Gal netikėsite? Bet taip tikrai buvo praėjusią savaitę. Sutikome pažįstamą lietuvį kunigą, ir jis, akimis apmetęs mūsų prieauglį, susidedantį iš dviejų, pasiteiravęs, ar daugiau nėra, juokais šūktelėjo:

    —    Gėdytumėtės pagaliau. Tokiem, kaip jūs, dvylikos pipirų, o ne dviejų reikėtų!

    —    Taigi, kunige, kad per šešerius vedybų metus..., — juokais viską vertė vyras.

    —    Na, na. Kur mūsų Lietuvėlė išsilaikys, jei visi taip?

    —    Tiesą sakot, kunige. Dvylika turint, nebūtų gaila, jei šeši vėjais nueitų. Vis kiti šeši gal gerais liktų, — dar bandė vyras.

    Kunigo draugiškoje šypsenoje abudu pamatėme, kad juokais linki dvylikos, o ne juokais — tai jau nors — keturių. Keturi — neblogas skaičius. Tačiau jau nors planavimą tegul palieka mums.

    Neabejojame, kad šių laikų Katalikų Bažnyčia neprirašinėja receptų šeimoms — kuri kiek katalikiukų privalėtų užauginti. Oficialiai bent jau ne. Ir jaunesni kunigai taip pat ne. Tačiau pavieniuose vyresnio amžiaus kuniguose dar yra užsilikusio kategorizavimo: uždirbi tiek ir tiek, taigi, pasistenk užauginti bent šitiek.

    Aišku, sankcijų jokių netaiko, bet jautresnį šeimos tėvai po tokio pašnekesio gali pasijusti labai įpareigoti.

    Ogi yra tiek varijantų, net ir jei alga lieka maždaug pastovi. Gal geriau uždirbančiojo šeimoje yra daugiau išlaidų ligoninėms, daktarams ir vaistam? Jei ne jo paties šeimoje, tai gal artimųjų giminių tarpe? Gal silpni žmonos tėvai? Prileiskime, kad sveikata ne per blogiausia. Bet ar nebūna taip, kad vieni tėvai sugeba be didelio vargo sutvarkyti šešis, o kito charakterio tėvus ir vienas ko ne iš proto varo? Ar, pagaliau, nėra teisybė, kad su didele šeima beveik neįmanoma buto gauti, — taigi, reikia nuosavo namo?

    Nelabai linkėčiau anam kunigui kurios nors šeimos šešis vaikus Pasaulinėj Parodoj dieną pavedžioti. Bet gal padėtų? Paroda, be abejo, nebūtinas dalykas ir neesminis. Tačiau, kai visiem šešiem beveik kas pusmetis po naują porą batų reikia pirkti... O basų nepaleisi vidury Niujorko. Tai ne žalioji lankelė.

    Ach, žinau, kunigai pilni gerų norų Motinos Bažnyčios ir tautos labui. Tiesa — jei mes visi tik po du augintume, tie vaikučiai kada nors tik užpildytų mirusių tėvų vietas. Tautai reikia prieauglio. Ypač tokiai tautai, kaip mes. Suprantam. Bet norėtųsi daugiau atsižvelgimo į individualias šeimas, paskirus asmenis. Užtenka kategorizavimo vien pagal pajamas.

    Nors kategorijos teorijoje neblogai skamba, gyvenime jos dažniausiai apsiverčia aukštyn kojomis. Gaunasi tai, kad teoretiškai mažiausia vaikų galinčios turėti šeimos, turi jų daugiausia. Ir beveik kiekvienai tokiai šeimai, kuri visus 10 vaikų padoriais žmonėmis išleido, yra kita šeima, kuri viską atsveria blogybėmis.

    Kiekviena galvojanti tėvų pora anksčiau ar vėliau atsistoja prieš klausimą: kiekybė ar kokybė? Ar turime teisę, bent apytikriai nenujausdami savo išgalių, auginti šeimą, kurią paskui kažin ar išauklėsime? Ar turim teisę žmonijai užkrauti pavojingų individų? Tiesa — tai Dievo valioje. Bet ir Dievas iš mūsų tik to reikalauja, ką mes jam pajėgiame duoti.

    -Yra šeimų, kur iš dviejų vaikų abudu nueina kreivais keliais. Yra ir tokių, kur iš šešių ar septynių visi tampa pavyzdingais žmonėmis. Kodėl?

    Čia ir norėtųsi paprašyti kunigų ir daktarų, kad patartų, atsižvelgdami į tėvų būdą ir sugebėjimus, i sveikatą ir ekonomines sąlygas. Net ir po atitinkamo patarimo, mes, vedusieji, iš Katalikų Bažnyčios laukiame pagalbos šeimos planavimo srityje. Ypač šeimos planavimo srityje!

    Vienus tėvus vaikai suartina, kitus — išskiria. Deja, taip yra. Vaikų auginimas smarkiai ir visapusiškai išsemia tėvus. Kai pritrūksta energijos ir dvasinės pusiausvyros, vietoj laimingos šeimos idilijos, gaunasi tragedija. O tėvai ne vien vaikams gyvena. Jie gyvena ir vienas kitam ir truputi, bent truputėli, — sau patiems.

    Tiesa, kad turime dėkoti didelėms Lietuvos sodžiaus šeimoms už didžiąją mūsų inteligentijos dali. Tačiau Lietuvoje (bent Nepriklausomybės laikais) tėvams buvo truputi lengviau negu mums, gyvenantiems svetur. Nebuvo rūpesčio dėl vaikų lietuvybės: ji įaugdavo kartu su oru, kuriuo vaikas kvėpavo, kartu su maistu, kurį valgė. Tikyba buvo dėstoma mokyklose. Klasės auklėtojas pasirūpindavo vaikų elgesiu, jei tėvai neturėdavo tam laiko. Studentams buvo valdžios stipendijos. Seneliai neturėjo tiek vargo su gydytojų ir ligoninių sąskaitomis — veikė ligonių kasa. Valdžia rėmė bažnyčias — nebuvo vajų. Čia jaučiame pareigą aukoti ne tik lietuviškoms organizacijoms, bet taip pat ir amerikietiškoms. Norint, kad vaikas patektų į parapijinę mokyklą, labai padės, jei ant tėvų kortelės bus pažymėta, jog jie mokyklos fondui davė, vienuolyno statybai davė, vyskupijos senelių namams davė, ir klebonijos remontui davė... tiek ir tiek.

    Mes vedame dvigubą gyvenimą. Skaitome lietuviškus laikraščius, perkame priedo ir angliškus. Prenumeruojamės lietuviškus žurnalus, gal kita tiek, o gal ir daugiau, gauname angliškųjų. Lankome lietuviškus parengimus, bet širdis smarkiai traukia ir į pasaulinio masto koncertus, vaidinimus ir operas. O ir vaikus norisi į lietuviškas stovyklas leisti!

    Grįžkime vėl prie padėties Lietuvoje. Nepriklausomoje buvo gana gerai. Dabartinėje — blogai. Tačiau caristinės Rusijos valdžioje gal vis tiek buvo lengviau tėvams auklėti vaikus negu mums dabar. Pirmoj eilėj — lietuvybės problema. Nors buvo verčiami skaityti graždankas, vaikai augo savo tėvynėje, draugavo su lietuviukais. Jų patriotizmas buvo neabejotinas, amžinai susiduriant su maskolių žiaurumais. Nebuvo tada televizijos ir amžinos kovos tarp tėvų ir vaikų dėl jos normavimo. Nebuvo nepadorių filmų ir, tikriausiai — pornografinės spaudos. Šeimos buvo natūraliai didesnės, nes buvo tikima, kad, nežiūrint sąlygų, Dievas to nori. O jei ir nenori, tai vis tiek, ką gi žmogus padarysi, jei taip išeina. Sodžiuose ir amatininkų šeimose buvo svarbu turėti didesnes šeimas — ypač berniukų. Kiek paaugę, pradėdavo tėvus darbuose pavaduoti, o netrukus — ir savarankiškai gyventi. Neteko sužinoti, ar ir Lietuvoje taip buvo, bet žinoma, kad Pietų Amerikos gyventojų tarpe šeimos galvos prestižas kyla su didėjančia šeima.

    Lietuvoje iš didelės šeimos gal tik vienas aukštus mokslus išeidavo. O čia jaučiame pareigą visiems savo vaikams suteikti galimybę jo siekti. Stumiame net ir tuos, kurių gabumai tikrai abejotini.

    Mokslus eina ne vien vaikai. Išminties semiasi ir šeimų tėvai. Ir tikėkit, net labai įdomios srities studijos gali tapti kančia, kai po pilnos darbo dienos, vaikų (nors ir aptramdyto) triukšmo lydimam reikia traukti išmintį iš knygos. Ypač, jei nuo to priklausys visos šeimos ateitis. Tos studijos išsemia gerą, kantrią nuotaiką. Jos gerokai apsemia ir finansinius išteklius. Mokslas šiais laikais ne prabanga, o būtinybė.

    Daugelis mūsų tėvų yra reikalingi nuolatinio dvasinio, o dažnai ir materialinio ramsčio. Svetimoje valstybėje senatvė yra sunki ir kankinanti. Mes, jų vedę vaikai, turėsime juo toliau, juo labiau jiems pasišvęsti, senatvę lengvinti. Tuo atžvilgiu, mūsų amerikiečiai draugai turės mažiau rūpesčių. Jų tėvai senatvėje bus gerokas pensijas išsitarnavę, jų namukai bus išmokėti, ir taip senukai, verandoje belinguodami, pypkutes bepapsėdami, leis senatvę savo krašte, savo artimųjų draugų tarpe.

    Kyla klausimas: ar mūsų pareiga tik savo šeimą auginti? Argi neturime teisės riboti prieauglio skaičiaus tam, kad bent dalinai galėtume tėvams atmokėti tą didžią, neatmokamą skolą? Už jų rūpestį ir pasiaukojimą mums, kai buvome maži. Už tai, kad, viską Lietuvoje palikę, bėgo, nes nenorėjo, kad mes taptume komunizmo aukomis.

    Labai norėtųsi, kad panašiais klausimais kunigai rašytų: rašytų daug, nes ir mūsų, atsakymo laukiančių, yra daug.

Ramutė

Mieloji Ramute,

Sakote, kad klausiančiųjų yra daug. Tikrai. Bet ar Jums atrodo, kad jie visi žino, ko klausia? Šiam savo abejojimui įrodyti ir dedame šį rašinį. Ir mes norime prisidėti prie to daugelio klausiančiųjų ir Jus paklausti, ko Jūs šiame ilgame rašinyje klausiate. Pirmiausia aiškiai esate nepatenkinta, kad kunigai per daug į vedusiųjų reikalus kišasi ir duoda patarimus. Sakote: "Tačiau jau nors planavimą tegul palieka mums". Paskui, maždaug šio rašinio viduryje, jau, atrodo, pamiršote šį savo pradžioje parašytą sakinį ir prašote kunigų patarimo: "Net ir po atitinkamo patarimo, mes, vedusieji, iš Katalikų Bažnyčios laukiame pagalbos šeimos planavimo srityje. Ypač šeimos planavimo srityje!" Tad kaipgi pagaliau: ar tos pagalbos ir patarimų norite, ar ne?

Taip pat kartais šiame rašinyje į savo klausimus bei neaiškumus pati duodate ir atsakymą. Pavyzdžiui, rašote, kad didesnę šeimą sunkiau išauklėti, bet paskui vėl sakote, kad kartais tos didesnės šeimos būna daug geriau išauklėtos negu mažos. Na, bet, kiekvienu atveju, šiame numeryje tiek yra rašyta Jūsų rūpimais klausimais, kad gal rasite į juos atitinkamus atsakymus.

Juozas Vaišnys, S.J.