STASYS YLA

Kun. St. Ylos knyga “Dievo Sutemose”, leidžiama “Tėviškės Žiburiu”, netrukus pasirodys spaudoje.

(tęsinys iš paskutinio numerio)

KRĖVĖ PHILADELPHIJOJ

     Atvykęs Amerikon, Krėvė įsikūrė Philadelphijoj. Čia rado senųjų lietuvių ir naujųjų. Tarp senųjų buvo jo gerbėjų iš tolo, ne vienas jų buvo “bedievis” arba socialistas, ir Krėvė nuo jų nesišalino. Tarp naujųjų buvo ir jo buvę jaunesni kolegos humanitariniame fakultete — Salys, Puzinas, Maciūnas, Vasys. Be kitko, Krėvė čia rado ir vieną kunigą, su kuriuo artimai susibičiuliavo. Tai buvo kun. Vladas Čegis, dirbęs kitados Rusijos misijose, 10 metų sovietų nuteistas kalėti, bet 1933 su vysk. Matulioniu ir kitais kunigais išleistas grįžti į Lietuvą. Nūnai šis kunigas buvo prisiglaudęs prie lietuvių šv. Andriejaus parapijos. Būdamas aukštos kultūros, šis kunigas domino Krėvę. Jiedu nestigdavę kalbos rusų literatūros ir kitomis temomis.

     Kurį laiką Krėvė gyveno bevelk viename bute su dr. A. Vasiu. Jau iš Kauno laikų jiedu buvo labiau suartėję. Nūnai toji artimybė pasidarė dar gilesnė. Abu buvę klierikai, nūnai eidavo kartu sekmadieniais į šv. Andriejaus bažnyčią pamaldų, o vakarop — pasivaikščioti prie meno muziejaus. Atėjęs bažnyčion Krėvė taip plačiai persižegnodavęs, kad kitiem atrodę net neįprasta. Meldėsi kalbėdamas rožinį. Kartais kalbėdavo jį ir bevaikščiodamas aplink muziejų. Dr. A. Vasys pasakoja porą įvykių:

     Kartą vienas kairus lietuvis, didelis Krėvės gerbėjas, sutiko rašytoją bevaikštantį ir bekalbantį rožinį. Gal būtų to nepastebėjęs, jei tuo metu rožinis nebūtų iškritęs Krėvei iš rankų. Žmogus buvo labai nustebintas — pats vėliau apie tai pasakojo. Kitas iš pažįstamų — naujųjų tremtinių pamatė Krėvę bažnyčioje kalbantį rožinį. Parėjęs namo, pasakė savo uošviui, kuris neidavo į bažnyčią, nes nenorėjo nusidėti savajam socializmui. Šis faktas — kad Krėvė meldžiasi — socialistui senukui atrodė neįtikėtinas.

IŠ KRĖVĖS LAIŠKU KUNIGUI PIJUI

     Kol Krėvė profesoriavo Pensilvanijos universitete, jautėsi veiksmingas ir viltingas. Bet 1953 birželio 24 rašo kun. Pijui:

— Gegužės 25 d. atlikau paskutinę paskaitą universitete. Manau, kad ji bus paskutinė ir mano gyvenime. Liepos 1 d. turiu dėl amžiaus visai pasitraukti. Jei būtų Lietuvoj, būčiau labiau atjautęs savo pasitraukimą, bet čia, svetimoj šaly, nepajutau liūdesio. Suprantama, nelinksma pasijusti, kad jau nesi tinkamas darbui ir todėl niekam nebereikalingas. Na, bet dabar galėsiu visas jėgas ir laisvą laiką, kiek dar jo man pasilieka, pavesti kūrybai, nors gal ir ji niekam nebus reikalinga. Vanitas vanitatum et omnia vanitas (Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė — S.Y.).

     Kai pagalvoju visas gyvenimas atrodo viena ištisa klaida. Ne tuo keliu eita, kuriuo eiti turėjau, bet dabar vėlu apie tai galvoti — kelias išeitas ir jo galas nebetolimas.

     Kitame laiške, 1954, sausio 10, prasitaria apie savo savijautą:

     —    Nors čia lietuvių yra gerokai, bet negaliu pasakyti, kad aš nesijaučiu vienišas. Bet tai, suprantama, pareina nuo mano amžiaus ir nesugebėjimo pasiduoti naujoms pažiūroms į gyvenimą. Mano siela nesugeba nei priimti “amerikoniško” gyvenimo, jo pažiūrų, nei prisitaikinti. Manau, kad mano amžiuje, aš ir Lietuvoje būčiau tiek pat vienišas, nes dabar kiti laikai ir kitaip galvoja jaunesnieji... Savo srityje, literatūriniame bare, irgi sunkiai sekasi — nežinau, ar geriau pasakius, nesuprantu, kam reikalinga mano kūryba. Ji tiek svetima šiems laikams. Be to, anksčiau kūriau širdim, dabar tenka kurti galva, o tai visai kas kita. Šalta išgalvota, “išstenėta” kūryba nepatenkina ir patenkinti negali nei manęs, nei kitų, siela jaunesniųjų.

Pabuvęs Amerikoje porą metų, Krėvė 1949 m. gegužės mėn. panašiai rašė kun. Pijui:

—    Aš čia jaučiuosi žymiai blogiau, negu Glasenbache, ne materialiai, bet moraliai...

 

KELEIVIS: Aš nesu tavo nei draugas, nei brolis ir net nežinau, kas esi ir kas tave privertė tyruose slapstytis ir alkį kęsti.

JEŠUA: Ne žmonės. Dievo Amžinojo ranka nukreipė čion mano žingsnius, kad per tyrumų tylą prabiltų į mano širdį Jo tiesos žodis.

KELEIVIS: Dar geriau, kad ne žmonės, bet Amžinasis. Ir mane, matyti, kažkokia galia čion vedė, gal tam, kad tave vieno nepalikčiau tyruose ir išgelbėčiau tavo gyvybę; ryt rytą, kai per naktį atsilsėsiu, pasodinsiu tave ant asilo, nes pėsčias eiti nepajėgsi, ir nugabensiu pas žmones, kur atsigausi ir galėsi grįžti namo ir imtis sau įprasto darbo. ]uk iš tėvų esi paveldėjęs kurį amatą? ...

JEŠUA: Mano tėvas dailidė, ir aš padėdavau jam darbuose.

KELEIVIS: Geras, labai geras užsiėmimas. Ir garbingas ir žmonėms naudingas. Laimingesnis būsi, jei dirbsi savo darbą su tėvu, negu tyruose ieškojęs, ko surasti negali. Iš visos širdies tau patariu. Pagalvok tik., kas su tavim būtų atsitikę, jei aš čion nebūčiau paklydęs? Valgyti neturi ko, tyruose nesurasi nieko, kuo galėtum maitinti savo kūną.

JEŠUA: Negąsdink manęs ir negundyk mano sielos veltui, keleivi. Dievas mane globoja.

KELEIVIS: Negundau, tik noriu grąžinti tave tavo tėvams ir žmonėms, kad tavo kūnas netaptų laukinių žvėrių lobiugrįžk pas tėvą savo ir motiną savo.

JEŠUA: Mano Tėvas yra danguje, ir ateity veiksiu, ką man Jo balsas nurodo.

KELEIVIS: Tasai Tėvas, kuris yra danguje, nemėgsta su tokiais, kaip mes kalbėtis. Bet jei su tavim kalbasi, nu ... (krypteli pečiais).

JEŠUA:  Kas nori klausyti Dievo balso, tasai jį girdi.

KELEIVIS: Gal kas girdi, bet aš negirdžiu. Ką gi tau tasai balsas liepia?

JEŠUA: Skelbti, kad Amžinasis yra Meilės Dievas, ir tiesti kelius į Jo karalystę.

Iš Vinco Krėvės “Dangaus ir žemės sūnų”

 

Glasenbache jaučiausi kaip tarp artimiausių draugų Lietuvoje, lyg namie. O čia dvasinis šaltis viešpatauja, net į bažnyčią nueit nemiela... Čia ne kaip pas mus Lietuvoje. Velykos čia beveik nešvenčiamos. Net pas katalikus šios šventės nesusijusios su jokiomis tradicijomis — praslenka kaip paprastas sekmadienis.

    Rašytojas grižta prie Velykų minties, sveikindamas kapelioną 1953 metų pavasarį:

    — Leiskite Jus pasveikinti Kristaus prisikėlimo švenčiu proga ir palinkėti Jums susilaukti sveikam ir mūsų Tėvynės prisikėlimo dienos ir pamatyti ją prisikėlusią savo akimis... Aš čia nejaučiu to, ką jaučiau tenai (Lietuvoje), Velykų laukdamas, ir net ilgu tų jausmų ir nuotaikų.

PRISIKĖLIMAS IR MIRTIS

    Ilgėdamasis religinių pergyvenimų, kaip Lietuvoj — jaunystėj, Krėvė, be abejo, jautė, jog kažko dar trūksta jo paties asmeniniam prisikėlimui. “Matyt, labai esame Dievui nusidėję, kad išblaškė mūsų tautos sūnus po visus pasaulio kraštus kaip žydus” — rašė kun. Pijui. O Krėvė giliai tikėjo, kaip toliau matysime, Dievo teisingumu ir kartu gailestingumu. Trūko tačiau vieno akto, kuris atlaisvintu jo paties neramią širdį. Sunkus turėjo būti šis aktas, kad jo neatliko nei pas labiausiai pamiltą kun. Piju, nei pas labai gerbiamą ir mėgiamą kun. Čegi. Reikėjo ligos ir pasiruošimo operacijai, kad pasinaudotų lenko — ligoninės kapeliono patarnavimu.

    Kai prieš pat operaciją atėjo jo aplankyti žmonelė Marija, negalėjo pažinti savojo Vinco.

    —    Mane iš karto nustebino jo išvaizda, — rašo jinai laiške. — Tokio džiugaus jo dar nebuvau mačiusi.

    —    Koks aš laimingas, Marija, koks laimingas!

    —    Kas atsitiko, Vincai?

    Ir jis trumpai papasakojo žmonai, kaip jį lenkas kunigas išklausęs išpažinties ir davęs išrišimą.

KARSTE SU ROŽINIU RANKOSE

    Kai po keleto mėnesių — 1954 m. liepos 7 d. Krėvė mirė ir į jo rankas buvo įdėtas tas pats rožinis, kuri jis gavo dar Glasenbache ir kuriuo ne kartą meldėsi, kai kas dar bandė piktintis.

    —    Lyg netiktų Krėvę ženklinti rožiniu.

    Manyta, kad kunigai ar šeima panorėjo tradiciškai papuošt mirusį, kuris deja, nebegalis tam pasipriešinti. Kitiem, išgirdusiem, kad Krėvė laidojamas bažnytiškai, gal dar labiau atrodė keista. Šitai jausdamas laidotuvių pamokslininkas rado reikalinga priminti viešumai dar nežinomą faktą, jog Krėvė ir sakramentiniu aktu užsitarnavo būti laidojamas kaip formalus Bažnyčios narys.

    Pamokslininką parinko pati Krėvės šeima — ne kun. Vladą Čegį, nes šis jau buvo miręs. Taip pat ne kun. Pijų, nes šis buvo pertoli, Oregono valstybėje. Ši privilegija teko mažai pažįstamam kunigui, kuris tik porą kartų tebuvo svečiu pas Krėves Philadelphijoj. Abiem atvejais Krėvė ir žmonelė Marija buvo labai savi ir mieli, tartum senam, geram pažįstamam. Gal tas savumas buvo paruoštas vieno įvykio. Prieš Krėvę, kaip “tautos išdaviką” pirmame bolševikmetyje, buvo pradėta akcija Amerikos “Vienybėje” dar 1946 metais. Tą straipsnių akciją užvarė iš Paryžiaus asmuo, kitados pats buvęs kultūrbolševikas.

    Gal nevisi žinojo, kaip Krėvė apgailestavo aną savęs įvėlimą į komunistinį tinklą ir kokia asmenine rizika iš to tinklo pasitraukė. Ne jis vienas buvo įveltas sovietinėn politikon, bet, va, jis vienas pradėtas suniekinti. Prieš tą Krėvės niekinimą išėjo pirmas pasisakyti minėtas kunigas. Tai buvo Hanau, susirinkus gausiam lietuvių žurnalistų būriui į pirmąjį suvažiavimą tremtyje.

    Kai Krėvė buvo pašarvotas lietuvių šv. Andriejaus bažnyčioj, pamokslininkas, be kitko, kalbėjo:

    — Krėvės gyvenimas buvo pašvęstas darbui — kukliam, nuošaliam, nesimetančiam į akis, neieškančiam pagyrų, reklamos, įvertinimo. Jisai, kaip kunigas savo pašaukimo aukštumoje, gyveno dvasine dinamika, mažai kam žinoma, tik iš darbų sumojama. Krėvė buvo krikščionis savo dvasia, raštais, gyvenimo ir reiškimosi būdu. Savu laiku gal buvo atitolęs nuo krikščioniškos formos. Bet ir čia jis ieškojo derinio, ir jam nebuvo sunku jį atrasti. Nesunku dėl to. kad neiškreipė pirminės savo dvasios, nesulaužė savo tautines prigimties, neišsigynė savo tėvų religinio palikimo, nesusigundė bedvasiam materializmui. Jis nenusigręžė — nenusidėjo Šv. Dvasiai ir neužtrenkė sau kelio susirasti derinį tiesoje ir dvasioje.

KRĖVĖ TIKĖJO IR PRANAŠAVO

    Vienas vėlionies laiškas, rašytas 1947 spalio 20 iš Amerikos į Austriją ten pasilikusiam kun. Pijui, bene labiausiai reikšmingas tikinčiojo lietuvių rašytojo dvasiai. Pirmiausia Krėvė jaudinosi dėl išblaškytos savo tautos:

    —    Matyti, labai esame Dievui nusidėję, kad išblaškė mūsų tautos sūnus po visus pasaulio kraštus kaip žydus. Tik žydai tūkstančius metų išliko žydais, nenustojo savo tautybės, o mes? Manau, kad maža tik dalelė, labai nežymi, sugrįš į savo kraštą, o kiti ištirps svetimose jūrose, kaip tirpsta ir Čia, Amerikoje.

    —    Aš giliausiai tikiu, — toliau rašo Krėvė — kad ateis teismo diena visiems galingiesiems, nusidėjusiems ir Dievo, ir žmonių įstatymams, vieniems, kad dėl savo egoistinių tautinių siekimų prekiavo kitų laisve ir gyvybe, viena skelbdami, priešinga vykdydami. Kitiems už jų žvėriškumą. Man atrodo, kad toji diena jau nebetolima. Dievas yra teisingas ir gailestingas. Surasime, turime surasti pas Jį ir pasigailėjimą ir teisingumą. Nuskriaustieji turi būti atlyginti už skriaudas, už ašaras, už nekaltai pralietą kraują. Nusikaltę ir pavieni vadai ir tautos turi gaut atpildą pagal savo darbus. Ir fariziejai ir budeliai. Kurių kaltė didesnė, tenusprendžia Amžinasis Teisėjas. Bet man atrodo, kad fariziejai kaltesni, nes jie, kaip Judas atidavė į budelių rankas ištisas tautas.