinolai ir vyskupų dauguma buvo pritrenkti liūdesio. Sąmoningieji katalikai, nustebę, nerimavo, nes tikinčiųjų dauguma nuoširdžiai vertino kunigu - darbininkų veiklą. Lijono kardinolas Oerlier neslėpė savo nustebimo dėl to sąjūdžio panaikinimo. Kardinolas Lienart tai pavadino “Prancūzijos Bažnyčios katastrofa”. Katalikų rašytojas, Nobelio premijos laureatas, F. Mauriac pareiškė: “Kunigai -darbininkai yra mūsų pasididžiavimas. Mes negalime nė įsivaizduoti, kad vieną dieną jų nebebus”. Dauguma kątalikų laikraščių kunigams-darbininkams reiškė savo simpatijas. Tik konservatyvieji, negalį suprasti ir priimti naujų metodų, uždarymu buvo patenkinti.

KODĖL SĄJŪDIS PANAIKINTAS

     Kodėl Roma šį sąjūdį sustabdė? Į šį klausimą nelengva trumpai atsakyti, nes visas reikalas yra labai komplikuotas. Galimas dalykas, kad kai kurios uždarymo priežastys iš viso nėra pilnai viešumoj žinomos.

     Tiesa, kunigų - darbininkų tarpe pasitaikė neigiamybių: keliolika nukunigėjo ir sukomunistėjo, o dalis (prieštarautojų nuomone) virto tik darbininkais, jų dvasingumui išblukus. Pusė tame sąjūdyje dalyvavusių uždraudimo nepaisė ir darbą tęsė toliau.

     H. Perrin tvirtinimu, dėl tų visų dalykų stebėtis nereikia, nes nėra didelių darbų, kurie būtų įvykdyti be aukų. Tad ir šis didelis užsimojimas grąžinti darbininkiją Kristui negalėjo įvykti be nuostolių ir sukrėtimų. Tačiau, kunigų-darbininkų draugų įsitikinimu, visas tas neigiamybes atsvėrė geri rezultatai, ypač, kad darbininkija, kuriai buvo nuolat kalama galvon Bažnyčią esant kapitalizmo šalininke, dabar pamatė tos pačios Bažnyčios kunigus dirbančius su jais ir net besirūpinančius jų gyvybiniais reikalais. Pačių kunigų - darbininkų tvirtinimu, daugelis darbininkų, susitikę su jais, pakeitė savo priešišką nusistatymą Bažnyčios atžvilgiu, o dalis atsivertė katalikybėn.

     Prie sąjūdžio sustabdymo galėjo prisidėti siaurų katalikų ir užsimaskavusių katalikybės priešų Romon siunčiami vienašališki ir melagingi skundai prieš kunigus - darbininkus. Juos visus ištirti, susekti ir patikrinti buvo sunku.

     Kardinolas Suhard kunigams - darbininkams yra pasakęs: “Jūsų buvimas kels sąžinės priekaištą kitiems”. Reiškia, kai kuriems dvasiškiams bus nejauku gyventi patogesnėse sąlygose, kai tuo tarpu jų broliai kunigai aukojasi, dirbdami paprastą ir sunkų fizinį darbą. Kunigai-darbininkai buvo priekaištas ir šiaip kapitalistiškiems katalikams, egoistiškai besinaudojantiems sukrautais turtais ir nesistengiantiems pagerinti neturtingųjų darbininkų padėtį. Iš tokių ir panašių suneramintos sąžinės žmonių galėjo kilti vienašališki skundai prieš visą sąjūdį.

     Dar čia reikia pridėti, kad aukštieji, net ir aukščiausieji Bažnyčios pareigūnai, spręsdami apaštalavimo metodų, taktikos bei drausmės klausimus, nekartą gali suklysti. Ar šiuo atveju buvo padaryta klaida, ar ne — tai spręsti čia ne mūsų reikalas. Tačiau tenka konstatuoti, kad Prancūzijos kardinolai ir vyskupų dauguma, stebėję šį sąjūdį iš arčiau, jį sustabdė ne savo noru, bet tik įsakomi iš aukščiau. Atrodo, kad pati Prancūzijos bažnytinė vadovybė būtų prieš sąjūdį pasisakiusi, jeigu jame būtų mačiusi daugiau neigiamų, negu teigiamų dalykų. Galimas daiktas, kad kai kurie neaiškumai kyla tik todėl, kad mes nežinome visų tą klausimą liečiančių faktų.

     Yra būtina pabrėžti, kad Roma pasmerkė ne patį katalikų bandymą suartėti su darbininkija, bet tik apribojo tuometinio bandymo būdą ir formą. Idėja ir toliau galioja. Ji reiškėsi jau prieš kunigų-darbininkų atsiradimą. Juk jau nuo 1933 m. Sacharos atsiskyrėlio Charles de Foucauld įkurti Mažieji Broliai ir Mažosios Seserys, vilkėdami paprastais civiliniais rūbais ir gyvendami paprastose patalpose, dirba fabrikuose ar kur kitur pelno sau duonos savo rankų darbu, tyliu krikščionišku elgesiu ir pasikalbėjimais liudydami Kristų. O kardinolo Suhard žodžiais, “būti liudininku... reiškia taip gyventi, kad tas gyvenimas būtų neišaiškinamas, jei Dievo nebūtų”. 1960 m. Mažųjų Brolių Kongregacija turėjo apie 180 narių, kurių pusė kunigai.

     Tiesa, buvę kunigai-darbininkai teigia, kad Charles de Foucauld sekėjų tylaus liudijimo neužtenka darbininkiją vėl grąžinti Kristui. Todėl yra manančių, kad kunigų-darbininkų sąjūdis, toks, koks jis buvo Prancūzijoje, vėl iškils ateityje, kai bus pamirštos klaidos. Juk, anot prelato Chevrot, dažnai yra taip atsitikę, kad katalikų hierarchija, davusi pradžią kuriam nors sąjūdžiui, jos pradinius pasireiškimus sustabdydavo, bet vėliau juos vėl leisdavo saikingesnėje formoje.

KUN. H. PERRIN ASMENYBĖ

     Nėra abejonės, kad kunigai-darbininkai buvo tikri idealistai, kurie, atsisakę visų patogumų, kilniausių motyvų vedini, ėmėsi to nepaprasto apaštalavimo darbo. Toks idealistas buvo ir H. Perrin. Jokios kliūtys ir sunkenybės nebuvo jam per didelės eiti savo pašaukimo keliu. Jis taip pat buvo labai gilaus tikėjimo ir maldos vyras. Per penkiolika paskutiniųjų savo gyvenimo metų susirašinėdamas su savo giminaite vienuole, karmelite, jis nuolat prašo jos maldų, kuriomis labai pasitiki. Jis dėsto jai savo dvasinio gyvenimo ir pastoracijos rūpesčius, nuolat sielodamasis savo ir savų draugų pasišventimu. Tik giliai tikintis tegali taip jausti.

     H. Perrin buvo labai socialus, pilnas naujų užsimojimu ir neapsakomo darbštumo. Tai vado ypatybės. Jei dar pridėsime jo nuoširdumą ir ryžtą visur ir visada padėti kitiems (t. y. savybės, kurios apie save telkia žmones), tada suprasime, kodėl jis buvo visų taip mylimas ir toks įtakingas.

     Vienas anarchistas jam rašė: “Aš visada niekinau jūsų vienuoliją, bet Jūsų dėlei toji neapykanta sumažėjo. Todėl dar ilgai nebūsiu katalikas, bet, kadangi Jūs esate, dabar aš tikiu, kad ir katalikų Bažnyčioje yra tokių krikščionių, kokių norėjo Kristus... Jūs man padėjote truputį mažiau būti nelaimingu, nes galiu Jums rašyti kaip draugui... Turite žinoti, kad esu tas, kuriam bus visada džiugu Jus vėl pamatyti ir Jums, kiek tik galiu, pagelbėti...”

     Kai H. Perrin kuriam laikui, pareigų verčiamas, išvyko ir nutolo nuo savų draugų, jis gavo ilgesio ir dėkingumo pilnų laiškų: “Tavo atsisveikinimas paliko balsią tuštumą... Per Tave pažinau Bažnyčią ir išmokau mylėti... Tavęs mums labai trūksta...”

     Šiam kunigui-darbininkui mirus, vienas jo draugas rašė: “Darbininkai jį mylėjo, nes jis ieškojo naujų kelių..., nes jis daugeliui netikinčiųjų atgaivino pasitikėjimą Kristaus Bažnyčia ir daugeliui pažadino apaštališkąjį nerimą”.

DIENORAŠTIS IR LAIŠKAI

     Kunigo Perrin asmenybę galima geriausiai pažinti iš jo turiningo dienoraščio ir skaitlingų laiškų. Tais laiškais buvo gaivinami daugelis jo draugų. Knygoje “Journal d’un Prėtre Ouvrier en Allemagne” (“Kunigo-darbininko Vokietijoje dienoraštis”) ir po jo mirties išleistame jo laiškų ir gyvenimo faktų rinkinyje “Iti-neraire de Henri Perrin” (“Henri Perrin gyvenimo kelias”) yra nuostabiai puikios medžiagos, iš kurios aiškėja jo dvasios liepsnojimas nuolatiniu susirūpinimu Bažnyčios ir darbininkijos likimu. Jo laiškai, dvelkią šv. Povilo laiškų dvasia, verti gilaus susimąstymo.

     Kalbant apčiuopiamiau, H. Perrin savo dienoraščiuose ir laiškuose kalba apie krikščionių negyvenimiškumą, sustingimą, laiko dvasios nesupratimą, jų veržlumo stoką ir nepajėgumą uždegti šių laikų žmones. O juk krikščionis turėtų savo elgesiu padėti artimui surasti Kristų. Didžioji mūsų nelaimė, kad nesame ir neveikiame gyvenimo sūkuryje, bet esame susigūžę gete.

     Savo laiškuose H. Perrin svarsto apie priemones krikščionių veržlumui padidinti; pavyzdžiui, net apie entuziastingų, iš krikščioniško įsitikinimo ir džiaugsmo kylančių, dainų sukūrimą.

     Jis taip pat liūsta dėl dvasiškijos nutolimo nuo liaudies ir suburžuazėjimo, dėl tradicijų sustingimo ir baimės reformų, dėl pamaldų nepatrauklumo ir pamokslų negyveniškumo, dėl artėjančios komunizmo katastrofos pasauly. Svarstydamas Bažnyčios ir pasaulio šiandienę padėtį, jis nekaltina vien kitus, bet ir save. Laiške karmelitei rašo: “Dar taip toli esu nuo to, kas turėčiau būti, kad galėčiau žmonėms tikrai parodyti Tėvo meilę”. Bet Čia gal verta pastebėti, kad šitaip savim nepatenkinti buvo ir šventieji.

* * *

     Nėra abejonės, kad kun. H. Perrin buvo vienas iš tų didžiųjų (o gal ir didžiausių) asmenybių ir tikra prasme darbininkijos vadų, pasireiškusių anuometiniame kunigų-darbininkų sąjūdyje.