PRANAS RAZMINAS

Jei šiuo straipsniu visuomenėj bus pradėtas pašaukimų reikalu dialogas, tai ne veltui čia yra leidžiamasi į šios degančios problemos sritį.

Temos gimtadienis.Temos kilmė gana paprasta. Praeitų metų "Aidų" spalio mėn. nr. trečiam viršelio puslapy buvo įdėtas tėvo Leonardo Andriekaus, O.F.M., pranciškonų provincijolo, trumpas straipsnis, pavadintas "Jaunimo metų angoj". Perskaičius kilo klausimas, kodėl jis nebuvo išskirtinu būdu įdėtas pirmajame žurnalo puslapyje. Šis nustebimas ir iššaukė pasisakymą apie pašaukimus ir jaunuomenę.

     Nenorėčiau šiuo rašiniu ko nors nustebinti, jei pasirodyčiau esąs ne tiek pašaukimų proklamuotojas, kiek apskritai šios aktualios problemos kėlėjas. Čia nebus siekiama būtinai derinti savo pasisakymus su apskritai apie pašaukimus nusistovėjusiomis mintimis. Rašinio mintys, galimas dalykas, kryžiuosis net su autoritetingų asmenų mintimis. Nesileisiu ir į man neįkandamą teologinį samprotavimą. Kas čia pasirodytų neva teologišku dalyku, laikytina neišvengiamybe problemą svarstant, bet ne noru problemą teologiškai pasvarstyti.

PAŠAUKIMŲ PROBLEMA

     Pašaukimų problema — visų problema. Pašaukimų problema nėra nei vien tėvų bei šeimų, nei vien kunigų, vienuolių bei vienuolynų, bet tai yra gyvybinė visos krikščioniškosios visuomenės, viso krikščioniškojo medžio problema, tai visų tų, kurie gyvena taip, kaip tikėjimas įpareigoja. Kai užkliudome pašaukimus, užkliudome visą didžiąją krikščioniškąją šeimą. Netikslu būtų kaltinti vieni kitus, kai lygiai visų pareiga vieni kitus paremti. Pašaukimai yra gyvybinis lietuvių katalikiškosios išeivijos reikalas. Nekelčiau šito klausimo, jei negalvočiau, kad pašaukimų mažėjimas ar gausėjimas nerodytų apskritai lietuviškojo jaunimo gyvosios krikščioniškosios dvasios, kuria yra kiekvieno būtina pareiga rūpintis, o ne palikti tai vienuolynų ar kunigų seminarijų atstovams, kurie dažnai tuščiomis rankomis ir skaudančiomis širdimis sugrįžta į savo namus.

     Pašaukimų mažėjimas rodo jaunimo gyvosios dvasios silpnėjimą, nes pašaukime kaip tik apsireiškia jaunimo idealizmas ir aukos dvasia. Nesunku kalbėti apie didžiuosius idealus, tačiau reikia didelio idealizmo patį save paaukoti.

     Jaunimo gyvoji dvasia apsireiškia ne tuo, kaip uoliai jis religines pareigas atlieka, bet kaip sugeba aukotis, atsisakydamas kad ir sveikų polinkių. Juk kas bloga mylėti, turtingu būti, įsigyti garbės, bet kiek tuose polinkiuose yra aukos dvasios, savęs atsižadėjimo, tai jau kitas dalykas. Ar lietuviškasis jaunimas nemyli, nekuria šeimų, nesiekia mokslų, neatlieka religinių pareigų? O tačiau pasigendame jame gyvosios krikščioniškosios dvasios, kaip jos pasigenda ir visas krikščioniškasis pasaulis.

     Gyvoji dvasia apsireiškia aukos meile. Kiekvienas žmogus yra pašauktas Amžinosios Išminties kiurį nors uždavinį savo gyvenime atlikti. Tačiau kiekvienas krikščionis yra pašauktas išskirtinei misijai — šventumo misijai. Kiekvieno krikščionio gyvenimo pagrindas yra aukos meilė. Kur nėra meilės, ten nėra ir gyvosios krikščionybės.

     Pašaukimų problema — viso krikščioniškojo bei katalikiškojo pasaulio problema. Katalikų Bažnyčia nesuprantama be kunigo. Jo nesant, ateis jo pavaduoti moderniame pasaulyje psichiatrai, įvairūs psichologai, o, jiems neįveikiant rikiuoti žmonių dvasinio gyvenimo, ateis ateistai, kurių veikla visam kultūringam pasauliui jau žinoma. Jei tai būtų senieji amžiai, tada ateitų žyniai, burtininkai, raganos, žodžiu, kitą pasaulį labiau "pažįstantieji" atstovai.

     Mūsų jaunuomenė neieško ir neranda kelių į pašaukimą, o mes patys vengiame prisidėti prie pačios problemos sprendimo.

     Pirmiausia visų dėmesys krypsta į šeimas. Kodėl šeimos neduoda pašaukimų, t. y. nepasiunčia savo vaikų į vienuolynus, į kunigų seminarijas?... Juk lietuviškoji kunigija jau baigia išmirti... Už dešimties metų joks S.O.S. nebepadės, ir į lietuviškas parapijas ateis kitų tautybių kunigai...

     Jei šiuo rašiniu būtų pradėtas pašaukimų reikalu dialogas, tai ne veltui būtų leistasi į šios degančios problemos sritį. Keliamos mintys — tai tik bandymas pačią problemą suaktyvinti, bet ne ją išspręsti. Atsitiktiniai bei pigūs pasiūlymai tik patį svarbų klausimą žemintų, bet ne spręstų.

PAŠAUKIMŲ GIMTADIENIS

     Atsiliepimas į kvietimą.Pašaukimai kartais gimsta keistose aplinkybėse. Taip pat čia reikėtų paliesti pakvietimo ir pašaukimo sąvokas. Pakvietimas turi švelnesnį atspalvį. Šio žodžio sąvoka labiau derinasi su žmogaus laisvu apsisprendimu. Šaukimas turi labiau įsakomosios prasmės. Jeigu kas šaukia, tai ir eik, nors ir nebūtų didesnio noro. Valdovo pakvietimas ar pašaukimas, nors ir švelniausiu balsu, yra lygus įsakymui. Tas, kas nepaklauso kvietimo, kartais visą savo gyvenimą jaučiasi nelaimingas, kaip parodęs nedėkingumą. Tai natūralu. Juk ir žmonių gyvenime panašiai atsitinka.

     Į valdovo kvietimą turi atsiliepti kiekvienas kviečiamasis.

     Argi kiekvienas jaunuolis, turįs sveiką kūną ir sveiką dvasią, galėtų jau tikti kunigo bei vienuolio pašaukimui?

     Jei Dievas kviečia, tai žmogus negali neišgirsti, bet tik gali priimti ar nepriimti kvietimą, atsiliepti ar neatsiliepti. Kalbant apie lietuviškąjį jaunimą, reikėtų pasakyti, kad jis, nors ir kviečiamas, vengia atsiliepti, vengia aukos. Neišvengiamai čia reikia dar kito žmogaus, kuris padėtų suprasti, jog jaunuolis tikrai yra kviečiamas, jog tai tikrai yra vynuogyno Šeimininko balsas. Kartais tam kvietimui suprasti, išgirsti ir jam paklusti, juo pasekti ir pasirengti didžiajai misijai yra vadinamos kunigų seminarijos bei vienuolynai. Nesirūpinant "prieaugliu", gali apaštalų eilės taip praretėti, kad susidarytų Bažnyčiai katastrofiška padėtis. Tad supratimo, apsisprendimo ir pasirengimo metas kiekvienam apaštalui yra būtinai reikalingas. Verčiau mažiau, bet gerų vynuogyno darbininkų, negu daug, bet silpnų.

     Pašaukimų atpažinimas.Jei sakoma, kad reikia pašaukimus ugdyti, tai, rodos, norima pasakyti, kad jaunuolyje rusenanti maža pašaukimo kibirkštėlė turi išaugti į stiprią aukos liepsną, kuri taip reikalinga kiekvienam apaštalui. Bet ar galima pašaukimą pažadinti? Kodėl kunigai ar vienuoliai, ieškodami pašauktųjų, taip dažnai sugrįžta tuščiomis rankomis į savo namus? Argi jų tuščios rankos nerodo, kad mūsų jaunuoliams trūksta aukos dvasios? Ar tarp mūsų nevaikščioja klaidžiojantieji pašaukimai, kurių mes nesugebame atpažinti? Jie gali sunykti, jei nebus pastebėti, kaip sunyksta nuošalume žydinti gėlė. Nereikia drąsos

     Tremties jaunimo abejingumas dvasiniam luomui šiuo metu gal yra pasiekęs pačią viršūnę... Pasaulio Lietuvių Jaunimo Metų proga tenka atvirai klausti: kur slypi šios mūsų jaunimo religinės krizės šaknys? Ar svetimoj aplinkoje, ar mumyse pačiuose? Problemą ryškinti turėtų visi: ir jaunimas ir senimas. Visuose suvažiavimuose, ypač jaunimo kongrese Čikagoje birželio 30, pašaukimų problemai reikėtų skirti žymią vietą. Taip pat ir visoje mūsų spaudoje,  kuri religiją laiko kultūros dalim... Pagaliau į pašaukimų problemos gvildenimą privalo įsijungti ir pats jaunimas.

— L. Andriekus, O.F.M.

teigti, kad mūsų amžius pasižymi klaidžiojančiais pašaukimais, kuriuos išryškina tik dideli gyvenimo sukrėtimai. Į tuos pašaukimus ir reikėtų nukreipti mūsų ypatingą dėmesį.

     Modernieji laikai sutrukdė normalų jaunuolio brendimą ir savo vidaus pasaulio intymesnį pažinimą. Jis išsiplėtė į platumas be gilumos ir pasimetė. Nepažindamas savęs, jis negali suvokti aukos dvasios.

     Lietuvoje visa parapija žinojo, kad toks ir toks jaunuolis "eina į kunigus". Parapičiai didžiavosi turį daugiau klierikų už kitus kaimynus. Vasaromis jie stebėdavo juos bažnyčioje kunigams patarnaujančius ar besimeldžiančius. Čia jau beveik niekas jų nemato ir niekas nepažįsta. Taigi, kaip viena žurnalistė yra pastebėjusi, vakar jaunuolis gazolino pilstytojas, o šiandien kunigas. Suprantama, tai nieko nėra žeminančio, bet tai rodo, kad mes gyvename kitame pasaulyje. Beje, ir skirtumo nėra, ar sūnus klierikas padėtų tėvui rugius kirsti, ar kitą kurį darbą dirbti. O kas žino apie kunigus-darbininkus, tai ir klausimo nekelia, ką klierikas parengiamaisiais metais turėtų dirbti.

     Ar kuklusis Lietuvos kaimo jaunuolis, ar siaučiantis Amerikos didmiesčio lietuviukas, kiekvienas savo laiku ir savo vietoje. Būtume naivūs, kad, negalėdami pamiršti anų pirmųjų, atsisakytumėm paskutiniųjų. Tai naujas civilizacijos ir kultūros atstovas, tai nauja būsimam pilnutiniam žmogui medžiaga, iš kurios, pašaukimui esant, turės išeiti ir vykęs kunigo paveikslas.

     L'homme propose, Dieu dispose.Ne tik Seimininkas kviečia, bet ir žmogus gali siūlytis, nes jis trokšta gėrio. Šeimininkui pasiūlomas kandidatas į vynuogyno darbininkus, tačiau, ar jis pasiūlymą priima, ar ne, pasilieka paslaptimi net ir tada, kada kandidatas į darbininkus turi palinkimą ir yra priimamas tarpininkų. Tad iš to ir kyla didelis atsargumas ir ilgų bandymo metų reikalas.

     Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad žmogus pašaukimų problemoje nedaug tegali, kad pašaukimas sprendžiamas be vienokio bei kitokio pasirengimo ar nusistatymo. Sakysim, kad pašauktasis į kunigus gali ir nebūti kunigu. Rodos, būtų čia tik vynuogyno Seimininko reikalas, o busimasis darbininkas nereikalingas raginimo iš šalies.

     Kas nėra kunigu, tai tas, rodos, ir negalėjo būti niekados kviestas. Tačiau būtų netikslu taip samprotauti. Šeimininkas nekaltas, jei kviestas prastovinėjo visą darbo laiką prie vartų.

     Pašaukime galima įžvelgti tam tikrą trikampį tarp Kviečiančioj o balso, paties kviečiamojo ir tarpininko. Kol nėra kvietimo, tol nėra ir atsiliepimo. Kartais ir geros valios kviečiamasis dėl kurių nors priežasčių negali pats vienas susikalbėti su Kviečiančiuoju, negali suprasti subtilaus balso. Tada reikalingas prityręs tarpininkas, kuris padeda išspręsti iškilusią problemą. Tai bendradarbiavimas trikampyje: Viešpaties kvietimas, kviečiamasis ir tarpininkas tarp subtilaus balso ir kviečiamojo. Tačiau pagrindinis pokalbis vyksta tarp Šeimininko ir kviečiamojo. Vynuogyno Šeimininkas gali kviesti ir netiesiogiai, bet per tarpininkus. Tad jų rolės negalima nuneigti. Be jų, galima spėti, niekados pašaukimų problemose ir nebus galima apsieiti.

     Vieni į kvietimą atsiliepia, kiti — ne. Kitiems reikia net košmarinio sukrėtimo, kad išgirstų Kviečiančiojo balsą. Juos reikėtų priskirti prie klaidžiojančių bei neryžtingų pašauktųjų. Štai jaunuolis mūšyje meldžiasi: "Viešpatie, neleisk man mirti šiame pragare. Aš, likęs gyvas, ateisiu dirbti į tavo vynuogyną". Viešpats prašymą išklauso, ir jaunuolis padidina darbininkų skaičių. Tai pašaukimų keliai. Ir tokie jau nebedrįsta žodžio neištesėti.

SAVO GYVENIMO PATIKRINIMAS

     Lengviau yra krikščioniškai kalbėti, bet sunkiau krikščioniškai gyventi. Kad daugiau atsirastų pašaukimų, pirmiausia mes turėtumėm savo gyvenimą patikrinti. Juk niekas nėra taip galingas, kaip geras ar blogas pavyzdys. Pašaukimų neugdo nei divorsai, nei konkubinatai, nei naujųjų metų mūsiškai praktikuojami sutikimai, nei triukšmingi išgėrimai ir nusigėrimai, nei baladonės iki išnakčių, nei kitokia prabanga bei gyvenimo gėrybių perteklius. Gal lengviau pasakyti, kas neugdo pašaukimų, negu kas ugdo, tačiau ydos ir prasikaltimai niekados nesuderinami su gėriu. Krikščioniškas pareigas mes suredukuojame iki minimumo, tačiau pagoniškus malonumus kultivuojame pasigardžiuodami. Kol krikščionis mieliau gėrisi pagoniškais žygdarbiais, negu krikščioniškuoju šventumu, tol jis, ir būdamas krikščionis, tebestovi šalia krikščionybės, nors jos atvirai ir nepuldamas.

     Pakviestasis svarsto aukos prasmę, tačiau jo nuosprendyje mes dalyvaujame visi. Aukos baimė jaunuolyje yra natūrali. Ir maža priežastis gali nuo jos atgrasyti. Neištesėti — geriau nepradėti. Šis reiškinys psichologiškai suprantamas. O jeigu galima per gyvenimą lengviau praeiti ir šį tą laimėti, tai kam save paaukoti. Juk du kartus žmogus negyvena. Apskritai problema, kad ir visomis žmogiškomis priemonėmis, gana sunkiai sprendžiama. Apvaizda tvarko žmogaus kelius. Žmogus tik pasiūlo.

     Pašaukimų reikalu dabar ypatingai atsigręžiama į šeimas, kuriose glūdi kviečiamųjų rezervas. Tačiau vienos šeimos čia maža tegali. Su jomis turi bendradarbiauti visa krikščioniškoji aplinka, visas krikščioniškasis medis.

PAŠAUKIMAI IR NAUJOJI KRIKŠČIONYBĖS ERA

     Kad ateitų dvasinis atgimimas, reikalinga gerų apaštalų; kad susilauktumėm gerų apaštalų, reikia gerų pašaukimų; kad būtų gerų pašaukimų, reikia tampraus bendradarbiavimo su vynuogyno Šeimininku. Eukumeninis Katalikų Bažnyčios susirinkimas parengė planus naujai katalikybės ir kartu visos krikščionybės atsinaujinimo erai, kuri nusitęs į tolimą ateitį. Kad planai apimtų visas gyvenimo sritis, reikalingas dialogas, nes be klausimo ir atsakymo, be išsikalbėjimo nėra ir sprendimo. Senasis katekizmas, kad ir labai būdamas taiklus ir gyvenimui esmingas, modernaus krikščionio jau nebepatenkina. Be kitų krikščioniškojo gyvenimo sričių, pašaukimų sritis irgi reikalinga kieto dialogo, o ne vien tik vienašališko pasiklausymo. Mes turime vieni kitiems priekaištų. Ir mūsų vyresnieji broliai, kad ir turėdami daugiau paveldėjimo teisių, neturėtų vengti pasiklausyti savo jaunesniųjų brolių priekaištų. Be kieto dialogo, vien nusiskundimais, ne tik problemos neišspręs-me, bet ir iš vietos nepajudinsime. Per daug stipri aplinkos nihilistinė dvasia. Dar daugiau. Problemos neišspręs nei pilnos bažnyčios tikinčiųjų tik tradiciškai, bet ne esmiškai nusiteikusių. Mes, tikintieji, savo krikščioniškas pareigas vykdome ne tiek iš savo gilaus tikėjimo, kiek iš tradicijos, iš gyvenimo rutinos. Dialogas galimas, dialogas naudingas, dialogas būtinas. Jeigu jau jis nebūtų kam nors kitam reikalingas, tai bent jis patarnautų mūsų tautinei eazistencijai palaikyti už senosios tėvynės ribų.

     Naujame pasaulyje pašaukimo materialinis momentas nei vertinamas, nei diskutuojamas. Čia jau yra išnykęs šiuo atveju tragizmas tarp tėvų, sūnų ar dukterų. Tačiau pašaukimai sumažėjo iki apverktino minimumo. Jaunimas šeimose apie pašaukimus dažnai išgirsta tik iš neigiamos pusės. Tai kelias, kuriuo padoriam sūnui neverta keliauti... Verčiau būti geru pasauliečiu, negu blogu kunigu. Ir čia eina kalbos nei sakytinos, nei spausdintinos. Bet jos eina ne pagonių, bet katalikų šeimose.

     Tad pats laikas išvystyti gana atvirą dialogą tarp krikščioniškosios šeimos ir tų, kuriems tiesiogiai rūpi pašaukimų klausimas — kunigų ir vienuolių.

     Gal mūsuose įsivyravus per didelė kritika bei pamėgimas viską piešti juodomis spalvomis. Tačiau, iš kitos pusės, lietuviškoji krikščioniškoji visuomenė stokoja dvasingumo. Tikėjimas labiau tradicinis, negu einąs iš tiesos pažinimo. Jeigu ir teigiama, kad mūsų visuomenė tikinti, tačiau ji tradicijai yra atidavusi visišką pirmenybę. Juk mes tradiciškai einame kas sekmadienį į bažnyčią, tradiciškai vestuves keliame, tradiciškai vaikus bažnyčioje krikštijame, tradiciškai laidojame.

PAŠAUKIMAI IR JAUNIMAS

     Nebūtų tikslu tikėtis griežtai išbalansuoto jaunimo. Brendimo kryžkelės nėra tiksliai apskaičiuota mašina. Svyravimų visados buvo ir bus. Į jaunimo dvasinį brendimą neigiamai veikia "sekso" propagavimas visais frontais. Ankstyvas darbas, pinigo galios pažinimas pakenkia net ir mokslo užsimojimams. Perankstyvos vedybos neduoda dvasiškai išsiskleisti ir giliau pažinti save ir savo gyvenimo uždavinius. Labai retas — ir tai tik išimtinai — grįžta vėl į tolimesnį savo asmenybės tobulinimą.

     Ar būtų tikslinga ir sėkminga pradėti žodinį raginimą, kad mokslus einanti jaunuomenė pagalvotų ir apie pašaukimus, kurie reikalauja aukos dvasios. Reikia manyti, kad šis kelias neduotų pakenčiamų rezultatų. Į mūsų jaunuomenę taip stipriai veikia čia rastasis civilizacinis masalas, kad ji kol kas labai toli stovi nuo aukos dvasios. Jos fizinis ir dvasinis brendimas neina kartu. Fizinis pasaulis stipriai laiko apgožęs jo dvasinį pasaulį.

     Būtų neįtikėtina, kad lietuvių jaunuolių tarpe nebūtų pašaukimų, kad nebūtų kviečiamųjų į pokalbį su vynuogyno Šeimininku, tačiau yra priežasčių, kurios jaunuolius atitraukia nuo pasiryžimo, ir jie tyliai nusigrįžta nuo slapto kvietimo.

     O tos didžiosios kliūtys ar ir nebus, kaip minėta, naktinės baladonės, įvairūs sutikimai ir susitikimai, išgėrimai ir nusigėrimai, per anksti įsigyti automobiliai, per anksti pažinta pinigo galia ir apskritai vyresniųjų absoliutus nerūpestingumas duoti geresnį pavyzdį bręstančiajam jaunimui. Kiekvienas šiam reikalui mes turime šimtus atsitikimų. Tad jų čia ir neminėsiu.

PAŠAUKIMŲ ISTORIJOS PUSLAPIS

     Mūsų tautoje pašaukimų istorija panaši į kitų tautų pašaukimų istorijas. Juk dar taip netolimi laikai, kada nebajorui buvo sunkus kelias į kunigystę. Pirmiausia turėjo iš tėvų paveldėtą pavardę sudarkyti. Be šitos kliūties, patys tėvai ne kartą pasidarydavo didele kliūtimi vaikų apsisprendimo momentuose. Jei prancūzo tėvo ambicija stūmė sūnų būti teisininku, kad galėtų, baigęs mokslus, kopti valdžioje karjeros laiptais, tai prieš pusšimtį metų mažiau pasiturinti lietuviškoji šeima linkėjo savo sūnui pasirinkti kunigo pašaukimą arba gydytojo profesiją. Apie kitas profesijas tėvai dažnai ir girdėti nenorėjo. Tačiau jie, stumdami sūnų į kunigus, buvo priešingi vienuolio gyvenimo keliui, nes tuomet sūnus turės atsisakyti nuo materialinių gėrybių, kurių, tėvų akimis žiūrint, kunigai nestokojo. Apie aukos dvasią sūnus teturėjo gana menką supratimą. Dažnai jis paklusdavo, nors ir nejausdamas savy pašaukimo ženklų. Buvo čia įvairių susikryžiavimų, kada vaiko valia pasipriešindavo tėvo valiai. Dieviškuoju kvietimu tėvai nesiinteresavo. Vienintelis buvo klausimas: nori ar nenori būti kunigas. Taip daug tėvų yra prisidėję ir prie nelaimingų pašaukimų. Štai kai kuris tėvas yra ir taip kalbėjęs savo sūnui: Jei eisi į kunigus, bus pinigų mokslui, jei neisi, žinokis, pats ieškokis gyvenimo kelio. Juk ne paslaptis, kad praeityje tėvai dažnai nuspręsdavo, kuo vaikas turi būti. Ir jų valia buvo šventa. Negeriau būta ir senaisiais laikais. Kai karalius ar kuris kitas valdovas visiems savo vaikams nebegalėjo parūpinti sostų, kad ir karu, nuskriaustiems ar mažiau gabiems parūpino jau lengvesniu keliu vyskupų ar abatijų sostus, o paskui juk medžioti po plačias girias nereikėjo didelio pasiaukojimo. Įdomumui pavartykime kad ir vyskupo Valančiaus Žemaičių Vyskupystę.

     Net paskutinieji laisvės dešimtmečiai Lietuvoje buvo gana stebėtini. Buvo parapijų, kur kas metai būdavo primicijos, tačiau buvo ir tokių, kur tik per ketvirtį amžiaus pasitaikė vienerios. Netrūko mokslus einančios jaunuomenės. Ar nebus tai dėl to, kad klebonas buvo tik didžiulės parapijos ir stambaus klebonijai priklausančio ūkio geras administratorius. Asmeniškai per daug jaunuoliais nesidomėjo, ir pats save laikydamas per klaidą pašauktu. Jis buvo geros širdies, tačiau dvasinis parapijos gyvenimas buvo tik formalinio momento reikalas.

     Su tuo nepasirengimu atvykome ir į naująjį pasaulį ir skundžiamės pašaukimų nebuvimu, kai pavergtoje tėvynėje pareiškę norą būti kunigais jaunuoliai yra terorizuojami.

IŠVADOS

     Materialinių gėrybių gausa mažina jaunimo dvasinius polėkius, o skurdas taip pat ne vienam pasiryžėliui yra užtrenkęs seminarijos duris. Bet čia sutinkame daug prieštaravimų.

     Jaunuoliui brangiausia, ką jis pats savo viduje išdiskutuoja ir nusprendžia, bet ne tai, ką jam kiti pataria. Jeigu jo vidaus pasaulis harmoningas, tai ir jo sprendimas bus pakankamai teisingas, ir toks kelyje į tikslą visas kliūtis nugalės. Patarimai jaunuoliui turi tik antrinės reikšmės. Vidines diskusijas bei pokalbį su idealu mes vadiname pokalbiu su vynuogyno Šeimininku. Tarpininkai bei patarėjai labiau reikalingi svyruojantiems bei klaidžiojantiems pašaukimams, tai yra tiems, kurių vidaus pasaulis nėra pakankamai harmoningas.

     Pagal šių dienų praktiką, normalus sprendimas būtų toks: jei kuriam jaunuoliui patinka kunigo ar vienuolio pašaukimas, tai jis ir tinka. Senoji pašaukimo teorija yra susvyravusi. Kadangi kiekvienas normalus sveikos dvasios jaunuolis turi savy ir aukos dvasios, tai norinčiam šiuo keliu eiti ir negalėtų būti užtvarų. Tik oportunistiškos dvasios jaunuolis pats sau užsikerta kelią į kunigystę. Minėtas dialogas bei pokalbis su vynuogyno Šeimininku turi daugiau simbolinės reikšmės, kuri moderniam jaunuoliui sunkiai ir suprantama.

     Pabaigai.Kelios rašinio suglaustos mintys:

     1.    Naujųjų ateivių vaikai, nors ir religingi, nesistengia savy ugdyti aukos dvasios.

     2.    Patys tėvai, būdami labiau tik tradiciškai religingi, nesugeba savo vaikų nukreipti pasiaukojimo kryptimi. Jųjų pačių elgesys nekartą vaikų geruosius polėkius nuslopina.

     3.    Artimesnioji ir tolimesnioji neigiamoji jaunimo aplinka žlugdo aukštųjų idealų meilę.

     4.    Norint susilaukti daugiau pašaukimų, reikia pavyzdingesnės moralinės aplinkos, nuo kurios formavimo nėra laisvas nė vienas lietuvis, kokio jis luomo ar užsiėmimo bebūtų.

     5.    Oportunistiškos krikščionių nuotaikos ir materialinių gėrybių perteklius žudo jaunimo dvasinius polėkius.

     6.    Klaidžiojantieji pašaukimai rodo mūsų visų atsakomybės stoką prieš jaunimą.

* * *