KĘSTUTIS ŽEMAITIS

Keliant lietuvių vyskupijų reikalą išeivijoje

     Artėjantis misijų sekmadienis dar kartą primena mums mūsų krašto nelaimę. Kai už mus ne tiek jau didesnė olandų tauta: keturi ir pusė milijono katalikų — šiuo metu misijoms duoda 5 iš 15 tūkstančių savo kunigų, lietuviai jų negali duoti nei penkiasdešimties. Nes ne tiktai penkių bet net ir dviejų tūkstančių mes neturime iš viso.

     Kam yra tekę matyti mūsų kunigų šventimų statistiką, tas lengvai gali atsakyti kodėl. Kas metai naujai įšventintų kunigų skaičius, pradėjęs vis greičiau kilti su nepriklausomybės atgavimu, apie 1940 metus staigiai lūžta. Ir šiuo metu jau yra taip žemai nukritęs, kad už 15-20 metų nebebus likę net nei pusės ir iš tų 1600 kunigų, kuriais šiandieną dar šiek tiek galime didžiuotis.

Kun. Kęstutis Žemaitis, įšventintas prieš metus Romoj, yra vikaras lietuviu šv. Jurgio parapijoj Clevelande (JAV).

     Niekas negali mums daryti priekaišto, kad savosios tautos likimas mums nerūpėtų. Rimtu apmąstymu ir geležine valia mes nepaliaujame ne tik kovoję su savo tautos priešais, bet net veršęsi į priekį. Tai ypatingai parodė šie metai, tokie gausūs ir mūsų jaunimo ir mūsų religinio gyvumo ženklais. Nepaliaujame kurti beveik visose savo tautos kultūrinio gyvenimo srityse ir — nors neretai nemaža mūsų jėgos dalis vis atskyla ir, didžiausiam okupantų džiaugsmui, atsigręžia prieš save pačią — niekas net negalėtų daryti rimto priekaišto, kad visumoje esame nevieningi. O vis dėlto kartais truputį gaila, kad šis vieningumas nėra dar ryškesnis, dar aiškiau matomas, apčiuopiamas. Nežiūrint mūsų Bendruomenės ir visos eilės energingų organizacijų pastangų, jo ypatingai trūksta religinėj srity.

     Čia neviena didžiulė galimybė, esminė proga kartais nuskęsta visų mūsų vienas už kitą svarbesnių darbų ir rūpesčių sūkury. Einame į Jungtines Tautas, senatoriams parašome tūkstančius ir dešimtis tūkstančių laiškų. Nejaugi būtų taip sunku ir išprašyti iš Šventojo Tėvo, kad jis įsteigtų bent dvi ar tris lietuvių vyskupijas, pavesdamas joms visas mūsų parapijas, vienuolynus, mokyklas? Ypatingai dabar: kai Lietuvoje visi mūsų reikalai yra negailestingai kitataučių “tvarkomi” — nejaugi negalėtume būti nepriklausomi ir laisvi, laisvajame pasaulyje bent patys savo religinius reikalus tvarkydami? Tiesa, gal net ir tas kiekvienos mūsų problemos galutinai neišspręstų. Tačiau turėtume naują stiprią jėgą, galingą centrą, dar daug daugiau negu dabar sujungiantį ir mūsų senuosius ateivius ir, taip vadinamus, naujus. (Be to, tik savos vyskupijos gali išspręsti ir pašaukimų trūkumą; kitos priemonės — tik pagelbinės).

     Pasidairykime aplinkui, pažvelkime į ukrainiečius. Vien tiktai jų katalikai, neskaitant beveik dešimteriopai gausesnių ortodoksų, šiuo metu laisvajame pasaulyje turi 18 vyskupų. Ir čia Amerikoje, kur jie katalikų skaičiuoja tikrai nedaugiau už mus, apie 300,000 — ukrainiečiai turi jau tris savo vyskupijas, paskutiniąją įsteigtą vos prieš penkerius metus. Ir tik 300 kunigų — kai mes Amerikoje skaičiuojame virš 600. Bet kai mūsų kunigų skaičius greitai mažėja, ukrainiečių kunigų bei parapijų skaičius pamažu auga. Statomos net naujos mokyklos — ir nors visuomet galima spėlioti, kad, pasilikę nuo savo krašto atkirsti, krizės neišvengs ir jie — jų stiprus pagrindinis branduolys tikrai išliks; jei reikės, net gal šimtmečius.

    Šių metų sausio 11 dienos “Drauge” vyskupas Brizgys i klausimą: “Ar yra galimos išeivijoje lietuvių atskiros vyskupijos?” taip atsakė: “Kaip tautinių parapijų, taip ir vyskupijų buvimas, pagal naujus dekretus, daug priklauso nuo vietos žmonių iniciatyvos ir noro”.

    Baigiasi metai. Nei iniciatyvos, nei noro niekas dar neparodė. Net jaunimas...

    Vis buvo “žymiai svarbesnių darbų”...