Draugai yra tam, kad viens kitą suprastų ir papildytų

GINTARĖ IVAŠKIENĖ

     Anksčiau ar vėliau kiekvienas vaikas susiranda neperskiriamą draugą, teisingiau pasakius, bičiulį. Tokia bendraamžių ir tos pačios lyties vaikų bičiulystė yra vienas iš giliausių prisirišimų žmogaus gyvenime. Ji savo intensyvumu ir apimtimi dažnai priartėja prie tikros meilės.

NAUDINGOS DRAUGYSTĖS

     Nors iš paviršiaus nevisuomet pastebima, tačiau dauguma bičiulysčių turi nepamainomai teigiamos įtakos valko dvasiniam susiformavimui. Tame ryšyje vaikas bręsta savo pažiūrose į save patį ir į aplinką. Tad bičiulystės, bendrai imant, yra laikomos labai naudingu reiškiniu.

     Dažnai pasitaiko, kad naujasis vaiko bičiulis yra tėvams nepriimtinas — ar dėl jo būdo, ar dėl nepakankamo socialinio lygio. Net ir tokia draugystė, kaip teigia vaikų psichologė Seimą Freitag, yra abipusiškai naudinga, nes ji bus užsimezgusi kaip tik todėl, kad papildytų abu jos dalyvius.

     Beveik visas vaikų bičiulystes galima suskirstyti į dvi rūšis. Pirmojoje randame gilų ryšį tarp dviejų beveik diametriškai skirtingų vaikų. Jie bus priešingų charakterių, pomėgių, interesų, elgesio ir net iš visai skirtingų šeimos aplinkybių. Šio tipo bičiulystė paprastai užpildo tą spragą, kurią vaikas savyje labiausiai jaučia. Pavyzdžiui, labai gyvas vaikas draugaus su ramiu, užsidarėliu. Pirmojo judrumas atras bičiulyje raminančios įtakos. Antrajam bičiulio gyvumas bus lyg šviežio oro gūsis į jo paties užsidarymą. Kitu atveju susidraugauja protiniai gabus vaikas su mechaninių gabumų vaiku.

     Antros rūšies bičiulystė yra tarp visapusiškai panašių vaikų, ir ji mums atrodo labiausiai suprantama. Tačiau ir joje gali būti dviejų rūšių panašumai: teigiamųjų panašumų bičiulystėje vaikai vienas kitą papildė; neigiamųjų panašumų bičiulystėje jie vienas kitą supranta.

     Kai panašumai yra teigiami — pavyzdžiui, gerai balansuoto charakterio, gabumų, pomėgių ir interesų — tėvai savo vaikų bičiulyste yra patenkinti. Ji jiems nekelia rūpesčio.

     Tačiau antruoju atveju, kai panašumai yra neigiami, susidraugauja du vaikai, panašūs savo trūkumais — pavyzdžiui, abu nedrąsūs, paniurę ar negabūs. Ar turėtų tėvai nutraukti tokią draugystę? Nors iš šalies ir atrodytų, kad jiedu tik dar labiau užsisklendžia savo netobulumuose, psichologų praktika įrodo kaip tik priešingą dalyką. Vaikas, pagaliau atradęs draugą, o per jį ir savimi pasitikėjimą, drauge su savo bičiuliu išauga iš to nedrąsumo. Vienas kitam padėdami, tokie vaikai perlipa slenkstį, vedantį į platesnes draugystes.

     Tad lig šiol apžvelgtos bičiulystės nebuvo pavojingos, o priešingai — naudingos.

PAVOJINGOS DRAUGYSTĖS

     Tik tokiais atvejais tėvai turi susirūpinti, kai bičiulystė tikrai gresia moraliniu ar fiziniu pavojumi. Net ir tada reikia atsargios taktikos. Jei tik bus uždrausta draugauti — ir baigta, toji vidinė vaiko reikmė, kuri jį iš pat pradžių privedė prie blogo draugo, prasiverš paviršiun kitos, gal dar nepriimtinesnės bičiulystės forma. Tokiu atveju tėvai turėtų ar patys, ar trečio asmens pagelba paanalizuoti priežastis, kurios galėjo pastūmėti jų vaiką į anos rūšies draugystę; pavyzdžiui, vienas berniukas, kuris draugavo visada tik su blogais vaikais, darė tai (nesąmoningai) todėl, kad jis pats buvo savo tėvo nuo mažens laikomas “juoda avele”.

     Nors paskira bičiulystė tik retais atvejais gali būti žalinga, ištisa virtinė to paties neigiamo tipo bičiulysčių gali pastoti kelią normaliam vaiko vystymuisi. Pavyzdžiui, jei vaikas yra agresyvus, kitus amžinai dominuojantis, o jo bičiuliai vienas po kito yra tokie, kurie mielai jam pasiduoda, tie ryšiai jam visai nepadės apvaldyti savo neigiamo bruožo, o tik dar labiau jį aštrins. Šiuo atveju pavojus gresia ne iš bičiulių, bet iš paties vaiko — sau pačiam. Todėl reikia ištirti jo agresyvumo priežastis. Viena motina, kurios dukrelė buvo “užkariavusi” beveik visą kvartalą, galop kreipėsi į psichiatrą ir pamatė, kad viso to dukters elgesio priežastimi yra ji pati — motina. Dukters agresyvumas buvo ne kas kita, kaip tik “atsiėmimas” iš kitų vaikų už motinos dominuojantį elgesį.

     Vieni vaikai reikalingi vienintelio bičiulio. Kiti puikiausiai gyvuoja netaip artimoje didesnėje draugų grupėje, o tretieji, nors ir nėra iš prigimties atsiskyrėliai, apsieina be draugų.

     Tikrai vaikiškai bičiulystei irgi reikia tam tikra prasme pribręsti. Dauguma priešmokyklinio amžiaus draugysčių yra greitai praeinančios. Jose du vaikai kurį laiką atitinka vienas kito reikmes, o, kai iškyla naujos, pasikeičia ir draugai. Neretai šiame laikotarpyje vaikai persiima vienas kito manierizmus, bet neilgam, tik kol praeina jų naujovė.

     Tik pasiekęs mokyklinį amžių vaikas sugeba išlaikyti draugystę ilgiau. Nereikia maišyti šio sugebėjimo draugauti su populiarumu, nes populiarumas dažnai yra ne draugiškumo, o savimeilės matas. Populiarūs vaikai, kurie “apsikaišo” daugybe pasekėjų, jaučiasi kaip tik labai nesaugiai. Jiems reikia garbintojų, kad patys įsitikintų savo pranašumu. Tad tėvai neturėtų spausti vaikų tapti populiariais.

     Nemažai ankstyvųjų draugysčių yra tik bandymai bičiuliauti. Ar draugystė tikrai gili, nustatys šie faktoriai: 1. Ar ji išsilaikė bent metus? 2. Ar vaikas priima savo draugą toki, koks jis yra? 3. Ar pajėgia abudu išspręsti savo skirtumus — ginčus ir susipykimus? 4. Ar turi bendrų interesų, kurie bičiulystę įprasmintų?

     Vaiko sugebėjimas draugauti daug ką pasako apie jo charakterio vystymąsi. Iš to, kokio tipo draugus jis renkasi, psichologas suseks jo psichologines reikmes. Iš kiekvienos draugystės vaikas išsineša šį tą, kas duos eigą jo sekančiai draugystei. Tik pažinęs save, vaikas bus pribrendęs susibičiuliauti su kitu — panašiu į save. O jų draugystė klestės ilgą laiką, maitinama bendrų įspūdžių, interesų ir planų.