BRONIUS KRISTANAVICIUS. S./.

     Gavęs neribotą leidimą steigti virtuves, kur jos reikalingos, vėl nuėjau į Vatikaną ir paprašiau sunkvežimių. Inž. Marcucci man atsakė, kad būtų gerai, jei iš anksto sudaryčiau visų transportų planą ir jam įteikčiau. Tuokart jis žinotų, kada ir kokį sunkvežimį man rezervuoti.

     Jo pageidavimas, žinoma, buvo teisingas. Bet kaip galėjau sudaryti planą, jei man pačiam nebuvo aišku, kur ir kiek pagalbos bus reikalinga? Dabar, apvažinėjęs beveik visą Littorijos provinciją ir susipažinęs su svarbesniais centrais, turėjau gana aiškų visos apskrities vaizdą. Kad transportas būtų užtikrintas, sėdau čia pat už stalo ir sudariau pageidaujamą planą.

     Surašiau apie 30 miestų ir miestelių, grupuodamas juos taip, kad kiekvieną dieną sunkvežimis galėtų grįžti į Romą. Pažymėjau ne tik centnerių, bet ir kilogramų skaičių. Padaviau savo adresą Formijoj, kad šoferiai, prikrovę sunkvežimius Romoje, mane tenai rastų. Iš Formijos norėjau pats juos palydėti į “Gustavo liniją”, kur tiltai buvo sugriauti, laukai minuoti, o nauji keliai nepažymėti žemėlapyje. Anais laikais kelionės po “Gustavo liniją” dar buvo pilnos pavojų.

LANKAU VISUS KUNIGUS

     Tą patį kelionių sąrašą palikau ir savo pagelbininkui, buhalteriui Asaro, jaunam ir gabiam studentui. Jis turėjo vesti tris ar keturias buhalterijos knygas ir priimti apsilankančių kunigų prašymus. Kai viską buvau paruošęs kelionei, netikėtai gavau barti.

     T. Otto Faller man darė priekaištą, kodėl taip retai esu raštinėj. Juk dažnai užeina kunigai ir manęs neranda. Pagal jį aš dažniau turėčiau būti Romoj, sėdėti raštinėj ir priimti kunigus.

     — Varyk laukan visus kunigus, — tariau T. Faller, — kurie atvyksta į Romą. Pagalba reikalinga ten, iš kur kunigai atvažiuoti negali, nes nėra jokios susisiekimo priemonės. Nesenai radau du kunigus be marškinių, o vieną be sutanos. Ar ir jie turėtų atvažiuoti į Romą? Sutikęs juos gatvėje, neatskirtumei nuo driskių. Pirma apginkime juos nuo bado, o paskui atsisėsime raštinėje. Tuo tarpu iki pasimatymo už dviejų savaičių.

     Tos dvi savaitės buvo visų muskulų, nervu, kaulų, smegenų, proto ir valios egzaminai. Privažiuosi kur nors laukuose apgriuvusį tiltą, ir nežinai, ar jis išlaikys sunkvežimio svorį, ar neišlaikys. Pasieksi kokį nors miestą ar miestelį, nerasi klebono namie, ir nežinai, kam palikti maisto produktus. Jei paliksi bet kam, nežinai į kieno katilą jie pateks. Jei rasi kleboną namie, iš jo lūpų išgirsi tokią ilgą litaniją visokių reikalų ir prašymų, kad tau apsisuks galva ir nebežinosi nei kuris mėnuo, nei kuri mėnesio diena. Pabaigęs pasakoti savo vargus, jis pradės rekomenduoti kaimyno reikalus, kurio negali pasiekti, nes kelias dar nesutaisytas. Sugrįžęs į Formiją su rašytų ir nerašytų prašymų krūva, kitą krūvą rasi pas sekretorės motiną. Ir visiems, iš tiesų, visko reikia. Kai vakare krisi i lovą ir primerksi akis, galvoje pradės suktis sutikti veidai, tiltai, keliai, maišai, suklibę sunkvežimiai, kilometrai, isteriški moterų verksmai, pasenę vaikų veidai, skarmalais apsivilkę žmonės, išdžiūvusios rankos, prašančios išmaldos. Į tą slegianti vaizdą įsiterps dėkingos badaujančių akys, retas šypsnys, padėkos žodis ir naujas prašymas. Tikrai, laimingas, kas sėdi raštinėje!

     Į pabaigą tų dviejų savaičių Formijoj netikėtai ir nelauktai sutikau inž. Henriką Galeazzi. Jis buvo asmeniškas popiežiaus draugas ir faktiškas Vatikano valstybės valdytojas. Jis norėjo pamatyti vieną popiežiaus “valgyklą”.

     — “Valgyklos” čia nėra, bet virtuvę galiu parodyti, — tariau jam ir nuvedžiau į apgriautos savivaldybos kiemą. Tenai buvo minia žmonių, laukianti šiltos sriubos. Žmonės buvo apsirengę skarmalais ir mačiau, kad tai jam padarė didelį įspūdį. Pasiūliau apžiūrėti ir kitas artimas virtuves, bet jis sakėsi neturįs laiko. Kai jis išvažiavo, klausiau save, ko jis iš tiesų norėjo.

KOMISIJOS PIRMININKAS

     Jo apsilankymo priežastį sužinojau po poros dienų, kai sutikau kitą svečią. Važiuodamas į Romą, pamačiau lengvą Vatikano mašiną, kuri, mus aplenkusi, sustojo. Iš jos išlipo šalpos komisijos pirmininkas ir pakvietė mane važiuoti kartu su juo.

     Pradėdamas savo darbą, buvau pasiryžęs niekuomet nesiskirti su šoferiu ir nešiku, su kuriais pasitaikydavo keliauti. Jei mes kartu dirbame, kartu turime valgyti, kartu ilsėtis ir dalintis visais kelionės malonumais ir nemalonumais. Nenorėjau daryti išimties ir šį kartą. Bet komisijos pirmininkas turėjo ką nors ant širdies ir prisispyręs prašė važiuoti kartu su juo. Todėl, atsiprašęs šoferio ir nešiko, sėdau į pirmininko automobilį.

     Prelatas Baldelli buvo sukiužusios nuotaikos. Klausant jo kalbos, atrodė, kad visas pasaulis yra jam priešingas. Kur jis norėjęs pradėti šelpimo darbą, ten vis rasdavęs kliūčių. Antai, mano kolega, prancūzas kapucinas, išvažiavęs į Campobasso provinciją, bet kalnuose radęs sniego ir turėjęs sugrįžti. Kol sniegas nutirps, žmonės bus priversti badauti. Nekaip vykstąs darbas ir Frosinonės provincijoje. Į Neapolį jis pasiuntęs prieš mėnesį ne tik maisto produktus, bet ir katilus virtuvėms. Bet ir ten darbas dar nepradėtas. Kai jis dabar aplankęs Neapolyje komisijos įgaliotą kunigą ir jo paklausęs, kaip sekasi darbas, šis jam atsakęs, kad maisto sandėlį taip gerai užrakinęs, jog niekas nieko dar nepavogęs. Vienintelės virtuvės, veikiančios pilnu tempu, esančios Littorijos provincijoje. Todėl būtų gera, jei aš, sugrįžęs į Romą, nueičiau pas seselę Pascaliną ir jai papasakočiau apie savo darbo rezultatus. Mat, vienas aukštas Vatikano valdininkas jam išsireiškęs, kad mes iš popiežiaus esame gavę daug, bet niekas dar nėra matęs jokios popiežiaus virtuvės. Būtų gera, kad aš tas abejones išsklai-dyčiau. Jei mes nustosime popiežiaus pasitikėjimą, tuokart, žinoma, žlugs visas mūsų darbas, o nuo to nukentės vargšai.

     — Jei tas valdininkas, — tariau komisijos pirmininkui, — yra inž. Galeazzi, tai jo abejones jau išsklaidžiau. Neseniai jis aplankė mane Formijoj ir prašė parodyti popiežiaus virtuvę. Dabar suprantu, kodėl jis būtinai norėjo pasižiūrėti, kaip veikia virtuvė. Jam pasiūliau pasižiūrėti ir kitas virtuves, esančias Formijos apylinkėje. Bet jis sakėsi neturįs laiko. Tuokart jam pasiūliau sustoti bent Itri, Fondi, Tera-cinoj ir Cisternoj. Papasakojau taip pat, kur tos virtuvės yra, bet nežinau, ar jis jas apžiūrėjo.

     Prelatas Baldelli atgavo gerą ūpą ir mudu pradėjom diskutuoti kitais klausimais.

DISKUSIJOS VATIKANE

     Paragintas komisijos pirmininko, tas diskusijas tęsiau kitą dieną Vatikane su sesele Pascalina. Kai ji pasakė, kad popiežius patenkintas mano darbu, tuojau jos paklausiau, iš kur jis apie tai žino, o kai išgirdau Galeazzi vardą, viskas buvo aišku.

     —    Miela motinėle, — tariau jai vokiškai, — mudu esame svetimtaučiai, keistu būdu patekę į popiežiaus tarnybą. Jei tamsta turi daugiau laiko, tai aš norėčiau atvirai pasikalbėti, kaip žiūriu į Italijos padėtį ir į mūsų kuklų uždavinį.

     —    Tamsta gerai žinai, kokie buvo Italijos ir popiežiaus santykiai prieš šimtą metų. Italai žiūrėjo į popiežių kaip į savo kuriamos, vieningos valstybės priešą, o popiežius žiūrėjo į italus kaip į sūnus palaidūnus. Popiežiaus Pijaus IX laikais tie santykiai buvo skandalingi. Dabar, ypač po Laterano sutarties, santykiai pagerėjo. Tačiau, nereikia manyti, kad jau išmirę visi antiklierikalai, masonai ir laisvamaniai. Nemanau taip pat, kad socialistai, kurių čia nemaža, yra popiežiaus draugai. Nekalbu apie komunistus, nes jų laikysena aiški ir nedviprasmiška. Dievas vienas težino, kas būtų, jei jie paimtų valdžią.

     —    Nežinau, kaip stiprūs yra katalikai. Jų yra masės, bet nejaučiu, kad jos būtų organizuotos. Jei paklausiu klebonų ar vyskupų, kaip stipri yra katalikų akcija, negaunu jokio aiškaus atsakymo. Neaiškus man ir krikščionių demokratų pajėgumas. Tačiau vienas faktas mane džiugina, būtent popiežiaus autoritetas. Popiežius jau turi autoritetą ir daug simpatijų. Tai mačiau Cesano stovykloj, tai mačiau Romoj, tą pastebiu ir provincijoj.

     — Prieš porą savaičių sudariau savo kelionių planą dėl transporto. Kai inž. Di Marco parodžiau, kur yra mano šelpiamieji miestai ir miesteliai, jis, pusiau juokaudamas, pastebėjo, kad Vatikano sunkvežimiai greitai užkariaus visą Italiją. Man tie jo žodžiai nėra juokas, bet tikra darbo programa. Kodėl popiežius negalėtų užkariauti visų italų simpatijos? Jo kalėdinės kalbos palietė tautines ir tarptautines problemas, apie kurias pagalvos visi rimti politikai ir intelektualai, kurie iki šiol gal nebuvo draugiški Bažnyčiai. Paskutinio karo sukrėtimai privers žmones pagalvoti apie taiką ir teisingumą. Iki šiol teisingumą atstojo jėga, o taiką — karo baimė. Dabar italams, kaip kitiems, sugrius daug stabų ir dievaičių, kuriuos jie iki šiol garbino. Gal niekas čia nėra taip niekinamas, kaip Mussolinis, ir niekas taip nekenčiamas, kaip Hitleris. Tos dvi sistemos tautoje jau palaidotos. Nežinau, kaip bus su komunizmu. Italijoje yra tiek daug skurdo, kad kairieji turi gerą darbo dirvą, kaip bacilos lavone. Tačiau jei popiežius išties visiems pagalbos ranką dabar, kada toji pagalba labiausiai reikalinga, neabejoju, kad jis laimės žmonių simpatijas. Savo išmintingomis ir tikrai rimtomis kalbomis popiežius užkariaus intelektualus. Mases užkariaus duona, drabužiais, vaistais ir šiltu tėvišku žodžiu, kurį jis moka pasakyti iš širdies į šir-di.

     —    Nesu pigios simpatijos ar reklamos šalininkas. Žmonės turi gerą jausmą ir moka atskirti, kur yra nuoširdi pagalba, kur pigus savęs reklamavimas. Kai pirmas Vatikano sunkvežimis pasiekė badaujančią Cesano stovyklą, ne mano prašomi, bet savo vidinio jausmo verčiami, žmonės verkdami šaukė “tegyvuoja popiežius”. Tos pačios scenos kartojasi beveik kiekviename mieste, kur dabar iškraunu maistą.

     —    Taigi, mano nuomone, dabar mes turime progą veikti. Dabar mes turime auksinę progą parodyti masėms, kas yra tikras jų draugas.

     —    Šelpimo darbas bus ilgas. Praėjusiais metais dėl karo veiksmų žmonės kai kuriose vietose negalėjo surinkti derliaus. Kai kur negalės ir šiemet, nes laukai dar tebėra minuoti. Jau ir dabar Littorijos provincijoje kasdien pasitaiko 5 ar 6 minų ir bombų nelaimės. Pavasari ir vasarą jų bus daugiau. Važinėdamas po Littorijos provinciją, iki šiol mačiau tik du gyvulius: vieną arklį Aprilijoje ir vieną asilą ties Sezze. Kaip žmonės dirbs laukus be gyvulių? Maisto padėtis yra tragiška dabar, ji bus sunki ir ateinančiais metais. Popiežius turi pasiruošti ilgam šelpimo darbui, nes Italijos valdžia nieko neturi.

     —    Nežinau, kokios yra Vatikano atsargos. Bet ar popiežius negalėtų kreiptis į kitų kraštų katalikus ir paprašyti jų pagalbos? Ispanija, Portugalija ir Šveicarija karo nematė. Nematė ir Pietų Amerika. Tris dienas važinėjau su amerikiečiais kunigais ir mačiau, kaip jie gerai gyvena. Jie, tiesa, žadėjo atsiųsti drabužių, bet ar negalėtų atsiųsti kondensuoto pieno, cukraus, riebalų ir kt.?

     —    Ne mano dalykas mokyti popiežių, ką jis galėtų ar turėtų daryti. Bet aš jaučiu sąžinės pareigą pasakyti tai, ką mąstau, ką girdžiu ir ką matau. Gaetos vyskupijoje mačiau du kunigus be marškinių. Spigno Saturnia klebonas neturi sutanos. Vienas Minturno kunigas guli ant lentų, pasiklojęs apsiaustą ir užsiklojęs tuo pačiu apsiaustu. Maranolos seselės dvi savaites maitinosi apelsinų žievėmis, kol sulaukė mūsų pagalbos. Formijoj sutikau moterį, dėvinčią tik vyrišką paltą; jokio kito rūbo ji neturėjo. Pradžioje maniau, kad ji yra pamišusi, bet kai pakalbinau, pamačiau, kad sveiko proto. Man buvo labai įdomu pasižiūrėti, kaip iš tiesų ji gyvena. Kai nuėjau į jos butą, radau du vaiku. Nuo šalčio jie kaleno dantimis, nes vienas turėjo tik kareivišką švarką, antras suplyšusias kelnaites ir nuskurusį šoferio švarką, numestą gal kokio kareivio. Kambaryje nebuvo jokio baldo, jokio skuduro, jokio indo, išskyrus sulankstytą aluminijaus puodą. Terracinoj mačiau senelį, nešiojantį tik pusę kelnių. Kai žmonės susirenka prie virtuvių, atrodo, lyg jie būtų klaunai.

     —    Mano konkretus prašymas būtų toks: duokite, ką turite, nes žmonėms visko reikia. Duokite senų maišų, kad žmonės, prisikimšę žolės, negulėtų ant plikų akmeninių grindų. Duokite drabužių, kiek turite. Duokite porą maišų kvietinių miltų, nes seselės Gaetoj nebeturi iš ko kepti ostijų. Kunigams reikėtų medžiagos drabužiams, batų, baltinių ir liturginių rūbų. Formijoj iš 5 bažnyčių beliko tik viena. Antrosios bažnyčios lubos gali kiekvieną dieną įgriūti. Kai aš ten laikau Mišias, kiekvieną minutę esu pasiruošęs šokti į šalį, kad nebūčiau palaidotas. Castelforte klebonas pats pasistatė “bažnyčią” iš akmenų, priglausdamas juos prie vienos sveikos sienos. Akmenys, žinoma, yra nesumūryti ir kiekvienas vaikas tą jo “bažnyčią” gali sugriauti. Ji yra kokių 3 žingsnių ilgumo ir gali sutalpinti tik 4 ar 5 žmones.

     —    Nėra ko stebėtis, kad žmonės nelanko pamaldų, nes ne visur jos laikomos. Kaip laikysi pamaldas, jei kunigas neturi liturginių rūbų, kieliko ir ostijų? Gaetos vyskupijoj 5 parapijos neturi net kunigo. Tai va, kaip atrodo mano darbo sritis.

     —    Ateinantį mėnesį, lankydamas virtuves, nuvešiu daug Marijos paveikslų, prikalsiu juos prie virtuvių ir paprašysiu žmonių, kad bent ten pasimelstų. Tegul meldžiasi už šv. Tėvą, už karo pabaigą, už belaisvius, už išvežtuosius į Vokietiją, už palaidotus po griuvėsiais, kurių kvapas kai kur dar tebejaučiamas. Birželio mėnesį norėčiau suruošti vaikams pirmą šv. Komuniją. Ar nebūtų galima gauti 2,000 vaikų drabužių, panašių į anuos, kuriuos atsiuntėte į Cesaną? Kunigai, negalėdami patys visų pamokyti, pasikviestų talkon seseles arba katalikų akcijos mergaites, kaip aš dariau stovykloj. Jie būtų priversti atrinkti vaikus, susirasti tinkamas patalpas ir tinkamus talkininkus ir pradėti pastoracijos darbą. Vaikai laksto palaidi ir niekas jų nemoko, nes nėra mokyklų. Vienintelę mokyklą esu matęs tik Sezzėj.

     —    Pagalvok apie mano prašymus ir sakyk šv. Tėvui tai, kas tamstai atrodo naudinga. Aš savo atsakomybę perleidžiu tamstai.

     —    Kai aš grįžtu iš “Gustavo linijos” į Romą, man atrodo, kad Čia yra ne tik kitas kraštas, bet ir kitas pasaulis. Čia namai turi stogus, sienas ir lubas. Tenai retai rasi gabalą stogo, retai stiklą languose, retai kokį sveiką baldą. Čia žmonės pasipuošę ir susilaižę, kiek gali, eina pasivaikščioti, o ten kasa griuvėsius alkani, purvini ir suskretę. Čia vakarais visi namai ir visos gatvės apšviestos o ten visur tamsu. Važiuojam mudu kokią dieną į “Gustavo liniją” ir tamsta neteksi žado. Tuokart galėsi pasakyti šv. Tėvui, kaip atrodo tos vietos, kur nuolatiniai mūšiai tęsėsi 8 mėnesius.

     Nežinau, ką seselė Pascalina sakė popiežiui iš mūsų pasikalbėjimo. Kai už kelių dienų ją vėl aplankiau, gavau viską, ką buvau prašęs. Tomis dienomis T. Faller man taip pat pranešė, kad gausiu 2,000 šiltų antklodžių, nupirktų Vatikano pinigais.

     Važiuoti į “Gustavo liniją” seselė Pascalina nesutiko. Vietoj jos, paėmiau T. Robertą Leiber, vokietį jėzuitą, artimą popiežiaus bendradarbį. Su juo aplankiau tik Anzio ir Apriliją.

     Vaikščiodamas Aprilijos gatvėmis, dešimtį ar šimtą kartų jis man kartojo tik vieną ir tą patį klausimą: “Pasakyk man, tėve, kaip čia žmonės gali gyventi”.

     Bet Aprilija dabar jau buvo kitokia, negu ją radau pirmą kartą. Gatvės buvo gerokai apvalytos nuo griuvėsių, visur tauškėjo darbininkų įrankiai, visur matėsi atstatymo ženklų. Už dviejų ar trijų mėnesių nebereikės klausti, kaip čia žmonės gali gyventi.

Sekančiame numeryje

FROSINONĖS PROVINCIJA

Rudenio sidabrui užkritus...