Einama ne su atvirom akim

Komunistinėje šalyje mokyklose kiekvienas dėstomasis dalykas panaudojamas ateistinei propagandai, pradedant fizika ir baigiant literatūra. Kadangi nei mokslas, nei menas neįrodo nei neiliustruoja ateizmo, nesistebėtina, kad juos tenka "pritaikyti", iškraipyti. Tada moksle nustojama tikslumo, o mene nuoširdumo.

Be abejo, sveikos galvosenos žmoguje tas mokslo ir literatūros išprievartavimas sukelia reakciją. Tokia sveika reakcija užtinkama Lietuvos TSR rašytojų sąjungos organe, literatūros, meno ir kritikos žurnale "Pergalėje" (1966, VI) L. Abraitytės straipsnyje "Už gilų jausmą ir brandžią mintį", svarstančiame respublikos moksleivių kūrybos konkursą.

     Ir į gyvenimą, ir į literatūrą einama ne su atvirom akim, pasirengusiom priimti tai, kaip plačius į jokius rėmus netelpančius reiškinius, o einama su moralizavimo, didaktikos masteliu rankose... Sakysime, rašinyje “Kuo man patinka Jūras Tarutis”... apskritai gana teisingi samprotavimai skamba įkyriai ir didaktiškai: “Juras dirbo su užsidegimu... Tai puikus bruožas, kuris taip reikalingas didžiosiose šių laikų statybose ir neaprėpiamuose laukų baruose. Šiam bruožui vystytis padeda skaitomas “Žemės maitintojos” veikėjas Juras Tarutis. Jei Juras ir Monika gyventų dabar, tai, įveikę kai kurias blogąsias savo ydas, būtų puikūs komunizmo statytojai”.

     Tasai sausas moralizavimas įsigėręs kone į kiekvieną rašinį...

     Į analizuojamą kūrinį kartais įdedamas visiškai neatitinkantis jo esmę turinys. Poetiškas Krėvės pasakojimas apie Grainio liepą komentuojamas kone kaip revoliucinis įvykis: “Protestuodamos lūžinėjo šakos. Ir prakeiks sengalvėlės lapeliai ir Grainį... Teišgirs visas pasaulis, teišgirs milijonai, kaip gyveno ir vargo kadaise kaimietis lietuvis...”

     Be to, tasai “patinka” ar “nepatinka” taip pat ne visada savarankiškas. Dažnai ir į jį prasiskverbia jau žinoma, iš anksto paruošta formulė. Kalbėdama apie Krizą (Donelaičio “Metų” būrą — “L.L.” Red.), mokinė aiškina, kokia graži jo troba, kaip viskas tvarkinga, kaip Krizas ir pats piemenavęs, tarnavęs ir tik nagingumo, darbštumo dėka prasimušęs į gaspadorius, ir staiga pareiškia: “Man Krizas labai nepatiko”. Išvada aiškiai nemotyvuota, išvada išmokta. Nes taip jau reikia — juk Krizo asmenyje jau ryškėjo busimojo buožės bruožai. Bet tai neįrodoma, nepajaučiama, tik užantspauduojama — “nepatinka!”

Kaip galima tikėtis gilesnio supratimo, kai literatūra piktnaudojama komunizmui "įrodyti" ir "išaiškinti" ir kai patys mokiniai negali ir net neturi teisės galvoti, nes juos "už rankutės" vedžioti turi mokytojai, iš profesijos "pasmerkti" dėstyti komunizmą?

Tačiau ne vien į literatūrą, bet ir į gyvenimą einama ne atvirom akim. Čia vėl pravartu pažiūrėti į kitų mokinių rašinius vertinantį mokyklų inspektoriaus straipsnį, pavadintą "Jie kaltina... O Algis?", randamą "Tarybiniame Mokytojuje" (1966, liepos 2 d.).

    Penkiolika susimąsčiusių jaunų veidų. Tai Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos abiturientai laukia egzaminų pradžios...

    Penkiolika jaunų veidų — penkiolika skirtingų gyvenimų. Tačiau viena visiems bendra. Jie pasipuošę dešimtokų dovanotomis juostelėmis, prisegtomis greta komjaunimo ženklelių. Tik ant vieno švarko atlapo nematyti komjaunimo ženklelio. Kas šį jaunuolį, tiek metų išbuvusį vienoje klasėje su draugais, skiria iš bendro būrio?

    Skaitau Biržų rajono abiturientų rašinius. Domiuosi tema: “Pirmoj eilėj aš kaltinu bažnyčią, nes ji išmokė žmogų atsiklaupti” (J. Marcinkevičius). Įsigilinu į ...abituriento Petro S. rašini. Jis nėra labai stiprus — įvertintas patenkinamai. Tačiau kokios sveikos mintys, koks rūstus kaltinimas bažnyčiai, koks brandus požiūris į gyvenimą! Teisingą požiūrį bažnyčios atžvilgiu turi ir .. . abiturientė Lida G., teigdama: “Mums nereikia kunigų, bažnyčių, dievo. Be jų mums gera ir smagu. Be jų mes kelsim Lietuvą į komunizmo aukštumas...”

    Ir reikia tik pasidžiaugti, kad absoliuti abiturientų dauguma būtent tokios pasaulėjautos žmonės.

    Bene nuoširdžiausias ir atviriausias... Danutės K. rašinys. Mokinė nuoširdžiai pasakoja apie pirmuosius vaikystės metus, apie takelį į bažnyčią ir apie kelią į mokyklą. “Kuriuo eiti?”... Bažnyčia tolsta su kiekviena nauja gyvenimo diena.

    ...Algis C. nepanorėjo stoti į komjaunimą todėl, kad jis atvirai gina religines dogmas, pats atlikinėja religines apeigas. Jo nedidelė biografija labai daug pasako. Nuo vaikystės augo be tėvo (beje, buvusio pažangiu žmogumi), pusbrolis — dvasininkas, fanatiškai religinga ir motina. Draugystė su kulto tarnais privedė prie to, kad nei klasės vadovas, nei mokytojai, nei draugai nesurado kelio į jo širdį...

    Čia vėl randamas tas pats liūdnas "oficialios komunistinės linijos" šabloniškas vertinimas, kuris kaip tik priverčia mokinius nežiūrėti atviromis akimis nei į literatūrą, nei į patį gyvenimą. Inspektorius giria visus prisitaikiusius mokinius, išmokusius atkartoti frazes, išreiškiančias neapykantą ir panieką Bažnyčiai, religijai. Dievui. Jis labiausiai giria, vadindamas "nuoširdžiausiu", pasisakymą, kuris yra šimtų šimtus kartų atkartotas ateistinėj propagandoj "takelis į bažnyčią ir kelias į mokyklą". O tuo tarpu tas pats inspektorius ignoruoja ir tiesiog neteisingai niekina Algį C., vienintelį savo nepalaužiamu charakteriu nusipelnusį tikro mokytojo tikrą įvertinimą.

    Kol tokie mokytojai, ir tokie inspektoriai, ir tokia "auklėjimo" sistema, tol negalima tikėtis, kad mokiniai žvelgtų atvirom akim nei į literatūrą, nei į gyvenimą.