Miniatiūra

     Laikas bėga. Tamsu... Tylu..

     Mažame kambario kampelyje jau gerą valandą sėdi susimąsčiusi jauna mergaitė. Tamsumoje, mėnulio spinduliais apšviesti jos balti baltutėliai veideliai. Tylumoje, už-simiršiusio galvojimo gilus, gilus alsavimas.

     Mintys lekia...

...................................................................................

     —    Kas aš esu?

     —    Cha! Keistas klausimas. Ar neturi veidrodžio?

     —    Veidrodį turiu, bet savęs nematau. Kas aš esu?

     —    "Kas aš esu?" Cha! Cha! Cha!

     —    Nesijuok iš manęs!

     —    Juokiuos su tavim.

     —    Bet aš nesijuokiu!

     —    Juokis ir tu.

     —    Kodėl?

     —    Saulė šildo, vėjelis gaivina, paukšteliai čiulba...

     —    Gamtos reikalas, ne mano.

     —    Kodėl tu bijai nusijuokti?

     —    Nebežinau, ar aš galiu.

     —    Argi tu taip seniai nematei pasaulio per skaisčias akis? Argi taip ilgai užrakinti jausmai sudulkėjo, sutrupėjo?

     —    Koks skirtumas?

     —    Pažiūrėk aplink save: kiekvienas gyvas, kad ir mažiausias sutvėrimėlis auga, vystosi tik iš meilės. O beaugdamas jis perduoda šią meilės dvasią savo grožyje.

     —    Bet aš nei gėlė, nei žolė, nei medis.

     —    Kas tu esi?

     —    Aš... Aš esu... Bet juk tavęs tai klausiau!

     —    Dar negali atsakyti pati?

     —    Aš... Aš nežinau...

     —    Kvailutė tu mano! Juk tu gali mąstyti. Tu gali verkti iš skausmo ir juoktis iš džiaugsmo. Tu turi jausmus. Tu

     —    Aš esu žmogus! Aš esu ŽMOGUS!

     Pašokusi, mergaitė pribėga prie veidrodžio, pasižiūri, nusišypso — nusijuokia.

     Kambaryje švinta... Ramu...

Gabrielė