BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.

     Tur būt, niekur kitur nėra tiek daug našlaičių ir našlaitynų kaip Italijoje. Kuriuo keliu bevažiuosi iš Romos į pietus, kas 30 ar 40 kilometrų vis rasi našlaityną. Jei viename mieste nėra našlaityno, tai kitame mieste rasi du. Karo metu našlaičių skaičius gerokai padidėjo ir man teko spręsti nelengvą jų šelpimo problemą.

NEPILNA LĖKŠTĖ SRIUBOS

     Kaip kituose civilizuotuose kraštuose, taip ir Italijoje beturčiais ir našlaičiais turėjo rūpintis valdžia. Tačiau karo metu praktiškai jokios valdžios nebuvo, o po karo valstybės iždas buvo tuščias.

     Kai valdžia sustiprėjo, našlaičių šelpimą trukdė nerangus Italijos biurokratizmas. Jei šiandien priglausi kokį našlaitį kokiame nors seselių vadovaujame našlaityne ir paduosi valdžiai pašalpos prašymą, tai, pasiteiravęs po pusės metų, sužinosi, kad prašymas dar tebeguli tame pačiame stalčiuje, kuriame valdininkas jį padėjo. Geriausiu atveju valdininkas tau nusišypsos, prižadės prašymą “pastumti pirmyn” (spingere avanti).

     Pasiteiravęs dar už 6 ar 7 mėnesių, iš to paties valdininko išgirsi, kad prašymas “stovi geroje vietoje” (sta a buon punto). Bet pašalpos, žinoma, dar negausi ir našlaitį vis turės išlaikyti seselės. Jei būsi laimingas arba labai gerai pažįstamas valdininkui, tai už kelių mėnesių išgirsi, kad policija renka informacijas apie našlaičio tėvus ir gimines ir kad prašymas nėra “miręs”. Paskui, praėjus dar keliems mėnesiams, gausi kvietimą į prefektūrą ir kas mėnesį galėsi atsiimti po 2.700 lyrų (5 doleriai), taigi 90 lyrų į dieną. Anais laikais paprastame restorane sriubos lėkštė kainuodavo 150 lyrų, tad už 90 lyrų galėdavai gauti nepilną lėkštę sriubos. Tokia buvo valdžios pašalpa našlaičiams, rodos, iki 1950 metų.

     Pirmasis našlaitynas, kuris šaukėsi mano pagalbos, buvo Terracinos mieste. Iškraudamas popiežiaus virtuvėms maisto produktus 1945 m. vasario ar kovo mėnesį, pamačiau vienuolę, gyvai diskutuojančią su Terracinos generalvikaru. Jų nuomonės, matyt, nesutiko ir abu atėjo prie mano sunkvežimio.

     Seselės akys buvo pilnos ašarų, o veidai raudoni kaip žarijos. Vos pasveikinusi mane, ji pradėjo isteriškai verkti ir sakyti, kad nieko nebeturi valgyti nei seselės, nei našlaičiai. Kadangi generalvikaras buvo kartu ir mūsų komisijos pirmininkas toje vyskupijoje, aš patariau seselei kreiptis į jį, nes jis geriau žinąs našlaityno padėtį už mane. Bet seselė juo kažkodėl nepasitikėjo ir paprašė, kad aš pats paskirčiau našlaityno dalį. Pritariant generalvikarui, tuojau pasiėmiau popieriaus lapą ir parašiau, ką ir kiek ji gali atsiimti iš sandėlio kiekvieną mėnesį. Tas nuotykis atvėrė man akis ir, steigdamas popiežiaus virtuves, pirmenybę duodavau našlaitynams.

LITANIJOS IR ŪPAS

     Tų pačių metų rudenį pradėjau ypatingai globoti Cassino našlaityną. Esu anksčiau aprašęs, kaip Cassino miesto galva tą našlaityną atstatė valsčiaus reikalams ir kaip Don Francesco Falcone, tikras Don Camillo romano įpėdinis, tą našlaityną užėmė seselėms ir našlaičiams. Pradžioje našlaičių buvo 6 ar 7, bet, kai atvežiau lovas, patalynes, drabužių ir maisto produktų, jų prisirinko virš 40.

     Cassino miestas yra nemažas prekybos centras ir nieko negailėjau, kad šis našlaitynas būtų tikrai pavyzdingas. Bet, pasidarbavęs gal kokius metus, pastebėjau, kad savo tikslo negaliu atsiekti. Mergaitės buvo kažin kodėl nedrąsios ir prislėgtos, seselės kaimiečių manierų, poterių buvo kalbama daug, švaros neužtektinai, valgis geras, bet visa nuotaika slegianti. Italijos vaikai yra labai gyvi ir judrūs, bet čia jie buvo tarsi pasenę.

     Matydamas kokią nors negerovę, niekuomet nevengdavau aiškaus žodžio, bet čia mano žodžiai atšokdavo, kaip žirniai nuo sienos. Vyresnioji buvo pamaldi bobutė, seselės įpratusios minti vis tą pati kelią, ir mano pasiūlymai kai ką pakeisti joms, tur būt, atrodė kaip kokios herezijos. Todėl nekartą save klausiau, kam gaišinti laiką ir drumsti kitų ramybę, jei darbo yra ir kitur. Jei nori ką nors ypatingo padaryti, imk tinkamą žmogų. Iš pamaldžių kaimiečių, baigusiu gal tik pradžios mokyklą, pedagogių nepadarysi ir, perkrovęs mergaites poteriais, litanijom ir panašiais dalykais, jų ūpo nepakelsi.

     Kai jau buvau Amerikoje, nauja seselė vyresnioji parašė ilgą ir graudų laišką, apgailestaudama, kad savo laiku nepriėmė mano sugestijų. Bet tas apgailestavimas buvo maždaug 10 metų pavėluotas. Našlaityna šelpiau iki galo ir tikiuos, kad jame dabar viešpatauja kita dvasia.

     Geresnę ir linksmesnę nuotaiką radau viename Formijos našlaityne, įsteigtame motinėlės Lidijos De Meo. Steigėja buvo dar gyva ir atvira visiems auklėjimo klausimams. Ji pati įsteigė kongregaciją, pati pastatė našlaityną, pati auklėjo seseles ir našlaites. Negailėjau jai pagalbos, nors ne visuomet galėjau pritarti jos nemažiems planams. Gerbiau ją kaip didelę darbininkę, pasišventusią vienuolę, sumanią organizatorę ir idealią moteri. Mokslo ji daug neturėjo, bet jos motiniškas ir moteriškas instinktas atsvėrė daug knygų. Su ja visuomet buvo malonu ir naudinga bendradarbiauti.

SKRAIDANTI MADONA

     Tarp Formijos ir Cassino yra sena Marijos šventovė, pastatyta prie Ausoni jos miestelio. Žmonių padavimas sako, kad Marijos paveikslas atskridęs į Ausoni ją iš Castro dei Volsci miesto. Tarp tų dviejų miestų yra apie 50 kilometrų ir Castro dei Volsci gyventojams nebuvo sunku susekti, kur nusileido Marijos paveikslas. Bet kiek kartų jie tą paveikslą parsigabeno namo, tiek kartų jis pabėgęs ir nuskridęs į Ausoniją. Tam stebuklui paminėti žmonės pastatė šventovę ir Ausonijos gyventojai įįsipareigojo pavaišinti visus Castro dei Volsci maldininkus, atvykusius į šventovę.

     Vėliau prie šventovės buvo pastatytas našlaitynas. Artinantis frontui 1943 m., seselės ir našlaitynas išsikėlė į Romą, o karui pasibaigus jos norėjo grįžti atgal. Nors šventovė ir našlaitynas mažai nuo karo nukentėjo, bet viduje trūko visko. Pro išdaužytus langus švilpė vėjas, bažnyčia buvo išplėšta, visuose kampuose kabėjo voratinkliai, visur krūvos šiukšlių.

     Kartą į mano raštinę atėjo to našlaityno vyresnioji ir paklausė, ar aš negalėčiau padėti seselėms įsikurti Ausonijoje. Aš, žinoma, mielu noru sutikau ir prižadėjau parūpinti viską: baldus, patalines, virtuvės indus ir maisto produktus. Iš savo pusės paprašiau, kad priimtų tiek našlaičių, kiek leidžia patalpos. Juo daugiau, tuo geriau, nes našlaičių visur pilna. Tik, savaime aišku, našlaitės neturėtų būti auklėjamos kaip vienuolės ir nepersotinamos poteriais, litanijomis ir rožančiais. Gal viena kita mergaitė norės vėliau įstoti į vienuolyną, bet kitos stengsis surasti vyrą ir ištekėti. Kas tokias pusiau vienuoles, pusiau pasaulietes norės vesti?

     — Čia, tėve, nėra jokios problemos, — tarė man vyresnioji, šypsodamasi kaip mėnulio pilnatis. — Ne vienas Ausonijos vyras daro įžadą vesti našlaitę arba, kaip jie vadina, Marijos dukterį ir aš nepažįstu nei vienos tokios šeimos, kuri nebūtų laiminga.

     — Jei taip yra, — tariau vyresniajai, — tai mudu turime stengtis mergaites išmokyti namų ruošos darbų ir amato, kad jos būtų linksmos, neprislėgtos ir kad vėliau su didžiausiu malonumu prisimintų našlaityną. Važiuodama į našlaityną, pasiimkite ne tik gerą mokytoją, mokančią dainų, pasakų ir žaidimų, bet ir gerą siuvėją bei virėją. Laukuose gyvenimas gana nuobodus ir, jei seserys nebus įdomios, nuobodžiaus ir mergaitės. Jau esu matęs daug našlaitynų, bet negaliu sakyti, kad visų dvasia man būtų patikusi.

     Seselė suprato, ko aš noriu ir prižadėjo pasikalbėti su provincijole ar generole. Sutartu laiku kelias seseles nuvežiau į Ausoniją, kad pradėtų remonto darbus. Paskui nuvežiau ir mergaites. Pravažiuodamas pro šalį, dažnai jas aplankydavau ir vis ką nors nuveždavau. Nors našlaitynas nebuvo pirmos rūšies, bet ir ne paskutinis. Kai mergaitės ir seselės gerokai apsiprato ir susigyveno, prie našlaityno pridėjau siuvimo, kirpimo ir mezgimo kursus apylinkės mergaitėms. Tokiu būdu našlaitės nesijautė izoliuotos ir atskirtos nuo pasaulio.

PIJAUS XII NAŠLAITYNAS

     Aprūpinęs kuo galėdamas esančius našlaitynus, 1948 m. turėjau progos steigti naują našlaityną, kuriam daviau Pijaus XII vardą. Tą našlaityną įsteigiau Cisternos mieste, buvusiuose kunigaikščio Caietanio rūmuose.

     Kaip kitur, taip ir čia pradžioje turėjau nugalėti nemaža kliūčių, kol našlaityną pastačiau ant kojų. Bet čia darbas buvo lengvesnis, nes seselės gana gerai bendradarbiavo. Žinoma, ir čia turėjau grumtis su vyresniąja, kol įvedžiau naują dienotvarkę. Bet vyresnioji, matyt, pabūgusi mano aiškios kalbos, staiga “atsivertė” ir pasidarė labai nuoširdi bendradarbė. Nuoširdžios buvo ir kitos seselės. Su mergaitėm taip gražiai susigyvenau, kaip niekur kitur.

     Kadangi Cisternos miestas yra nemažas prekybos centras, o Caetanio rūmai stovi miesto vidury, išstatyti visų pravažiuojančiųjų akims, todėl Pijaus XII našlaityną nutariau padaryti pavyzdingą. Visų pirma paprašiau seselių, kad našlaitėms pasiųtų keletą skoningų uniformų. Paskui pasiuvo išeiginius apsiaustus ir nupirko naujus batukus. Dailios buvo ir mergaičių skrybėlaitės. Kai našlaitės išeidavo pasivaikščioti, žmonės sustodavo pasižiūrėti skoningų uniformų ir negailėdavo seselėms komplimentų. Jauki, jaunatviška ir linksma buvo našlaityno dvasia. Jei kartais į Cisterną nusiveždavau svečių, niekas negalėdavo atspėti, kad tos mergaitės savo laiku buvo pergyvenusios didžiausias tragedijas. Tos šeimų tragedijos gyveno dabar tik blankioje mergaičių atmintyje.

     Pijaus XII našlaitynas taip patiko visai apylinkei, kad negalėjau atsiginti visokių prašymų. Keletą pusiau našlaičių turėjau priimti net iš Romos.

     Kai pirmą kartą rengiaus atvažiuoti į Ameriką, kardinolas C. Micara man nedrąsiai pasakė, jog jis norįs įkurti Caetanio rūmuose kokių tai vienuolių mokyklą. Aš, žinoma, vienerių metų bėgyje turėsiu iškelti mergaites kitur. Jo nuomone, vienuoliai Cisternoj labai reikalingi, nes galės atidaryti berniukams mokyklą. Seselės turės mokyklą mergaitėms, o vienuoliai berniukams.

     Metai turi 365 dienas. Jei rasiu tinkamus namus, galėsiu perkelti mergaites per kelias dienas. Bet kur rasiu tinkamą pastatą? Kadangi pats tinkamo pastato niekur nežinojau, paprašiau seselių, kad jos pagalvotų.

     Seselės pasiūlė perkelti mergaites į Gaetą. Pažinau tą Gaetos našlaityną jau anksčiau ir gailėjausi visų, kurie jame gyveno. Tiesa, apylinkė buvo žavi ir namas naujas, bet dar nebaigtas statyti. Reikėtų išleisti bent 4 milijonus lyrų (apie 6.500 dolerių) statybos užbaigimui ir žmoniškam našlaityno įrengimui. Bet kur gausiu tiek daug pinigų ir kur galėsiu iškelti berniukus, kurie ten gyveno? Gaetos našlaitynas buvo priglaudęs apie 35 mergaites ir 25 berniukus. Berniukus reikėjo būtinai iškelti kitur. Bet kur?

     Tokie ir panašūs klausimai vargino mano galvą gal kokią savaitę, kol atradau šiokią tokią išeitį. Berniukus galėjau išskirstyti mažomis grupėmis po kitus našlaitynus, duodamas jiems nemažą paramą. Keletą šimtų tūkstančių lyrų galėjau sutaupyti vasarą, paleisdamas mergaites į svečius pas gimines ar pas pasiturinčias šeimas. Gaetoj galėjau įrengti vasaros stovyklą kokios nors parapijos vaikams ir, aprūpindamas ją viskuo, galėjau uždirbti nemažai pinigų. Be to, ir pačios seselės galėjo šį tą išprašyti iš apylinkės ūkininkų; žinoma, ne pinigų, bet maisto produktų. Todėl pasiėmęs Romos provincijole ir Cisternos vyresniąją, nuvykau į Gaetą ir pradėjau derybas su vietos vyresniąja.

     Bet tų problemų neužteko. Viena Gaetos našlaityno vyresnioji, nenusimanydama administracijoje, pavedė sąskaitų ir knygų vedimą vienam vyrui, kuris kartu rūpinosi ir berniukų auklėjimu. Laikui bėgant tas svetimas žmogus taip tvirtai našlaityne įsitvirtino, kad pradėjo nebepaisyti seselių. Jis pradėjo joms net tvirtinti, kad seselės Gaetos našlaityno nuosavybę paveldėjusios neteisėtai, nes testamente buvo įrašytas truputį kitoks kongregacijos vardas.

     — Dėl dokumento jūs nesijaudinkite, — tariau ramindamas seseles. — O tam vyrui pasakykite, kad nuo šios dienos našlaitynas pereina popiežiaus komisijos žinion. Nuo Naujų Metų jis atleidžiamas iš savo pareigų. Visa tai jam praneškite raštu, pasilikdamos sau dokumento kopiją. Bet, kol vyks statyba, mano žodis tuose namuose ir finansų atžvilgiu, ir mergaičių auklėjimo reikalu bus lemiamas.

     Abiem seselėm pritariant, o provincijolei miegant čia pat prie stalo, laimingai pabaigėm derybas ir ėmėmės darbo.

BERNIUKŲ NAMAI

     Galvodamas apie Gaetos našlaityną, kartą nuvykau į Alatrio miestą ir radau kitą uždavinį. Alatrio vyskupas turėjo neblogą pastatą Trivigliano miestelyje, kur klierikai praleisdavo vasaros atostogas. Tame po karo gražiai atstatytame name vyskupas norėjo irengtl berniukams našlaityną. Aš turįs jam būtinai padėti. Po pietų jis nusivežė mane į Trivigliano ir parodė tą seminarijos vilą.

     Apsiimti steigti naują našlaityną, nepradėjus Gaetos statybos, buvo neišmintinga. Todėl vyskupui pasakiau — ne. Bet jis mane tol nepaleido ir tol visokiais būdais įtikinėjo, kol pasakiau — taip, žinoma, su sąlyga, kad vyskupas priims bent 15 Gaetos berniukų. Vyskupas sutiko.

     Nežinojau, kiek naktų prarymojau, galvodamas apie pinigus našlaitynams, bet vieną dieną sužibėjo viltis. Tą dieną J. E. vysk. V. Padolskis atsivedė į mano raštinę kun. Antaną Brišką ir paprašė mane parūpinti jam prelato titulą. Išgirdęs visus kun. Briškos nuveiktus darbus, nuėjau pas seselę Pascaliną ir išdėsčiau jai vyskupo Padolskio prašymą ir Trlvigliano bei Gaetos našlaitynų reikalą. Kun. Briška žadėjo paaukoti tiems našlaitynams 2.000 dolerių.

     Seselė Pascalina sutiko vysk. Padolskio prašymą pristatyti, kur reikia, ir aš lengvesne širdimi pradėjau žiūrėti į abiejų našlaitynų ateitį. Dviejų tūkstančių dolerių, žinoma, neužteks, bet tais pinigais šį tą buvo galima pradėti. Jei Cisternos ir Gaetos seselės įvykdys mano planą, kelių mėnesių bėgyje bus galima sutaupyti dar kokį tūkstantį dolerių, o kol pabaigsiu visą statybą, vėl praeis keli mėnesiai. Be to, savo žinioje turėjau dar kitus aukų šaltinius, kurie niekuomet neišsieikvodavo. Dideliam reikalui esant, galėjau prašyti paties popiežiaus pagalbos. Jis padėjo ne kartą, jis tikrai padės ir toliau. Taigi, žiūrint iš visų pusių, mano planai pradėjo darytis realūs, ir širdies gilumoje dėkojau ne tik Alatrio vyskupui už pasiūlymą, bet ir kardinolui Micara, kad liepė kraustytis iš Cisternos.

     Mane ypatingai drąsino ne tiek pinigai, kiek pats Alatrio vyskupas ir Don Giuseppe Capone, numatytas Trivigliano našlaityno direktorius. Pažinau Alatrio vyskupą jau keletą metų, girdėjau apie jo didvyriškus darbus karo metu ir neabejojau, kad jis visą savo energiją pašvęs steigiamam našlaitynui. Don Giuseppe Capone, senas ir artimas mano bendradarbis, degė ta pačia ugnimi, kaip ir vyskupas, ir vis mane nustebindavo savo darbo rezultatais. Jis visuomet buvo optimistas, visuomet plaukdavo skolose, bet jose nepaskęsdavo, ir visuomet turėjo realistiškų planų. Jo suorganizuotos vaikų stovyklos buvo pavyzdingos. Toks talentingas kunigas galėjo būti ne tik geras administratorius, bet ir puikus auklėtojas. įsteigęs gerai tvarkomą našlaityną, jis parodys pavyzdį apylinkės našlaitynams, reikalingiems būtinų reformų