FELJETONAS

JERONIMAS IGNATONIS

Jeronimas Ignatonis yra laimėjęs 1958 m. “Draugo” literatūrinę premiją savo romanu “Ir nevesk į pagundą”.

     Sėdžiu prie lango ir galvoju, iš kur pasisemti išminties, kad išmokčiau visa ką uždirbu padėti į banką, o pragyvenimą sudaryčiau taip sau iš nieko. Iš oro. Ar tai nėra žmogaus tragedija, kad visa tai, ką uždirbi, pravalgai ir prageri!

     Aš ir nepajutau, kai tuo metu prie manęs tyliai prislinko žmona ir čia pat atsitūpė ant pirštu galų. O ji moka vaikščioti! Kai kada tyliai, kaip dvasia, o kai kada perkūnais ridinėja, trankosi!

—    Žinai ką, Simplicijau, išnuomokime butą! — sako ji.

—    Butą! — išsigandau ir pridėjau ranką prie žmonos kaktos, ar kartais ji nekarščioja. Tik su klebono rekomendacija gavome palėpėje tris skyles ir čia mes įsikūrėme, o dabar štai ji ką sugalvojo.

—    Galvoje tau negerai, ar ką! Kur mes pasidėsime? — imu gėdinti žmoną. O ji neatstoja:

—    Ale tik tu būk ramus. Pirma išklausyk, kaip aš galvoju, ir tada pradėk purkštauti. Žiūrėk, ar tau negaila, kai tu turi mokėti šeimininkui už tas tris skyles tiek daug. Ir dar labiau pikta, kad tau tie pinigai niekuomet nebegrįš. O ar tu negalėtumei atgauti ir dar su magaryčiomis tų pinigų! Tik išnuomok butą su baldais, ir tu daugiau gausi už jį, negu moki?

—    Bet kaip tu galvoji? Mudu vos prasilenkiame virtuvėje, o kaip bus, kada dar daugiau čia žmonių atsiras! — širstu ir raustu.

—    Tu gi vyras, o tau galva neveikia. Štai kas yra. Išnuomokime butą bevaikei šeimai, kuri dirba naktinėje pamainoje, o mes dirbsime dieninėje. Kai jie pareis iš darbo, mes išeisime, o kai jie išeis — mes sugrįšime. Ir kam mums tuščias butas laikyti! Tegu dirba jis dviem pamainom!

—    Čia jau ir nušnekėjai! Ar pagalvoji, kas atsitiks, jei staiga nuomininkas pakeis darbo laiką. Jis paims dieninę pamainą ir aš turėsiu eiti į naktinę! Ir kas tada! Į ką tai panašu būtų! A! — ir suniekinau žmonos planą, nors širdyje galvoju, o gal ir gerai būtų!

—    Hm! Kaip čia dabar! — surizgo žmona. Ir aš matau, kad ji rimtai galvoja. Ir po tų rimtų galvojimų abudu priėjome bendrą išvadą: išnuomojame miegamąjį. Aš ant sofkutės Čia pat salonėlyje miegosiu, o žmonai pataisysiu guolį virtuvėje ant sandaros skrynios. Galime ir susispausti, kai už butą patys mokame. Stovykloje būdavo kas kita. Ten galėjome kovoti dėl erdvės, kai butas už dyką!

     “Išnuomojamas kambarys su baldais ir aptarnavimu” — iškabinu skelbimą ir išeinu į darbą. Žmona palieka suinteresuotuosius priimti.

     Darbe staiga man tvilktelėjo nuožmumas. Mes neaptarėme su žmona svarbiausio dalyko: kam išnuomoti — vyrui, ar moteriai? Po ilgo maudimo priėjau išvadą, kad žmona pasirinks tik moterišką. Ji taip nekenčia vyrų, kurie rūko pypkes!

     Einu namo ir galvoju, kažin, ar duryse yra rakto skylutė! Parėjęs ir tiesiai prie durų.

—    Neik! — sulaiko žmona.

—    Ar jau? — nutirpau Iš baimės ir džiaugsmo.

—    Jau! — atsako ji išdidžiai ir rodo man saujoje žaliukių pluoštą.

—    Kam? — dėl visa ko klausiu.

—    Nežinau, kas jis. Sakėsi korespondentas. Naktimis dirbąs. Iš anksto sumokėjo už du mėnesius. Sakau, gal dar palikime tą skelbimą. Gal dar atsiras kitas, kuris dirba dienomis! Kaip tu galvoji?

     Aš nieko neatsakiau. Žodis

— korespondentas — toks baisus ir nerimastį varąs. Betgi jau išnuomota. Ir pinigai žmonos rankose.

     Pavakaryje parėjo mūsų naujasis gyventojas ponas korespondentas.

—    Ar aš galiu naudotis šaldytuvu? — klausia jis ir čia pat deda ryšulį maisto.

—    Žinoma, kad gali, kaip gi dabar negalėsi, — skuba žmona linkčiodama ir man įsako tuojau paruošti vieną lentynėlę šaldytuve ponui korespondentui. Man tai buvo nesunku padaryti. Po to, kai mes nutarėme daugiau uždirbti, negu išleisti, šaldytuvas pasidarė mums nebereikalingas.

—    Gal arbatos? — rūpinasi žmona korespondentu.

—    Ne, ačiū. Vėliau, — ir vėl išeina korespondentas. Šiandieną nedirbąs. Supaisysi tu korespondentus, kada jie dirba ir kada ne!

     Žmona išlaukė prie plytos stovinėdama visą vakarą. Ir aš negaliu užmigti. Ir tu užmik dabar, kai korespondentui išnuomotas miegamasis! Dar gerai, kad aš pasirinkau salonėlyje ant sofos miegoti.

     Korespondentas, kaip ir visi korespondentai, grįžo vėlai. Žmona tuojau ant stalo karštos arbatos. Taip jau sutarta: rytais ir vakarais karšta arbata, užkandžius pats korespondentas nusipirks, o pietūs iš trijų lėkščių!

     Aš žiūriu ir stebiuosi, kaip žmona moka pirštų galais aplink jį vaikščioti. O kad ji vaikščiotų taip apie mane!

     Korespondentas, storai užsitepęs sviestu duoną, valgo dešrą tiesiog nuo visos rinkės atsikąsdamas. Mane taip ir erzina. Po to jis išsitraukia konjako butelį, nugeria gurkšnį ir man pasiūlo:

—    Ne, jis negeria, — už mane atsako žmona. O aš taip nekantrauju. Tegu jis žino, kad aš negeriu, o kai tik suguls — tada jau mano reikalas. Reikia gi atsigriebti. Vieno kito kąsnio ir iš butelio gurkšnio nepastebės!

     Aš kalbu apie orą, apie politiką, bet tik ne apie valgymą ir gėrimą. Kad tik toliau jo mintis nuvesčiau nuo tų dalykų. O žmona — žiūri korespondentui į plaukus ir glosto juos akimis. Korespondentui plaukai juodai garbanuojasi. Ir aš žinau, kad tai žmonai neišpasakytai patinka.

     Korespondentas pavalgęs dar norėjo taip sau pakalbėti, bet aš paėmiau žadintuvą ir užsukau. Suprask, gulti metas. Ir mes išsiskirstėme. Ir kai sumigo visi — taip aš ir pakilau. Pilvo balsas šaukė mane. Dar prie korespondento durų pasiklausau — aiškiai miega, — ir aš nuslenku į virtuvę prie šaldytuvo, prie dešrų ir konjako. Vos tik pradariau šaldytuvo duris ir girdžiu duslų žmonos balsą:

— Ciprijonai! Tu?

     Taip ir priplojo mane prie sienos. Juk aš Simplicijus, bet ne Ciprljonas. Ir kodėl Ciprijonai, bet ne Simplicijau! Niekis. Nutariau laikytis vyriškai. Kitą naktį ir vėl tas pats.

     Korespondentas, kaip ir visi korespondentai, nepastovus žmogus. Čia vieną dieną vakarais dirba, čia kitą dieną dienomis, arba visiškai nedirba. Parėjęs - namo, visuomet garsiai kalba ir dar garsiau valgo. Aš džiaugiuosi, kad jis nepasigenda nei dešrų, nei konjako! Bet vieną vakarą, ilgai valgęs ir daug pasakojęs naujienų, kažkodėl konjako butelį įspraudė tarp aviečių uogų ir agurkų stiklinių.

     Ir ta naktis man buvo labai sunki. Viską gali tu padaryti be garso, bet tu pamėgink konjako butelį išimti be garso iš stiklinių spūsties! Ir kai stiklai skimtelėjo, žmona ir vėl šaukia:

—    Ciprijonai! Tu?

     Neiškenčiau, ir užčiaupiau jai burną šlapia mazgote.

     Kitą dieną žmona visai rimtai man ir sako:

—    Žinai, tėvai, mūsų bute vaidenasi.

—    Nu jau, nu! — išsižioju, būk nieko nežinau ir žmoną sugėdinu.

—    Ale tu nesijuok. Visai rimtai aš kalbu. Kai kada jis pasirodo man toks šviesus kaip angelas, o kai kada toks tamsus ir juodas. Kai kada jis mane ima dusyti, lyg šlapia mazgote, — pasakoja žmona.

—    Ir tu tada šauki — Ciprijonai, — ar ne? — pasipiktinu. O žmona pasakoja vis toliau apie vaiduoklį. Gerai, kad aš žinau, kitaip, korespondentas pro langą kaip matai išlėktų.

     Vieną vakarą korespondentas parsinešė cukraus, spanguolių ir spirito butelį. Iš vienos ponios gavęs gerą receptą spanguolių krupnikui, ir paprašė žmoną išvirti. Žmona paklusni, daro, ko tik paprašo. Aš sėdėjau kampe ir žiūrėjau, kaip ji verda, o korespondentas toks linksmas ir kalbus. Pasakoja visokias istorijas. Ir jis papasakojo vieną istoriją iš savo gyvenimo.

—    Gyvenau, — sako korespondentas, — pas vieną kirpėją ir laikrodininką. Klientams barzdą skusdavo šepetėlį paseiliojęs, o laikrodžius taisydavo senomis spyruoklėmis. Be muilo, sako, barzda nuskusta greičiau atauganti, o laikrodžiai su naujomis dalimis greitai netaisomi. Ir tokiu būdu jis nusipirko namus ir dar susitaupęs keturlasdešimts aštuonis tūkstančius.

—    Keturiasdešimts aštuonis tūkstančius! — susmuko žmona. Ji taip mėgsta klausytis istorijų apie pinigus.

—    Ir jūs žinote, kas atsitiko?

—    Na ir? — panūdau ir aš klausytis. O žmona taip ir išsižiojo.

—    Jis tuos pinigus laikė dėžutėje, — pasakoja korespondentas. Ir jūs galite įsivaizduoti, ištiko gaisras!

—    Gaisras! — nusigandau ir aš.

—    Ir sudegė visi pinigai? Vajetulėliau! — sukliko žmona.

—    Tuo metu kirpėjas miegojo savo lovoje, rūsio kampe, — su pertraukomis pasakoja korespondentas, patenkintas, kad taip mes domimės jo pasakojimu. — Kai gaisrininkai jį prikėlė ir išnešė, žmogelis tiesiai atgal į ugnį.

—    Na ir ko? — unisonu sušukome su žmona.

—    Pinigų.

—    Pinigų! Tai kur jis juos laikė? — jau nebe juokais pradėjome gaudyti žodžius apie pinigus.

—    Sakau gi dėžutėje. O jis tą dėžutę laikė kambaryje, kuris man buvo išnuomotas. Taigi, žmogelis pakilo ir į ugnį. Žmonės manė, kad jis pablūdo, — ištęsdamas pasakoja korespondentas apie kirpėją ir jo pinigus.

—    Ką manai, tiek pinigų! Galima ir pablūsti! — stebisi žmona.

—    Taigi, matote, tas kirpėjas lindo į ugnį...

—    Tą jau mes žinome. Sakyk, kas toliau. Kur ta jo dėžutė su pinigais? — pradeda mane erzinti korespondento perdaug ištęstas pasakojimas apie ugnį.

—    Taigi, sakau, kad ugniagesys apdengė ji brezentiniu užklotu ir palydėjo jį į degantį namą.

—    Ir išnešė pinigus! — nušvito žmona, lyg ir jai iš to kas liktų.

—    Taip, išnešė dėžutę, tik ne tą... — ir nusikvatoja korespondentas.

—    Ką tu sakai! — susmuko žmona.

—    Kaip tai ne tą dėžutę! — pradėjau piktintis. Man atrodė, kad korespondentas nori iš mūsų pasišaipyti.

—    Buvo gi taip, — pradeda jis mums aiškinti. — Kirpėjas taupumo sumetimais išnuomavo man viršuje kambarėlį, kuriame jis gyveno, o pats nusileido į rūsį su žiurkėmis pasibakstyti. — Žmona kumšteli man patenkinta. Girdi, mes ne vieni taupumo sumetimais išnuomojame kambarį. — Dėžutė buvo padėta ant kaladėlės, — aiškina jis mums toliau. — Ant tos dėžutės su kaladėle buvo uždėta prausimuisi bliūdas. Kai mano lova iš pirmo gulimo išlūžo, aš paėmiau tą dėžutę ir atrėmiau ja lovos koją.

—    Tą su pinigais? — gaudo žmona žodžius, kad nepasimestų nuo dėžutės su pinigais.

—    Taigi, su pinigais, — atsako korespondentas. — Ir aš nežinojau, kad toks turtingas! O tas žmogelis, įbėgęs į tą kambarėli, griebė už kaladėlės, ir atgal. Kai pamatė, kad kaladėlė, bet ne dėžutė su pinigais, — taip ir apslabo žmogelis. Atgal į gaisrą jau buvo per vėlu...

     Pasakojimas tuo ir baigėsi. Žmona susimąstė. Išsiskirstėme gulti tylomis. Kažkoks sunkumas užgulė. Rodos, čia pat buvo tas, ko taip norime, bet kažkas ėmė ir išplėšė. Einant gult, žmona man mostelėjo pirštu:

—    Žinai ką, man rodos, kad tą dėžutę su pinigais bus korespondentas pasiėmęs. Aš negaliu suprasti, kaip jis galėtų nepažiūrėjęs, kas toje dėžutėje yra, jo lovos koją paremti. Juk ir gaisras dėl to kilo, ar ne?

—    Gal! — ir pritariu, ir abejoju žmonos samprotavimui.

     Naktį guliu ir laukiu, kada sumigs ir vienas Ir antras. Gi staiga žiūriu — išslenka iš virtuvės šešėlis. Jis taip tyliai slenka prie korespondento durų. Matau aiškiai, kaip jis pasilenkė prie rakto skylutės, pasišvaistė rankomis ir girdžiu sunkų dūsavimą.

—    Kunigunda! — taip ir nusmelkė mane siaubas. Ir ko ji dabar? Pinigų ar Ciprljono! Guliu ir nežinau kas daryti. Atsikrunkščiu — ir šešėlis išsitiesia ant grindų. Užkliuvo vargšė Kunigunda už mano kojų ir pargriuvo.

     Po tu naktinių vaikščiojimų mūsų korespondentas pasidarė nekalbus. Viena vakarą parėjęs, kažko niurzga:

—    Ar ne keista, — jis sako, — šaldytuve daiktai traukiasi!

—    Taigi, taigi, viskas pagal gamtos dėsnius. Nuo šalčio daiktai susitraukia, — atsakau aš jam.

—    Būna gi tokiu atsitikimų, kad žmogus pasidedi daiktą, o paskum jo neberandi. Štai kad ir vakar. Kai dėjau į šaldytuvą, dėjau dešrą, buvo toks gabalas, o dabar štai nebematau ir gana! — pradeda lyg ir rūstauti korespondentas.

—    Tikrai būna tokių sąmonės aptemimų, jog žmogus nebeatsimeni nieko. Štai va, mušk mane ir aš tau nepasakysiu, kiek mes sulygome už kambarį su aptarnavimu, — atsikertu aš jam.

     Korespondentas nieko į tai neatsakė. Jis tik baltomis pasižiūrėjo į mane ir išnyko. Išnyko ir nesirodė nei antrą vakarą, nei trečią, nei ketvirtą. O kai ir šeštą vakarą jis nepasirodė, susirūpinome su žmona rimtai. Susirgs dar ko gero, ir nebus nei kas daryti su juo! Abu nutarėme pasibelsti jam į duris. Pasibeldėme, — niekas neatsako. Beldžiamės antrą, trečią ir ketvirtą — niekas. Tada jau skubiai laužiamės. Ir kai mes išverčiame duris — kambarys tuščias. Kada jis išsikraustė ir kur, taip ir nesužinojome. Ant komodėlės, žiūriu, guli raštelis. Imu ir skaitau:

    “Daug girdėjau apie vaiduoklius. Girdėjau, kad vaiduokliai naktimis vaikščioja, gąsdina žmones, bet kad vaiduokliai gertų mano degtinę, valgytų dešras ir dar nerštų lagaminuose, — to aš tikrai negirdėjau”.

    Ir daugiau nieko.

    — Matai, tėvai, ar aš nesakiau, kad mūsų bute vaidenasi! — išsižiojo žmona. Aš pasižiūrėjau į ją ir man pagailo jos...