ALFONSAS GRAUSLYS

MEILĖ — GYVENIMO IR LITERATŪROS ŠVIESOJE (2)

     Galima plačia prasme tvirtinti, kad žmogus krinta ir keliasi su sąvokom, kurias jis yra susidaręs ir kurios jį įtaigauja bei lenkia tam tikram gyvenimo būdui ir stiliui. Labai tad svarbu apie viską susidaryti teisingas, o tuo pačiu dažniausiai ir kilnias sąvokas, kurios tartum kelrodžiai leidžia susigaudyti painiose ir pavojingose gyvenimo aplinkybėse.

     Susidaryti tokias sąvokas, šiandien viešpataujant visokeriopam dvasiniam sąmyšiui, nėra lengva. Už vis sunkiausia yra susidaryti teisingą meilės sąvoką, nes, praktiniam materializmui vis labiau įsiviešpataujant, įvairiais keliais, o ypač per spaudą, toji sąvoka vienpusiškai persunkiama kūniškumu ir sutapatinama su jo aistra. Tokiose sąvokose meilė lieka be meilės, nes jose nerandama vietos dvasiai, tam, kaip matysime vėliau, esmingiausiam meilės pradui. Tokios sąvokos ne tik klaidina, vadindamos meilės vardu tai, kas nėra meilė, bet ir dvelkia pasibaisėtinu lėkštumu, ta vienpusiškumo žyme. Norint tad įsigyti teisingą meilės sąvoką, reikia jos ieškoti, pasakytume, ją iškasti iš įvairių sąvokų antplūdžio sąšlavyno, surankioti tos sąvokos skeveldras, kurias galima gyvenime ir literatūroje surasti, kad pagaliau susidarytume tokią sąvoką, kuri atitinka žmogaus vertybę.

MEILĖS SĄVOKOS MĮSLINGUMAS

     Meilė yra mįslinga ir todėl jos sąvoka yra labai sudėtinga. Kiekvienas, tiesa, tariasi žinąs, kas ji yra, o tačiau meilę giliau aptarti retas teįstengia. “Meilė — tai vienas kitam jausmas, kurio pagrindas neišaiškinamas, neišreiškiamas, nepagaunamas, slaptingas, nes nežinia kodėl kaip tik šie du žmonės prie vienas kito sustojo ir vienas kito laikosi” (Z. Maurina). Ar tai atsitiktinis likimas, kad juodu vienas kitą atitinka? O kuo laikosi tos poros, kurių būdai visai nesiderina, kurios negali sugyventi, o tačiau negali ir išsiskirti? Gal šių paskutiniųjų meilė reiškiasi vienas kito papildymu? Juk “žodis myliu turi šimtą įvairių reikšmių, ir niekada nežinia, apie ką kalbama” (Pierre La Mure). Kitaip sakant, nežinia, kokia apie meilę pasąmonėje susidariusi sąvoka iškyla pas tą, kurs taria tą žodį.

     Meilė — tai daugiaprasmė sąvoka ir kiekvienas ją nudažo savo nuotaika ir palinkimais. Neveltui ką tik minėtas rašytojas prideda: “Meilė turi ne vieną veidą. Man atrodo, kad kiniečiai ją yra pavadinę šimto šakų medžiu”. Nenuostabu tad, kad, apie tą meilės mįslingumą galvodamas, norvegų dramaturgas H. Ibsenas pasmerkia meilę amžinam mįslingumui, kurio negalima išspręsti: “Nė vieno žodžio tiek daug nevalkiojo purve ir mele, kaip meilės žodį... Niekas negali paaiškinti, kas yra meilė, kas sukelia mumyse tą džiaugsmingą tikrumą, kad vienas yra sutvertas palaimintam gyvenimui su kitu. Į tą klausimą niekas pasaulyje negali atsakyti”.

     Atrodo, kad meilė yra ne tik mįslė savyje; ji dar mįslingesnė, kai žiūrime į gyvenimą, Į atskiras meilės poras, nes kiekvienos poros meilė yra skirtinga nuo kitų. Kaip yra retenybė sutikti du panašius, neatskiriamus žmonių veidus, taip tuo labiau neįsivaizduojamas atsitiktinumas sutikti du neatskiriamai panašius dvasios veidus, nes kiekvienas žmogus yra skirtingas, originalus, nepakartojamas asmuo. Štai kodėl kiekviena besimylinčiųjų pora yra skirtingas nuo kitų dvasios pasaulis ir juodu susidaro tokią dvasios atmosferą, kuri yra visiška mįslė pašaliniams. Tą meilės mįslingumą keldamas, vienas šiuo klausimu didžiųjų pasaulinio masto rašytojų, prancūzas Marcelis Proustas (miręs 1922) yra rašęs, kad “meilė yra sapnas, kurį pažista tik tas, kurs jį sapnavo ir todėl niekas kitas negali jo suprasti nei jo jausmų numatyti...” Jis sako, kad, kai esame toli nuo to, kurį mylime, trokštame tik jo buvimo; o kada esame drauge, tada jaučiame artumą esant praeinančio amžino tolumo kauke.

     Tą meilės sąvokos mįslingumo, sudėtingumo ir jos aptarimo sunkumo svarstymą baigsime didelio vokiečių dramaturgo Gerharto Hauptmano (miręs 1946) žodžiais: “Apie meilės esmę, apskritai imant, dar mažai žinoma. Plačiosios minios turi apie ją primityvią sąvoką; miesčionija — siaurą, o mokslinės psichologijos pasaulis — lėkštą. Tikra ir aukščiausiai išsivysčiusi meilė yra retenybė. Didžiuosius meilės eilėraščius pasaulio istorijoje galima būtų ant pirštų suskaityti”... Šis didysis kūrėjas kaip tik iškelia vieną meilės nepažinimo, jos tikros sąvokos trūkumo priežastį, t. y. kad tikra meilė retai išgyvenama. Tai tiesa; juk daug dažniau išgyvenamas tik meilės apsigavimas, o ne pilna meilė. Tasai apsigavimas visgi gali būti be galo stiprus, dėl jo kartais aukojama net gyvybė, bet tai dar neįrodo nei meilės tikrumo, nei jos stiprumo. O kas neišgyvenama ir nepatiriama arba kas išgyvenama netikrai, to ir teisingos sąvokos negalima turėti. Kokia meilė, tokios ir sąvokos. Meilė liko nudvasinta, “numeilinta”; nenuostabu, kad ir jos sąvokos susilaukė to paties likimo.

MEILĖS PESIMISTAI

     Pirmiausia čia noriu pastebėti, kad rašytojų skirstymas pagal jų pažiūras į meilę nėra visiškai teisingas, jei kalbame apie rašytojų daugumą. Juk ne kartą tas pats rašytojas įvairiai pasisako, ypač per grožinio kūrinio sukurtus personažus. Be to, ne visada aišku, kuris tų literatūrinių personažų atstovauja autoriaus pažiūras. Tačiau yra ir tokių rašytojų, kurie savo kūriniais, laiškais, įvairiomis progomis yra gan aiškiai pasisakę. Prie šių pastarųjų, atrodo, reikia priskirti M. Proustą, Fr. Mauriacą, R. M. Rilkę, H. Hessę, J. Greeną, H. Ibseną, G. Greene, G. de Maupassant ir kitus. Jų mintys apie meilę yra pesimistiškos. Vėliau prie progos bus suminėti ir kiti panašiai galvojantys mintytojai bei filosofai.

     Meilės pesimistai yra trejopi: vieni meilę laiko tik seksualumo atspindžiu; kiti sako, jog meilės nėra, o tik egoizmas po meilės kauke; tretieji teigia meilę esant tik vaizduotės padaru. Jie visi tvirtina, kad tikros meilės nėra, o jei ir pasitaiko, tai taip retai, kad netenka su šituo skaitytis.

     Žinomas psichologas S. Freudas (miręs 1939) praplėtė seksualumo sąvoką beveik į visas žmogaus gyvenimo sritis. Anot jo, meilė yra seksualumo vaisius, nes seksualumas, kurs kliudomas pasitenkinti, virsta meile. Nors tasai meilės jausmas, anot jo, ir atrodo dvasingas, tačiau jis tėra savęs apgaudinėjimas, nes yra nejuntamai seksualumo valdomas ir jo įkvėpiamas. Reiškia, meilė tėra medžiagos švyturiavimas. Tai grynai materialistinis meilės aiškinimas. Joje nėra vietos dvasiai, nes Freudas ir jo pasekėjų dauguma nepripažįsta dvasinio, kilme ir prigimtimi nuo medžiagos skirtingo, prado žmoguje.

     Žvelgdami kritiškai į šį pesimistišką meilės supratimą, pasinaudosime Th. Reiko, buvusio Freudo sekėjo, 1945 m. Niujorke išleista iki šiol labai aktualia “Psychology of sex relations”. Kritikuodamas S. Freudą ir ypač jo sekėjus bei gretindamas jų aiškinimus su jiems prieštaraujančiais gyvenimiškais daviniais, autorius pasisako už dvasinį pradmenį meilėje, drauge įrodinėdamas, kad tikra meilė freudizmu neišaiškinama. Jis pripažįsta, kad meilė ir seksualumas susiliečia ir turi ryšių, tačiau tai neįrodo jų prigimties tapatybės. Tarp. seksualumo ir meilės yra visa eilė skirtumų. Tik žiūrėkime. Seksualumas 'yra biologiniai cheminis procesas kūne, o meilė — dvasinės fantazijos kūrinys. Seksualumas siekia fizine įtampa nusikratyti; meilėje gi siekiama išsilaisvinti iš savo dvasinio neužtenkamumo. Seksualume siekiama kūno pasitenkinimo; meilėje — laimės. Seksualume pasirenkamas kūnas; meilėje — asmuo. Seksualumas yra bendro pobūdžio, t. y. visiems ir beveik su visais galimas. Meilė gi yra asmeninė, nes negalima kiekvieną pamilti. Seksualumas yra bendras žmonėms ir gyvuliams; meilė — tik aukštesnės žmonijos kultūros išdava, nes pačiam pirmykščiam žmonijos stovyje, šios srities mokslininkų tvirtinimu, meilės nebuvo. Seksualinio geismo objektas tik tarpais geidžiamas; meilėje gi mylimam asmeniui jaučiamas pastovus švelnumas. Seksualinis patrauklumas yra kas kita, kaip asmens patrauklumas ir t. t. Tad šie ir panašūs gretinimai pakankamai rodo, kad meilė ir seksualumas nėra tas pats.

     Meilę ir seksualumą ypač tapatina gatvė. Taip vadinu visą pornografinę spaudą. Ši spauda demoralizuoja. Kilniu meilės vardu pridengdama, ji leidžia viską. Tuo pačiu kilnumu dengdamasi, ji bukina sąžinę ir naikina jos atsparumą piktam, nes piktas, gėriu užmaskuotas, neatrodo taip piktas. Šitokių spaudos gamintojų čia pavardėmis neįvardinsiu, nes jų daugybė, o antra, tikri rašytojai mįslingo meilės klausimo taip lengvai nesprendžia.

     Prie antros rūšies meilės pesimistų priskiriame tuos, kurie, meilės ir seksualumo nelaikydami tuo pačiu bei meilės dvasingumą pripažindami, visgi tvirtina, kad tikra meilė yra nepaprastai reta. Daugumas, anot jų, save apgaudinėja, nes nemato, kad jų tariama meilė yra tiek savimeilės persunkta, kad tikros meilės ten jau visai nėra. Daug žymių rašytojų, jų tarpe nemaža katalikų, taip žiūri į meilę. Ta proga jie prisimena ir tai, kad, regis, ir tikra meilė yra trumpa, kad ji greitai apvilia ir kad joje daugiau kančios, negu ko kito. Kiekviena meilė, anot jų, virsta nelaiminga. O ir laimingiausioje užtenkamai daug vietos lieka kančiai. Iš šios pesimistų nuotaikos yra gimę kad ir tokie pasisakymai: “Meilė yra ne kas kita kaip reikalas kitą valdyti ir savimeilė. Mylima dėl savęs paties. Visada”. (Maxence Van der Meersch, miręs 1951); “Meilė — tai praplėstas egoizmas” (M. Proustas). Ypač liūdnai, bet vaizdžiai meilę aptaria Pierre La Mure: “Meilė yra kankinantis išgyvenimas... Žmogus nustoja miegojęs, širdis liguistai padidėja, nervai išsidraiko, o viskas visada pasibaigia liūdesiu ir nusivylimu, pelenų skoniu lūpose ir įkyriu galvos skaudėjimu. Meilė yra tartum tie vaisiai, kurie pirmuoju paragavimu atrodo saldūs, o paskutiniuoju karčiai kandūs”. O tačiau, kad ir iškeldamas tą meilės apsigavimą, šis rašytojas stato prieš akis tikros meilės idealą ir svajonę, nes “už geismo, tartum debesų dengiama saulė, nesikeičiančiu blizgėjimu dega tikra, pastovi meilė”.

     Tad šios rūšies meilės pesimistai ir dalinai realistai, iškeldami daug tikrų konkrečios meilės neigiamybių, neatsako į klausimą, kas yra meilė. Jie per daug paskęsta konkrečios meilės neigiamybėse, o neigimas niekada nieko neišsprendžia ir nekartą pamiršta teigiamybes.

     Tretieji sako, kad meilė yra apsigavimas, nes ji pagrįsta vaizduote. Šią suvedžiojančią vaizduotės galią meilėje iškelia W. Šekspyras, nors pats ir nėra nuoseklus pesimistas. Meilėje, anot jo, nematoma mylimojo ydų, o ir pačios ydos laikomos dorybėmis; meilėje neįstengiama grožio įvertinti, nes negražumas vadinamas gražumu. Meilė, anot jo, akla; ji tartum vaikas apsigauna. Meilėje randasi visiškas apsigavimas ir asmeninis požiūris. Ir todėl šis didysis anglų rašytojas vaizduoja moterį įsimylėjusią į žmogų su asilo galva, nes, anot jo, “meilė yra protu isigyta kvailybė arba kvailybe prislėgtas protas”.

     Panašiai apie meilę galvoja M. Proustas: “Mylėdami mylime ne tikrąjį Tu, bet poetinį atradimą, vaizdą, kurį patys susidarėme. Jei pažintume žmogų toki, koks jis tikrumoje yra, meilė tuojau žūtų”. Reiškia, anot jo, mes norėjome, kad tas mylimas asmuo toks būtų ir todėl savo vaizduote tai įtaigavome sau. Patys ta vaizdą savo noru sukūrėme ir patys jį sau įkalbėjome.

     Kaip didelė gali būti tokio vaizduotės įtaigavimo galia, vaizduoja žinomas amerikiečių rašytojas J. Steinbeckas. “Galimas dalykas, kad Adomas apskritai nematė Kotrynos, nes ji taip buvo nušvitusi jo akyse. Jo sielon buvo įdegintas tokio grožio ir švelnumo paveikslas, mielos šventosios, nepalyginamai brangios, tyros, mylimosios paveikslas. Šitame paveiksle jos vyras matė savo Kotryną ir niekas, ką ji darė ar sakė, negalėjo šio Kotrynos paveikslo jame sudrumsti”. Taip kalba šis rašytojas apie visai nevertingą moterį, kurios kilnų vaizdą minimas vyras buvo susidaręs.

     Reikia čia pasakyti, kad pesimistinės, nors nemaža dalim teisingos mintys apie meilę ir faktai žemina pačius žmones ir jų meilę, bet negali nei paliesti, nei pažeisti meilės gilesnės esmės. Juk gali būti kuriam krašte labai daug debesuotų, miglotų dienų, bet tokios dienos nepaneigia pačios saulės buvimo. Ir už debesų saulė yra — tuo brangesnė, juo rečiau matoma. Juo mažiau tikros meilės užtinkame, tuo labiau jos ilgimės ir tuo labiau net jos trupinėlius branginame, kai juos užtinkame.

     Jei apskritai pasaulyje yra daug savimeilės ir maža artimo meilės, tai yra gimtosios nuodėmės pasekmė, kaip moko krikščionybė. Dėl tos pačios priežasties ir tikra erotinė meilė nėra dažna. Tačiau, kaip, nežiūrint mūsų netobulumo, ydingumo ir nuodėmingumo, yra pasaulyje šventųjų, taip yra ir tikros meilės. Tikros meilės, kad ir retai, bet yra, nes jos idealas ir ilgesys glūdi daugybėje širdžių, o kur yra idealas, svajonė ir ilgesys, ten žmogaus širdis gali būti išugdyta tikrai meilei. Čia prisimintinas rašytojas D. Merežkovskis, kuris, nagrinėdamas “Dantės gyvenime” to didžiojo viduramžio rašytojo nuotaikas, nusilenkia tikros meilės ilgesio idealui. Toje knygoje rašytojas sako: “Negalima mylėti,... nėra meilės, yra geismas moterystėje ar šalia jos, o tai, ką žmonės vadina meile, yra tik veltui laukimas, nenutildomas atminimas apie tai, kad kur tai, kada tai buvo meilė ir baiminga viltis, kad ji vėl bus. Nėra meilės žemėje, yra tik jos šešėlis, bet toks žavingas, kad, kas jį sykį pamatė, pasiruošęs už jį atiduoti visą pasaulį”. Ar toksai meilės ilgesys, kuris rusena ir meilės pesimistų širdžių gilumose, nėra kad ir nesąmoningas tikros meilės pagarbinimas?