GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

     Popiežiaus Pauliaus VI kelionė į Šventąją Žemę šių metų pradžioje yra naujas ir aiškus įrodymas, kad katalikų Bažnyčia nori žengti su moderniais laikais, kad ji siūlosi rodyti kelią bei tiesia pagalbos ranką sparčiai besivystančiam pasauliui. Tokį nusprendimą tapti piligrimu ir keliauti kaip maldininkas į Palestiną aplankyti šventąsias vietas, kur Kristus gimė, gyveno ir įžengė į dangų po savo Prisikėlimo, šv. Tėvas pirmą kartą paskelbė antrosios Susirinkimo sesijos užbaigimo kalboje. Daugeliui ši naujiena buvo nelaukta staigmena.

     Kelionę bei jos tikslus popiežius artimai riša su sėkmingu Visuotinio Susirinkimo užbaigimu. Tokiam tikslui atsiekti ypatingai reikalinga malda ir geri darbai. Su šia mintimi popiežius ir ryžtasi grįžti ir vaikščioti išganytojo pėdomis kaip maldos, atgailos ir atnaujinimo piligrimas ir paaukoti Kristui Jo Bažnyčią, kviesti atsiskyrusius brolius į vieną šventą Bažnyčią, maldauti Dievo gailestingumo taikai tarp žmonių, prašyti Kristaus išganymo visai žmonijai.

 

TEŽINO PASAULIS, kad Kristus vis gyvena savo Bažnyčioje ir kreipiasi į žmoniją iš tos pačios vietos, kur ]is pradėjo savo gyvenimą Betliejuje.

Paulius VI Betliejuje

TAIKOS VILTYS

     Šiuos siekius popiežius nuolat pabrėžė kelionės metu savo kalbose ir maldose. Išskrisdamas iš Romos, jis aiškiai nusakė, kad šia kelione jis siekia pasaulio taikos ir krikščionių vienybės. Tą patį byloja ir jo sveikinimo žodžiai Izraelio prezidentui Zalman Shazar: "Mes, taikos piligrimas, meldžiame malonės žmogui susitaikyti su Dievu ir gilaus sutarimo tarp visų žmonių ir tautų. Tesuteikia Dievas šios dienos kankinamam pasauliui šią nuostabią dovaną, kuri skamba kiekviename Šv. Rašto puslapyje ir kurioje Mes susumuojame savo sveikinimą, maldas ir linkėjimus. Šalom. Šalom. (Taika. Taika.)"

     Atsisveikindamas su Betliejum, kur prieš du tūkstančius metų gimė Taikos Kunigaikštis, šv. Tėvas kreipėsi į visas valstybių galvas, kad jie ieškotų savo sąžinėse ir pas Aukščiausią aiškesnio supratimo, tvirtesnės valios ir atsinaujinusios dvasios darniam ir kilniam sugyvenimui, nes tik taip bus galima išvengti naujo karo pavojų. Toliau jis skatino visus veikliai įgyvendinti taiką per tiesą, teisingumą, laisvę ir brolišką meilę.

VIENYBĖS VILTYS

     Per visą popiežiaus kelionę daug jaudinančių scenų pergyveno ne tik dalyviai Šventoje Žemėje, bet ir televizijos žiūrovai visame pasaulyje. Norėjosi palydėti popiežių, jam einant kryžiaus kelius Via Dolorosa ar leidžiantis į Gimimo bažnyčią, kur Marija pagimdė Kristų, ar pamaldžiai jungtis šv. Mišių aukon Šventojo Karsto bazilikoje.

     Tarp šių visų vaizdų specialią vietą užėmė popiežiaus Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atenagoro I susitikimas. Du Bažnyčių vadai, abu piligrimai Šventoje Žemėje, pirmą kartą po penkių šimtų metų pasisveikino, pasilenkdami vienas prie kito ir pasikeisdami tradiciniu pasibučiavimu, kuris krikščionims reiškia: "Mes esame broliai tikėjime".

     Popiežius, vos grįžęs į Romą, šio pasisveikinimo džiaugsmu dalinosi su tikinčiaisiais: "Šį rytą man teko ta džiugi proga apkabinti po šimtmečių visuotinį Konstantinopolio patriarchą ir pasikeisti su juo ra-58 mybės ir broliškumo žodžiais bei vienybės troškimu, sutarimo ir meilės Kristaus tarnyboje".

     Susitikimas pripildė popiežių ypatingu džiaugsmu ir padėka. Argi ne džiugus ženklas, jis klausė patriarchą, jog šios dienos susitikimas vyksta tame krašte, kur Kristus įsteigė savo Bažnyčią ir už ją išliejo savo kraują? Mažų mažiausiai čia matoma bent gera valia. Valia, kuri vis labiau atgaivina to vardo vertus krikščionis darbuotis dėl vienybės, pašalinti kliūtis, drąsiai stoti ant kelio, kuris veda į susitaikymą.

     Patriarchas Atenagoras vėliau pareiškė, kad dviejuose susitikimuose jis su popiežium sutarė simbolinei vienybei. Jie nori sudaryti vieningą liniją žmonijos labui. Pats patriarchas planuoja pasiųsti į Romą delegaciją. "Nuo dabar", jis pridūrė, "rimtai darbuosimės". Jis skatino praktiškai eiti prie krikščionių vienybės ir pasikalbėjimuose spręsti teologinius skirtumus.

     Tokį užsimojimą nebus lengva įvykdyti. Pirmiausiai, Graikų Bažnyčios vyriausybė nepritarė Konstantinopolio patriarcho susitikimui su popiežium. Ji taip pat atsisakė siųsti savo atstovus į Visuotinį Susirinkimą. Be to, patriarchas Atenagoras nėra vyriausia stačiatikių Bažnyčios galva, o tik pirmas tarp lygių.

     Popiežius aiškiai pripažįsta, kad vienybės problemą negalima nustumti į vieną pusę ir laukti kitų kapitulacijos. Jis prižada, kad katalikų Bažnyčia peržiūrės visas galimybes ir nereikalaus gestų, kurie nėra laisvo įsitikinimo padarinys, Viešpaties dvasios išdava. Bet ji taip pat turės likti ištikima Kristaus palikimui.

     Skirtumus tikėjime, liturgijoje ir disciplinoje popiežius nebandė išspręsti per du trumpus susitikimus. Juos paliko vėlesnėm studijom ir specialistų diskusijoms. Dabar turi augti broliška meilė, kalbėjo popiežius Atenagorui. Ji yra išradinga naujai apsireikšti. Semdama pavyzdžius iš praeities, ji yra pasiruošusi atleisti, labiau tikėti gėriui negu blogiui, pasiduoti dieviškajam Mokytojui ir leisti Jam save patraukti ir perkeisti.

ŠĮ SUSITIKIMĄ negalima kuo kitu laikyti kaip tik brolišku gestu, įkvėptu Kristaus meile, kuris paliko savo mokytiniams didžiausią įsakymą mylėti vienas kitą, atleisti septyniasdešimt septynis kartus ir būti vienybėje tarp savęs.

Paulius VI ir Atenagoras I Jeruzalėje

     Pilnos vienybės tarp katalikų ir stačiatikių dar negalima tuoj pat tikėtis. Ledai visgi jau sulaužyti. Patriarchas pramato naujos eros nušvitimą krikščionybėje, kur naujomis formomis ir naujais metodais krikščionių Bažnyčia prisidės prie pasaulio taikos įgyvendinimo.

     Šventoje Žemėje atsitiko kažkas nuostabaus. Po 910 metų įtarinėjimo ir atsiskyrimo meilės ir vienybės momentas, taikos ir broliškumo žodžiai tarp Pauliaus VI ir Ate-nagoro I sutirpdo nepasitikėjimo ledus. Galutinai susijungti gal dar užtruks šimtmečius, tačiau sėkla jau pasėta. Įvairios priežastys gali sulėtinti jos augimą, bet visam laikui nebesustabdys.

BAŽNYČIOS VILTYS   

     Popiežiaus kelionė į Šventąją Žemę yra vienas didžiųjų įvykių moderniųjų laikų Bažnyčios istorijoje. Pačiai Bažnyčiai per tą kelionę atsiveria naujos vizijos, nauji horizontai santykiuose su žydais, arabais, mahometonais ir ortodoksais. Tokia kelionė dramatizuoja naują katalikų Bažnyčios veidą, kurį Bažnyčia bando parodyti pasauliui nuo Jono XXIII vadinamo "aggiornamento".

     Pauliaus VI apsilankymas Šventoje Žemėje žada gerų vaisių Bažnyčiai: “Mano kelionė galėtų būti labai reikšminga istorijoje. Ji gali žymėti pradžią didelių laimėjimų Bažnyčiai ir žmonijai". Labai nuolankiai jis palygino savo kelionę arimui arklu, kuris išjudina sukietėjusią žemę.

VISUOTINIO SUSIRINKIMO VILTYS

     Ar kelionė į Palestiną paveiks Vatikano Susirinkimą? Grįžę Tėvai trečiajai sesijai rugsėjo mėnesį tikriausiai matys prieš save platesnius horizontus. Popiežius, tur būt, dalinai to ir siekė, išvažiuodamas už Italijos ir Europos ribų. Jo pasisveikinimas, apsikabinant su Rytų "schizmatiku", turės įtakos Bažnyčios, primato, vyskupų kolegialinės rolės svarstymams. Nudelsta schema apie ekumenizmą ir apleistas pareiškimas apie žydus, tur būt, įgaus naujos svarbos ir gyvybės.

     "Susirinkimą turime tęsti iki galo", kalbėjo popiežius paskutinę dieną Šventoje Žemėje. "Bažnyčios gyvenimui turime suteikti naują galvojimo būdą, naujus siekius, naujas elgesio normas. Reikia Bažnyčią apvilkti dvasiniu grožiu: mintyje, žodyje ir maldoje; auklėjimo, meno ir įstatymo metoduose". Šiam darbui realizuoti šv. Tėvas kviečia visus į sutartinį darbą, kur kiekviena Bažnyčios dalis atliktų savo pareigą. Savo kelione popiežius, atrodo, kaip tik norėjo parodyti visiems krikščionims, kokia drąsa ir ryžtu reikia nešti Evangeliją į pasaulį.

PASAULIO VILTYS

     Pasauliui Paulius VI prisistatė kaipo ganytojas, susirūpinęs pasaulio išganymu, norįs žmonijai atnešti Kristaus atpirkimą. "Mes žinome", kalbėjo šv. Tėvas prie Kristaus prakartėlės, "kad žmogus grumiasi su savimi. Mes žinome, kad kankinančios abejonės jį puola. Mes žinome, kad jo širdyje yra neaiškumas ir kančia. Mes turime naujieną, kuri, tikime, duos atsakymą. Mes ją skelbiame su pasitikėjimu, nes ji yra žmogiška naujiena, žmogaus žodis žmonėms". Jis atkreipia pasaulio dėmesį į Kristų kaip žmogų tarp žmonių, su naujiena žmonėms. Jis apibūdina Kristų kaip tikrą brolį, bendrakeleivį ir draugą. Dievo pasiųstą į pasaulį ne jį pasmerkti, bet išganyti. Tas Kristus yra Gerasis žmonijos Ganytojas. Nėra žmogiškos savybės, kurios Jis negerbė, nepakėlė ar neatpirko. Nėra žmogiškos kančios, kurios Jis nesuprato, neprisiėmė ir nesukilnino.

    Iš Betliejaus skambėjo Pauliaus VI žodžiai: "Jei pasaulis galvoja esąs svetimas krikščionybei, tai Bažnyčia nelaiko save svetima pasauliui, nesvarbu, kaip jis laikysis jos atžvilgiu". Šie žodžiai slepia savyje kartu ir prašymą pasauliui — klausytis Kristaus Gerosios Naujienos ir Jo balso.

*   *   *

Ar popiežiaus kelionė Šventoje Žemėje prisidės prie šių gražių vilčių realizavimo? Ar taikos viltis vis plačiau nušvis karų išbaimintai žmonijai? Ar susiskaldę krikščionys greitai džiaugsis visų trokštama ir Kristaus maldauta vienybės viltimi? Ar Bažnyčia pajėgs įgyvendinti savo gražiausią viltį dvidešimtame amžiuje — laimėti modernųjį pasaulį Kristaus karalystei? Ar Visuotinio Susirinkimo viltis atnaujinti Bažnyčią ras pilno pritarimo ir bendradarbiavimo iš krikščionių pusės? Ar ieškos pasaulis savo giliausių troškimų pilno atsiskleidimo vieninteliame Asmenyje — ar bus Kristus pasaulio viltis? Popiežiaus kelionė atkreipė dėmesį, kur ieškoti atsakymo modernųjį žmogų varginantiems klausimams — grįžti prie tikėjimo šaltinių, nuoširdžiai atpažinti Viešpaties pasirodymą pasaulyje. Jo mokymą, atrasti iš naujo gyvąjį Kristų.