VIKTORIJA ŠMAIZIENĖ

“Ar ir vėl bausi tik dėl to, kad jis vyresnis?”

Brangi Dukra,

    Šiandien, be didelių įžangų, ir pradėsiu nuo tų gyvenimo trupinėlių.

    Tai buvo pereitą savaitę, kai buvote pas mus vakarienės. Virtuvės abejos durys atdaros, taigi Irutė ir Ramūnas žygiavo savo mėgiamu ratu per visus kambarius. Jiedu įsismagino daugiau, negu mums patiko. Ramūnas tik keturių metukų, bet būna atvejų, kada norisi, kad jis elgtųsi kaip vyras... Taip ir šį kartą, tu sulaikei Ramūną ir aiškinai jam, kuo tas bėgimas ratu gali baigtis, ir uždraudei jam tai daryti Irutė gi turėjo rankytėje tą metalinį vėžliuką ir Ramūnas jo norėjo. Dėl to tu liepei jam geruoju su sesyte susitarti. Irutė 16 mėnesių, gražiai kalba ir viską supranta, bet jai neaiškinai nieko. Taigi Irutė bėgo, kaip bėgusi, o Ramūnėlis gi tavęs paraidžiui paklausė — jis nustojo bėgęs ir tik rimtai žygiavo paskui ją, atsilikdamas per visą kambarį. Eidamas vis kartojo:

     —    Aš turiu su tavim susitarti. Aš turiu su tavim susitarti...

     Tuo tarpu Irutė kikendama tik svaidė į šalis kulniukus. Staiga ji griuvo ir aštri vėžliuko briaunelė sužeidė jos dantų smegenėlius.

     Nespėjau nė aš pamatyti, ar ji paslydo, ar užkliuvo už kilimėlio, bet Ramūnėlis tuo metu tikrai tebebuvo kitame kambaryje.

     Aiškiai matėsi iš jo nusigandusio veidelio, kad jis neturėjo nė mažiausios intencijos savo sesytę nuskriausti. Jis matė jos nelaimę, bet jis absoliučiai negalėjo dėl jos jaustis kaltas.

     Ką gi tu, brangioji, padarei? Ne tik šaukei ant jo, kad net visas namas aidėjo, bet dargi apdaužei jo veidelį... Ir visa tai visų mūsų akivaizdoje.

     Ramūnėlis verkė. Jis daugiau verkė dėl to pažeminimo, dėl to viešo, neužtarnauto mušimo, negu iš skausmo.

     Niekas, o niekas taip nežaloja vaiko dvasios, kaip neteisybė.

     Dienoms bebėgant panašių atsitikimų bus ir daugiau. Ar ir vėl bausi tą patį, nes jis vyresnis?...

     Visada, kada vaikai užsiėmę žaidimu, kuris gali baigtis ašaromis — jei draudi vieną, drausk ir antra. Aiškini vienam — aiškink ir antram. Sulaikyk abu ir aiškink abiem iš karto. Jei jie per daug įsismaginę, sudaryk jiems sąlygas nusiraminti. Vaikai kaip vanduo bliūde: jei maišes i vieną pusę, staiga sustosi — vanduo dar nesustos, bet bėgs ta pačia linkme tolyn.

     Suprantu, tu pati išsigandai pamačiusi Irutės kruviną burnytę, bet tam tu ir esi motina, kad vadovautumeisi protu, kad parodytum vaikams savo išmintį, teisingumą ir meilę. Meilę, kuri duoda užuovėjos džiaugsme ir nelaimėje.

     Gal geriausia būtų buvę, jei pirmiausia būtum paklausus sūnelio, ar jis sesytę pastūmė? Ir aš būčiau patvirtinusi, kad ne. Jis sakytu, kad nebebėgo, bet tik norėjo su sesute tartis dėl vėžliuko.

     —    Tai kas, — galėtum jam toliau sakyti, — tai kas, kad tu nebebėgai, o tik ėjai paskui ją. Ji vistiek bėgo nuo tavęs, ir matai, kas atsitiko? Tu galėjai atsisėsti ant kilimo ir pasišaukti ją pas save. Dabar, žiūrėk, jai skauda! Na, ko stovi? Apkabink sesytę, pabučiuok, paguosk.

     Taip pat ir Irutei, ašarėles nudžiovinusi, turėjai pasakyti, kad, jei būtų paklausiusi, nustojusi bėgus — to viso nebūtų įvykę. Dabar gi vien iš to, kad Ramūnėlį mušei, o apie ją tik šokinėjai, Irutė tiki, kad kaltas buvo broliukas. O nepaklausyti ateityje taip pat bus ne maža pagunda, nes, jei kas atsitiks, atsakys broliukas...

     Ramūnėlis gi už tą vakarą dar ne kartą Irutę apkuls.

*   *   *

     Kartą, kai mes vakare atvažiavome pas jus, tu ir Ramūnas buvote virtuvėje. Jis valgė duoną su sviestu ir sūriu. Likusį sūrį tu buvai palikusi ant pat stalo krašto.

     Mudvi kalbėjomės, o jis, ramiausiai valgydamas, ėmė ir įspaudė pirštelį į sūrį. Tu skaudžiai sudavei jam per rankytę ir pavarei į šalį.

     Jame aiškiai nebuvo intencijos savo veiksmu tave erzinti, bet — labai paprastai — įbesti pirštelį į sūrį ir tiek. O gal ir to jis nepagalvojo, o padarė tai automatiškai. Tavo gi toks staigus ir netikėtas veiksmas buvo užgaunantis ir, atsimeni, kaip Ramūnėlis nenorėjo su tuo sutikti? Dėl to nieko judu abu labai jau nemaloniai užbaigėt vakarą...

     O jei tu matydama, ką jis daro, būtum ramiai paėmusi sūrį iš po jo pirštelio ir pasakiusi:

     —    O, atsiprašau, užmiršau sūrį ant stalo.

     Padėtum sūrį toliau arba į šaldytuvą, ir tuo viskas ir būtų pasibaigę.

     —    Jis žino, kad nevalia taip daryti, — aiški-naisi tu.

     Ar mes, suaugę visada darome tik tai, kas darytina?

*  *  *

     Tu, mieloji, pyksti, kai mes sakome, kad su vaikais reikia turėti kantrybės. Jei tu save stebėtum, savo veiksmus analizuotum, svarstytum ir ieškotum geresnio kelio, tu jį rastum. Tačiau tu visiškai persiėmei savo kaimynų, savo “gerų draugių” auklėjimo metodais ir, su skaudančia širdimi turiu tau pasakyti, kad tai ne auklėjimas, bet vaikų žalojimas. Ne formavimas jų charakterio, bet griovimas. Ne žmoniškumo ugdymas, bet neapykantos ir keršto...

     Labai prašmatniai skamba, kad dabar kiti laikai, kitokie reikalavimai ir kitokios sąlygos. Bet — tiesa, meilė, šeimyninė šilima pakaitalo neturi. Skausmas, džiaugsmas, laimės pajautimas liko tas pats.

     Mylinčios motinos švelniai prie krūtinės priglaustas vaikelis tiek pat malonumo jaus, kiek ir anas prieš 50 metų. Ir vienas ir kitas lygiai jausis nelaimingas ir apleistas, jei neteisingai išbartas ir atstumtas.

     Mes, kada auginome šeimas, kalbėjome, kad dabar pavargsime, o, kai vaikai išaugs, pagyvensime. Jūs gi, jaunosios motinos, norite “pagyventi” šiandien savo vaikų sąskaiton.

Tavo mylinti motina