KORNELIJUS BUČMYS, O. F. M.

THE FALL OF THE ROMAN EMPIRE

     Epinių filmų gamintojas Samuel Bronston, prieš kelis metus pateikęs neva biblinį filmą “King of Kings”, štai dabar pristato kino teatrų lankytojams neva istorinį kūrinį “The Fall of the Roman Empire”. Išvardinant asmenis, prisidėjusius prie šio masyvaus filmo pastatymo, pastebima, kad originalų tekstą paruošė Ben Barzman, Basilio Franchina ir Philip Yordan. Šiame filme, išskyrus keletą įvykių iš Romos imperijos II šimtmečio gyvenimo, imperatorių Marko Aurelijaus ir jo sūnaus vardų, nieko nėra bendra su klasikinėmis istorinėmis Edward Gibbon studijomis, kurias jis patelkė veikale “The Decline and Fall of the Roman Empire”.

     Imperatorius Markus Aurelijus, nujausdamas savo gyvenimo pabaigą, pramato palikti imperiją vienam iš savo ištikimų karvedžių — Livijui, kurs yra įsimylėjęs į imperatoriaus dukrą Lucilą. Imperatoriui mirus, nerandama paskyrimo dokumento ir sostą perima velionies padauža sūnus Commodus. Nesirūpindamas imperijos gerove, lėbaudamas ir keldamas mokesčius, Commodus sulaukia pasipriešinimo. Prieš naująjį imperatorių sukyla pačių romėnų legijonai, o karingi barbarai irgi nesnaudžia. Besibaigiant visokiems kivirčams ir dvikovoms, o taip pat ir virš tris valandas trukusiam filmui, komentatorius painformuoja, kad tai buvo tik pradžia paties Romos imperijos žlugimo.

     Silpnas turinys paremtas dar silpnesniais dialogais. Tačiau jei filmas nepatraukia proto ir širdies, akims pateikiama tikrai žavingai atkurtas Romos Forumas, šventyklos, imperatoriaus rūmai ir pats Romos centras, masės karių bei piliečių, stropiai aprengtų epochos rūbais ir pan.

     Tikrai įspūdingos lenktynės romėniškais vežimėliais tarp dviejų pagrindinių varžovų dėl mirštančio imperatoriaus sosto — Stephen Boyd ir Christopher Plummer. Puiki Alec Guinness vaidyba imperatoriaus rolėje. James Mason kilniai atlieka graikų filosofo Timonides vaidmenį. Kaip tik šių dviejų artistų vaidyba ir puikūs scenarijai gal kiek ir sudomins suaugusius žiūrovus.

     Masinėse kovų scenose pasitaiko ir žiaurumų, bet, atrodo, kad, neišryškinant detalių, jie nepajėgs išgąsdinti nei vaikų. Jiems kaip tik gal labiausiai patiks masiniai strėlėmis šaudymai bei atskirų armijų gaudymai.

     Artistų ir statistų milžiniškoje masėje dar paminėtini bent Sophia Loren, Anthony Quayle, Mel Ferrer ir Omar Sharif.

     Tikrai puiki spalvota fotografija. Dimitri Tiomkin sukurta muzika būdinga šio žanro filmams — galinga, atkakli, tačiau nepajėgi pakilti virš paties filmo teksto banalumo.

THE SILENCE

     Beveik kiekviename savo filme švedų režisorius Ingmar Bergman, iškeldamas ir svarstydamas kurią psichologinę, etinę ar socialinę problemą, į-jungia ir religinį aspektą. Tai ypač stengtasi pabrėžti paskutiniuose trijuose jo filmuose, sudarančiuose lyg ir tamprią trilogiją. Tai “Through a Glass Darkly”, “Winter Light” ir “The Silence”. Pirmuose dviejuose filmuose Bergman svarstė žmogų, beieškantį Dievo. Visur stengtasi įžvelgti Dievo balsą ir Jo esimą. Trilogijos paskutinėje dalyje re-žisorius, kaip ir kitais atvejais, pats paruošęs ir šio filmo tekstą, bando pavaizduoti tą sąmyšį ir klaikią padėtį, kurioje pasaulis, nebegirdėdamas Dievo balso, pasimestų, nenorėdamas ar nebepajėgdamas suprasti gyvenimo prasmės, kuri viršija vien tik medžiaginę ir sensualinę sritį.

     Kaip ir anksesniuose trilogijos filmuose, taip ir “The Silence” atveju, Bergman kuria šią dramą, pavaizduodamas vos kelių asmenų įtampą siauruose rėmuose. Nedaug bendravimo tarp pačių filmo veikėjų savitarpy, dar mažiau su aplinkiniu pasauliu ir visiškai jokio bendravimo su Dievu.

     Jauna moteris Anna, Jos mažametis sūnelis Johan ir jos netekėjusi vyresnė sesuo Ester keliauja traukiniu fiktyviniame krašte, kurio gyventojai šneka nesuprantama kalba.

     Tuo lyg dar labiau norėta pabrėžti bendravimo trūkumą. Vyresnei seseriai apsirgus, sustojama Timoka mieste. Didžiuliame viešbutyje jie beveik vieninteliai svečiai, neskaitant keliaujančios nykštukų trupės. Lesbianistiškų nusiteikimų vyresnioji sesuo nori išreikšti savo prisirišimą jaunesniai, tačiau ši atstumia ir išeina į miestą. Sesers troškimų, o dar labiau teatro kampe pastebėtų meilužių elgesio įkaitinta, Anna prisivilioja kavinės padavėją. Juo-dviejų bendravimą pademonstruoja ir kenčiančiai Ester. Rytojaus dieną motina su vaiku išvyksta, o teta pasilieka ir miršta.

     Sensuališkumui gana atlaidūs švedai šiuo filmu vis dėlto pasipiktino, nežiūrint Ingman Bergman autoriteto teatro ir filmų srityje. Virš 200 straipsnių pasirodė švedų spaudoje, diskutuojant, ar šis filmas yra režisoriaus stipriausia poema ar grynas purvas.

     Amerikos rinką šis filmas pasiekė su labai nedideliais apkarpymais. Tačiau sensacingų pakutenimų ieškotojai smarkiai nusivils, nes filmo kelios sensualinės scenos labai trumputės. Paviršutiniškam žiūrovui net ir praslys pro akis daugybė simbolių, kurių gausiai prikaišyta. nors iš pirmo požvilgio jie visai nežymūs.

     Nusivylusios ir alkoholyje bei intelektualiniame darbe beieškančios užsimiršimo Ester vaidmenyje gabiai pasirodo Ingrid Thulin, viena iš mėgiamiausių Bergman artisčių. Sesers Anna rolę atlieka Gunnel Lindblom.

     Nors Bergman rimtai stengiasi pavaizduoti žmogaus tragizmą, įsiviešpatavus atsiskyrimo tylai tarp Dievo ir žmonių bei pačių žmonių santykiuose, vis dėlto šis filmas nepaprastai slegiantis ir šaltas.

     Temos vystyme režisorius panaudoja, nors tik ir prabėgomis, keletą scenų, kurios savo vulgarumu nedaug nutolsta nuo grynos pornografijos. Filmas nepatartinas jokiai žiūrovų kategorijai.

TWO ARE GUILTY

     Baigęs teisės studijas ir dirbęs advokato profesijoj prieš pereidamas į filmų sritį, prancūzų režisorius Andre Cayatte pagarsėjo savo socialinio ir teisinio pobūdžio filmais. Paskutiniame savo filme “Two are Guilty” iš naujo paliečia teisingumo administravimą, jo ribotumą ir silpnybes.

     Pora pramuštgalvių pagrobia nepaprastai turtingos našlės sūnų ir pareikalauja aukštos išpirkimo sumos. Policija stebi grobikus ir juos vejasi, tačiau nepajėgia vaiko išgelbėti. Sekant net žūva vienas policininkas. Kai pagaliau policija, nusikaltėlius apsupusi, rengiasi juos suareštuoti, randa tris jaunuolius vietoje dviejų. Kiekvienas iš jų sakosi esąs nekaltas, suversdamas kaltę kitiems dviems. Iš čia ir kyla abejonės teisme ir jury komisijoje. Nepajėgiant nustatyti tikrųjų kaltininkų, kad nebūtų nubaustas vienas nekaltas, paleidžiami ir kiti du kaltieji. Išteisinti teismo salėje, jaunuoliai gabenami policijos mašinoje, bet įtūžusi minia ją padega ir taip atsikeršija vaiko žudikams.

     Trijų jaunuolių neteisingas gyvenimas baigiamas nauja neteisybe. Gana dirbtina abejonės vertė, pastatanti į krizę teisingumo vykdytojus, nesuteikia jokio įnašo į pozityvų klausimo išsprendimą.

     Labai banali Anthony Perkins, Jean-Claude Brialy ir Renato Salvatori vaidyba pagrindinėse rolėse. Puiki fotografija pateikia eilę gražių prancūzų Rivieros vaizdų.

     Tiek dėl kai kurių įvykių pademonstravimo, tiek dėl dalies dialogų grubumo, filmas toleruotinas tik suaugusiems.

ACT ONE

     Neseniai mirusio amerikiečių dramaturgo Moss Hart sunkus kelias į pasisekimą buvo gana vaizdžiai ir jautriai pavaizduotas jo autobiografiniame veikale “Act One”. Pasinaudodamas šia knyga, autoriaus draugas ir bendradarbis Dore Shary pagamino ir surežisavo to paties vardo filmą.

     Savo jaunystėje Hart parašė net penkias tragedijas, bet nesusilaukė jokio pasisekimo. Savo agento įtikintas, griebėsi komedijos žanro ir štai staiga iškilo su komedija “Once in a Lifetime”. Bet ir šis veikalas iš pradžių mažesniuose miestuose buvo sutiktas labai šaltai ir net priešiškai. Bendradarbiaujant su George S. Kaufman, ši komedija buvo perrašyta ir susilaukė triumfališko įvertinimo po pasirodymo Broadway teatruose. Nuo dabar Hart iškyla iš masės ir pasineria savo svajonių pasaulyje — pradeda gyvenimą tarp literatūros ir teatro pasaulio didžiųjų atstovų.

     Kaip paties Moss Hart teatralinėje karjeroje, taip ir šiame filme pats gyvumas prasideda su George S. Kaufman įstojimu į bendrą veiksmą. Filme šią rolę pasigėrėtinai atlieka Jason Robards Jr., tuo pakeldamas ir paties filmo vertę. Dramaturgo Moss Hart vaidmuo teko jaunučiui artistui George Hamilton, kurs savo ne visada įtikinančia vaidyba toli gražu neprilygsta J. Robards Jr.

     Stengtasi kiek galint ištikimiau perteikti vaizduojamo laikotarpio ir vietos dvasią — Niujorką maždaug prieš 30 m.

     Filmas tinkamas suaugusiems ir jaunimui.

THE PINK PANTHER

     Iki šiol pasirodęs skaitlingose ir skirtingiausiose rolėse, Peter Sellers daug kartų yra įtikinęs ekrano mėgėjus savo vaidybiniu pajėgumu; ir šiame naujausiame savo filme, apsuptas eilės didesnio vardo artistų, savo vaidyba net ir patį filmo turinį pastūmi į antraeilę vietą. Kaip nerangus policijos inspektorius, Sellers retai šiame filme pajuda, nesukūręs kurios komiškos situacijos.

     Filmo pavadinime minima pantera — tai neįkainuojamai brangus papuošalas, priklausąs Indijos princesei Dala, kuri atostogauja Cortina slidinėjimo kurorte. Šios brangenybės nusavinimo siekia net keletas asmenų: Sir Charles Lyt-ton, įvykdęs ne vieną sėkmingą vagystę Romoje; jo brolvaikis George, nusifotografavęs Los Angeles studento togoje, kad tuo nuslėptų savo tikrąją veiklą; Paryžiaus policijos inspektoriaus Clouseau žmona Simone. Visiems susirinkus į Cortina kurortą, painioje įvykių eigoje visi bando savo gabumus pasisavinti princesės brangenybę. Įjungiama net kaukių baliaus bei automobiliu vijimosi momentai. Tragikomiškoje pabaigoje, kai policijos inspektorius, atrodo, turėtų išeiti laimėtojų, nelauktai visa kaltė suverčiama jam pačiam. Daugiau detalių geriau neatidengti, kad filmą dar žiūrėsiantiems nesugadinus įvykių sekimo įspūdingumo.

     Spalvota fotografija pateikia gražių Šveicarijos ir šiaurinės Italijos gamtovaizdžių. Nuotaikingas Henry Mancini muzikinis palydėjimas. Režisavo Blake Edwards.

     Ši arti dviejų valandų trunkanti komedija rezervuotina suaugusiųjų publikai.

THE INCREDIBLE MR. LIMPET

     Šio filmo premjera spaudos, radijo ir televizijos atstovams įvyko gana neįprastose sąlygose — Weekl Wachee miestelyje, Floridoje, specialiai į-rengtoje salėje 20 pėdų po vandens paviršiumi. Šio komiško filmo veiksmas kaip tik ir vyksta dalinai po vandeniu.

     Pervargęs Brooklyno buhalteris nuolat svajoja apie savo mėgstamą atvangą — žuvis, bet žmona tam nelabai pritaria. Kartą prie Coney Island jis įkrenta į vandenį ir prasideda jo išsvajotas naujas gyvenimas delfino pavidale. Filmas tęsiamas pasikeičiant scenoms iš povandeninio gyvenimo, kur Henry Limpet delfino pavidale atvaizduojamas “kartūnų” pagalba. Antrojo pasaulinio karo metu delfinas Limpet sėkmingai ištiria Atlanto vandenis ir informuoja amerikiečių laivyną, naikinant vokiečių povandeninius laivus.

     Prie filmo komiškumo prisideda savo vaidyba Carole Cook, Jack Weston, Andrew Duggan, Larry Keating ir kt. Henry Limpet rolę puikiai atlieka televizijos komikas Don Knotts.

     Filmą surežisavo Arthur Lubin. Viską finansavo John Rose, kurs ankščiau dirbo glaudžiame ryšy su Walt Disney. Tad ir šiame filme smarkiai jaučiama Disney stiliaus įtaka. Tikrai puiki spalvota fotografija. Filmas ypač turėtų sudominti mūsų mažuosius.