BECKET

     Paskutiniame dešimtmetyje amerikiečių, bet ypač italų filmų gamyba dažnai ieškojo siužetų filmams Šv. Rašto knygose. Gaila tik, kad tokiais atvejais dažniausiai būdavo nukrypstama nuo pilnutinės tiesos, nuo dalykų esmės, vien tik besistengiant imponuoti masinėmis scenomis bei didingais scenarijais, kad tuo daugiau pritraukus smalsuolių prie kino kasos langelio. Liūdnais to pavyzdžiais gali būti “King of Kings” (S. Bronston laida), “Story of Joseph and His Brethren”, “Sodom and Gomorrah” ir kt.

     Dabartiniu laiku bandoma ieškoti įkvėpimo Bažnyčios istorijoje. Jau pagaminta ir tebegaminama eilė šios rūšies filmų. Michelangelo gyvenimas, Savonarolos žygiai bei įtaka, Henriko VIII ir Tomo More santykiai bus paliečiami artimoje ateityje. Dabar jau sulaukėme filmo “Becket”, kuriame vaizduojama karaliaus Henriko II ir jo kanclerio Tomo Becket santykiai dvyliktojo šimtmečio įvykių fone.

     Tomas Becket 1155 m. anglų karalius buvo paskirtas valstybės kancleriu ir, atrodė, visur rėmė karaliaus pastangas. Henrikas II pasirūpino, nors ir prieš paties Becket norą, kad jis būtų išrinktas Canterbury ir Anglijos arkivyskupu primu. Naujose pareigose pasikeitė Tomo Backet laikysena. Pajutęs visą užimamos vietos atsakomingumą, Tomas gynė Bažnyčios laisvę ir jos reikalus prieš karaliaus kėslus. Kryžius ir karūna suėjo į aštrų konfliktą. 1164 m. Becket turėjo pasitraukti Prancūzijon ir grįžo į Angliją vien tik po karaliaus apgaulingo pakvietimo. Ketvertas Henriko II dvariškių Tomą Becket nužudė per mišparus 1170 m. gruodžio 29 d. popietėje.

     Šie įvykiai pakartotinai buvo apipavidalinti literatūroje ir scenoje. Ypač didelio pasisekimo susilaukė T. S. Eliot drama “The Murder in the Cathedral”. Dabartinį filmą statant, pasinaudota Jean Anouilh drama “Becket”, tačiau skirtumai įvesti ne tik puikių scenarijų turtingumo, bet taip pat ir įvykių apimties atžvilgiu.

     Gabioje režisoriaus Peter Glenville priežiūroje stebime keletą iš garsesnių anglų artistų. Juos visus viršiją savo vaidyba Peter O’Toole karaliaus Henriko II vaidmeny. Richard Burton, panašiai kaip filme “Cleopatra”, taip ir šiuo atveju neparodo savo stiprių vaidybinių sugebėjimų, kuriais jis taip puikiai naudojasi teatro scenoje. Pažymėtini dar John Gielgud karaliaus Liudviko, Martita Hunt karalienės Matildos ir ypač Paolo Stoppa popiežiaus Aleksandro rolėse.

     Šis stambus istorinis, bet kartu ir meniškas filmas, subrendimo dvasioje gvildenąs atsakomingumo bei sąžinės garbingumo problemas, rekomenduotinas subrendusiam jaunimui ir suaugusiems.

THE SOUND OF TRUMPETS

     Originalioje itališkoje laidoje šis filmas buvo pavadintas “Il Posto” (“Tarnyba”), kuriuo 32 m. amžiaus Ermano Olmi debiutuoja kaip filmų režisorius. Anksčiau jis yra surežisavęs virš 40 kultūrinio ir apžvalginio pobūdžio neilgų filmukų. Dokumentarinio stiliaus realizmas atsispindi taip pat ir filme “The Sound of Trumpets”.

     Tai paprastas, bet gilus filmas apie Milano darbininkijos jaunuolį, besistengiantį gauti savo pirmąją tarnybą didelėje pramonės įstaigoje.

     Režisorius pateikia keletą vaikino gyvenimo epizodų. Egzaminų dieną jis prisistato susijaudinęs nurodyton vieton, stebi kitus kandidatus, susipažįsta su taip pat darbo ieškančia mergaite ir į ją staigiai įsimyli. Po kelių dienų sužino, kad abu išlaikė egzaminus ir gavo darbą, nors ir skirtinguose pastatuose. Iš pradžių jis dirba kaip pasiuntinys. Atsitiktinai vėl susitikęs tą pačią mergaitę, sutaria su ja dalyvauti įmonės ruošiamame Naujų Metų sutikime, bet ji nebepasirodo. Filmo gale pastebime jį pakeltą į raštinės valdininkus.

     Taigi, turinys labai paprastutis, bet režisorius daugiau kreipė dėmesio į jaunuolio pergyvenimų, rūpesčių, bendros laikysenos pavaizdavimą, kas jam tikrai pavyko. Stebint taip nuoširdžiai ir gyvenimiškai perduotus jaunuolio pergyvenimus, žiūrovas pasijunta dalyvaująs įvykiuose.

     Tarp artistų ypač paminėtinas Sandro Panzeri, pirmą kartą pasirodąs filmuose ir savo melancholišku veidu panašus į neseniai mirusį Gerard Philipe. Jo vaidyba labai natūrali ir įtikinanti. Mergaitės rolę atlieka Loredana Detto.

     Šis filmas laimėjo Londono Filmų Festivalio didžiąją ir Venecijos Filmų Festivalio kritikų premijas. Tinkamas visiems šeimos nariams, išskiriant nebent pačius mažuosius, kuriems jaunuolio pergyvenimai nebus nei įdomūs, nei suprantami.

THE FIANCES

     Įsisiūbavusioje ekonominėje ir mokslinėje pažangoje žmogaus širdis neturėtu pasimesti — kilnieji jausmai dar tebeturi savo vietą pasaulyje. Budinčios sąžinės tyloje sekdamas savo kilnesnius jausmus, nežiūrint atstumo ir laiko kliūčių, žmogus pajėgia apginti ir išaukštinti savo laisvę, džiaugsmą bei vertę. Tokią maždaug vedamąją minti italų jaunas režisorius Ermano Olmi puoselėja savo antrame filme “The Fiances”.

     Pirmame savo filme “The Sound of Trumpets” (žr. šio “L. L.” nr. recenziją) Olmi pastatė žiūrovus į objektyvių stebėtojų vietą. Iš tolo stebima, kaip milanietis jaunuolis žengia per įvairius bandymus ir egzaminus, kol pagaliau užsitikrina tarnybą. Šiame, antrame filme, kuris Amerikoje pirmą kartą buvo rodytas Niujorko Filmų Festivalyje 1963 m. rudenį, Olmi naudoja visiškai skirtingus metodus. Gausiai ir tiksliai perduodamas vienišų veikėjų nuotaikas ir jausmus, režisorius ir pačius žiūrovus įjungia į filmo eigą, lyg ir jie kartu veiktų ir sielotųsi.

     Nesudėtingame turinyje stebime milanietį darbininką, perkeliamą į naują įmonės skyrių Sicilijoje. Jis išvyksta be didelės širdgėlos, nes senstantį našlį tėvą pavyksta patalpinti į prieglaudą, gi draugystė su jo sužadėtine Liliana per ilgą susižiedavimo laikotarpį tapo labai monotoniška ir išblėsusi. Abu lyg nujaučia, kad šis išvykimas padės jiems galutinai padėtį išsiaiškinti ir, gal būt, atsiskirti. Tačiau toliai ir vienuma paragina abu persvarstyti neįkainuotas vertybes ir, besimainydami laiškais, abu pajaučia ir išreiškia pilnutinę meilę.

     Puikus psichologinis filmas, kuriame su dažnais sugrįžimais į praeitį, analizuojami ir pagrindžiami įvairūs jaunuolių dvasiniai nusistatymai. Įvykių bei nuotaikų perdavime Olmi nesinaudoja akrobatinėmis naujųjų filmų srovių priemonėmis, bet nuosekliai pavaizduoja vidinę jaunuolių nuotaiką, sąryšyje su išorės neišvengiamais įvykiais.

     Dirbdamas Sicilijoje, Giovanni pasijaučia vienišas, net ir darbininkų masėje, net ir triukšmingos šventės sūkury. Atvirutė, laiškas tampa jam suartėjimo ryšiais ir priemonėmis išsakyti visa tai, ko nepajėgė ar nesugebėjo išsikalbėti asmeniškai. Režisorius gana įdomiai perduoda tą minčių pasikeitimą laiškais. Visa tai labiau sugyvinama, kai filmavimo aparatas nukreipiamas į siuntėją, gi gar-siakalbais perduodamas jo ar jos balsas, skaitąs laiškų ištraukas, lyg jaunuoliai būtų įsijungę į artimą ir asmenišką dialogą.

     Tikrai įdomus muzikinis palydėjimas, kurs patetinio valso aidais sukuria pastovią gėrio nostalgiją, kol galų gale tas gėris įvertinamas ir atrandamas.

     Visi filmo veikėjai nėra profesionalai artistai, bet pirmą kartą pasirodą ekrane. Tačiau tiek Carlo Cabrini, tiek Anna Canzi sužieduotinių vaidmenyse sukuria tikrai gilius ir jautrius charakterius. Aiški ir meniška nespalvota fotografija.

     1963 m. Cannes Filmų Festivalyje šis filmas laimėjo Tarptautinio Katalikų Filmų Biuro premiją ir laikytinas tinkamu subrendusiam jaunimui ir suaugusiems.

THE DAY AND THE HOUR

     Nacių okupuotoje Prancūzijoje, tarp vokiečių teroristinių veiksmų, sąjungininkų bombardavimo, pogrindžio veiklos, ypač ryškiai prasikiša filmo pagrindinės veikėjos Teresės asmenybė, visiškai abejinga bet kokiai aplinkos padėčai ar įtakai. Nebesukrečia jos nei viso krašto tragiška būklė, nei vyro patekimas belaisvėn, nei dukrelių varginga padėtis. Nors filmas pastatytas karinių įvykių fone, visa jo esmė glūdi psichologinėje dramoje.

     1944 m. karo veiksmų sūkury Teresė, nors ir prieš savo norą, įveliama i prancūzų pogrindžio gyvenimą. Prancūzų partizanų grupė stengiasi du pašautus amerikiečių lakūnus saugiai išgabenti į Ispaniją. Vienam iš jų žuvus susisiekimo nelaimėje, Teresė priima kitą į savo butą ir turi vėliau palydėti saugų iki sienos. Tiek Paryžiuje, tiek bendroje kelionėje į Tuluzą, juos ištinka įvairūs pavojai, bet pogrindžio veikėjai vis padeda išsigelbėti.

     Palaipsniui Teresės nusistatymas keičiasi. Nors aplinkybės ją įvelia į slaptą ir pavojingą pogrindžio gyvenimą bei duoda progos pilnai pajausti kenčiančios tautos pulsą, pagrindinė Teresės veiklos priežastis—noras išgelbėti lakūną, o kartu ir bundanti meilė jo atžvilgiu. Lakūnas taip pat jaučiasi įsimylėjęs į savo globėją, kuri dėl jo patenka į mirtiną pavojų. Neišnaudojant progų žemai aistrai, juodviejų trumpa meilė pasilieka orumo ribose. Abu supranta Teresės, kaip žmonos ir motinos, atsakingą padėtį.

     Teresės vaidmenyje stebime Simone Signoret, kuri savo lyg ir liūdnoka išvaizda labai tinka šiai rolei. Iš pradžių viskam abejinga, vėliau ji giliai pergyvena dvasinę evoliuciją ir pajėgia tai įtikinančiai perduoti žiūrovams. Pašauto lakūno rolę puikiai atlieka Stuart Whitman. Rene Clement, jau ir anksčiau režisavęs keletą filmų iš paskutinio karo įvykių, čia ypač gausiai ir detaliai pailiustruoja prancūzų partizanų veiklą.

     Dėl pasitaikančių karo žiaurumų filmas nepatartinas vaikams, bet laikytinas tinkamu vyresniam jaunimui ir suaugusiems.

THE EASY LIFE

     Jaunas, bet vis labiau kylantis italų režisorius Dino Risi, keletoje ankstesnių savo filmų sėkmingai palietęs sociologines problemas, šiame filme pristato lengvo ir paviršutiniško gyvenimo viliones, bet taip pat ir jo pavojus.

     Dėl vidurvasario “ferragosto” atostogų ištuštėjusioje Romoje Bruno švaistosi savo spindinčiu automobiliu. Atsitiktinai susipažįsta su tyliu ir knygose užsidariusiu teisės studentu. Šis iš pradžių padaužą stebi gana abejingai, bet pagaliau susidomi, net prie jo prisideda. Bruno, persiskyręs su žmona, sukombinuoja pasitaikančių lyrų ir jas tuoj nerūpestingai praleidžia. Studentas susižavi tokiu linksmu ir lengvu gyvenimu ir stengiasi taip pat juo naudotis. Įkaitintas Bruno greito važiavimo, net pats jį ragina prie didesnio greičio. Ne visi pralenkimai tačiau pavyksta laimingai, ir už vieno posūkio, po greitų dviejų dienų linksmybių, studentą pasitinka taip pat greita mirtis.

     Vittorio Gassman, pasiekęs nemaža laimėjimų italų scenoje ir ekrane, šį kartą pasirodo visame savo pajėgume, atlikdamas Bruno vaidmenį. Suvilioto studento rolėje Jean Louis Trintignant pasirodo labai nuoširdžiai ir įtikinančiai.

     Filmas didesnėje dalyje pilnas komiškų momentų. Bruno siaučia, tarsi motorizuotas Tom Jones. Priešingai amerikietiškam standartui, filmas baigiasi tragiškai. Ši nekalto jaunuolio suvedžiojimo eiga bandoma netiesioginiai pamerkti ir pačiam žiūrovui paliekama susidaryti išvadas apie tokio gyvenimo niekingumą. Vis dėlto tiek dialoguose, tiek scenose pasitaiko perdėtų erotinių momentų ir net vulgarumo. Dėl šių priežasčių filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems žiūrovams.

THE HOUSEHOLDER

     Nors Indija kasmet pagamina arti 400 filmų, užsienius pasiekia vos tik keletas. Kaipo geriausi filmai eksportui dažniausiai parenkami gamintojo ir režisoriaus Satyajit Ray kūriniai. Nenuostabu tad, jog dauguma jų labai panašaus pobūdžio — pateikią klek liūdnoką gyvenimo pusę, kartais visai dramatiškoje ir net tragiškoje formoje. Tad tikrai sveikintina atmaina, būtent, Bombay mieste gimusio filmų gamintojo Ismail Merchant ir kaliforniečio režisoriaus James Ivory bendrų pastangų vaisius — “The Householder” komedija.

     Nesudėtingame turiny pateikiama indų naujavedžių pirmieji vedybinio gyvenimo metai. Nors jaunas, bet labai rimtai nusiteikęs kolegijos mokytojas Prem nesijaučia laimingas savo darbu; ypač jam įkyrus mokyklos vedėjas su visur besikišančia žmona. Vyresniam mokytojui jis nusiskundžia ir savo žmona, kurią jis vedė, pagal indų papročius paklusdamas tėvų suplanavimui. Jo žmona nesanti nei gabi, nei išmintinga; jis mato joje daugybę trūkumų, palygindamas ją su motina valgių paruošime ir namų ruošoje. Jaunoji žmona Indu taip pat nuobodžiauja ir nesijaučia laiminga, savo svajonėse prisimindama nerūpestingą vaikystę. Abu neišvengiamai kreipiasi prie savo motinų, kol pagaliau suranda visų klausimų išsprendimą savitarpio meilėje.

     Be abejonės, panašios problemos nėra išimtinai būdingos vien tik Indijos naujavedžiams. Tiek jaunos žmonos, tiek jų vyrai susitinka su panašiomis situacijomis ir kituose kraštuose. Tad nevienas ir neviena ras šiame filme ir savo dvasiai artimų momentų.

     Tikrai įspūdinga Indijos mėgiamiausių artistų Shashi Kapoor ir Leela Naidu vaidyba pagrindinėse rolėse. Nespalvota fotografija pateikia žavių Delhi ir apylinkių vaizdų.

     Filmas laikytinas tinkamu vyresniam jaunimui ir suaugusiems.