NE POETAI IŠRADO motinystės didingumą. Tai ne bereikšmis idealas, o Šilumos pilna žmogaus gyvenimo dalis. Motinystės tyras didingumas nėra vien svajonių nuaustas, bet patirtas gyvenimo kasdienybėje.

Prisiminus naktis, kada motina budi, sielojasi, rūpinasi; patyrus, su kokia meile tūkstančių tūkstančiai motinų lovutėse klosto mieguistus vaikus, išryškėja motinystės kilnumas ir pasirodo tokiame grožyje, jog mes užmirštame bet kokį jų žmogišką trapumą ir trūkumus. Tos šviesos spindulėlis paliečia net ir tas motinas, kurių pasiaukojanti meilė išblėso.

Motina prašoka laiko ribas ir atspindi žemiškąją begalybę. Šimtmečiai praskuba pro laimę ar vargą be pėdsakų, motina gi vis pasilieka gyvenimo atbaigėja: tyliai ir nepakeičiamai naują gyvybę pradedanti, nešiojanti, pagimdantigyvenimui. Vien motina žemė savo pilnuma šiek tiek jai gali prilygti. Jos abi palaimintos.

Moteris tad nesikeičiaji yra už laiko ribų. Jos meilė nesivysto, nes negali būti padidintą. Kaip pavasaris ir ruduo nėra išsivystymai, o tik nesibaigiančio ciklo dalys, taip ir motinystė. Jos kilnumas yra toks beribis, jog joks poetas nepajėgs tinkamai aprašyti. Jis plaukia iš paties Dievo širdies ir yra vienas iš gražiausių ir veikliausių Dievo apreiškimų. Stovėdami prieš šį Dievo stebuklą, mes tegalime stebėtis ir garbinti Jį, kad Jis sutvėrė motinos širdį.

Kardinolas Mindszenty