DIDŽIĄJĄ SAVAITĘ, pergyvendami Kristaus gyvenimo paskutines dienas, pasiruošiame Velykų džiaugsmui. Didįjį ketvirtadienį vakarinėse pamaldose šeima stengiasi bendrai priimti Šv. Komuniją. Vakarienės metu specialiu susikaupimu prisimenama Paskutinė Vakarienė.

Didysis penktadienis — gedulo diena. Namuose išlaikoma rimtis. Galima patarti vaikams, kad tą dieną neitų su draugais žaisti. Vietoj to, savo kambaryje gali sąsiuvinin klijuoti per visus metus iš žurnalų iškirptus religinių temų paveikslus arba žiūrėti religinio meno albumus.

Didįjį šeštadienį namuose vyrauja rami, pamaldi nuotaika, tačiau joje jau atsišviečia artėjantis Didysis Džiaugsmas. Bažnyčion, pala įminimui, nešami Velykų valgiai. Aplankomas Kristaus karstas. Vaikai dažo margučius, vėl gėlėmis išpuošia kambarius.

Kristaus Prisikėlimas — didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Pažiūrėkime tad, kaip senais laikais buvo laukiama Prisikėlimo. Su kokiu entuziazmu ir egzaltacija buvo ruošiamasi jam! Jau pradedant ketvirtuoju šimtmečiu, tylus prisikėlusio Kristaus laukimas miesteliuose ir kaimuose staiga virsdavo gaivalingu džiaugsmu vos pirmoms Didžiojo šeštadienio žvaigždėms sumirgėjus. Bažnyčios ir namai suspindėdavo žvakių ir žibintų šviesomis. Juk Velykų naktis — tai Dieviškosios Šviesos triumfas prieš tamsą, nuodėmę ir mirtį. Kas tik galėdavo, tą naktį keliaudavo bažnyčion budėti. Bažnyčioje būdavo drauge meldžiamasi, skaitomos Šv. Rašto ištraukos. Kunigai kartu su pasauliečiais kalbėdavo psalmes, giedodavo antifonas. Pamaldos, žinoma, būdavo daug ilgesnės, nei dabar. Jos baigdavosi katechumenų krikštu. Jau saulei tekant, budėjimas baigdavosi iškilminga šv. Mišių auka.

Nors visų praeities tradicijų dabar neįmanoma užlaikyti, galime Velykas geriau švęsti, kai įžvelgiame prasmę dabartiniuose papročiuose. Pavyzdžiui, kodėl Velykų rytą dėvime švarius arba naujus drabužius? Tai labai senas paprotys: katechumenai, pakrikštyti Didžiojo šeštadienio naktį, dėvėdavo baltą rūbą visą Velykų savaitę. Tai simbolizavo jų naują gyvenimą. Ilgainiui ir visi krikščionys pradėjo tą savaitę dėvėti naujus rūbus, kaipo išraišką savo per gavėnios maldą ir atgailą įgyto dvasinio atsinaujinimo. Kad mūsų vaikams naujų rūbų vilkėjimas netaptų tik tuščiu pasirodymu prieš draugus, paaiškinkime jiems, jog tuo išreiškiame savo džiaugsmą, meilę ir lojalumą prisikėlusiam Kristui. Panašią gilią religinę prasmę turi ir velykiniai paradai - pasivaikščiojimai: tikime Prisikėlusiuoju ir norime tai visiems viešai skelbti. O margučių pagoniška vaisingumo simbolika dar Viduramžiais buvo pakeista krikščioniškąja: jie reiškia uolos kapą, iš kurio Kristus didingai prisikėlė Velykų rytą. Šiuos visus simbolius turime vaikams paaiškinti, kad įprastiniai Velykų dalykai primintų jiems tos šventės reikšmę.

Gintarė Ivaškienė