Siaubingos pranašystės?

    Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos protokolų knyga yra kronika siaubingų pranašysčių, kurios nelaimei beveik visos be išimties su laiku išsipildė. Maža — jei iš viso — katastrofų mūsų laikais įvyko be kokių nors jas iš anksto pramatančių pareiškimų kad ir iš šios kalbėjimo vietos. Tad jei kvailiai ir kvailystė valdo pasaulį, žmonijos galas mūsų laikais gali ateiti kaip koks staigus pritrenkimas, bet jis neateis taip jau visiškai netikėtai (Abdul Rahman Pazhwak, afgistanies, 1967 m. rugsėjo 19 d. užbaigdamas JT generalinės asamblėjos prezidento pareigas; Saturday Review, gruodžio 9 d.).

Kultūrinė penkmečio veikla

    Šiaip ar taip, mes buvome svetur lietuviška kultūrinė bendruomenė, dar pakankamai gyva, dar pakankamai kūrybinga, kiek įmanoma tokiose sąlygose. O kokio akivaizdesnio smuktelėjimo žemyn šiame tarp kongresiniame penkmetyje vargu ar berastume.

    Vis dar, kaip įprasta, tebuvo leidžiamos mūsų rašytojų grožinės literatūros knygos, kai kurios vertimuose patraukdamos net amerikiečių kritikų dėmesį... Daugiau ar mažiau rašytojų nepamiršo ir periodinė mūsų spauda, nepamiršo savo talka ir rašytojai savosios spaudos. Tačiau stigo leidinių, kurie akademiniame lygyje nagrinėtų jau nemažą, per dvidešimt metų perkopusią laisvojo pasaulio lietuvių grožinę literatūrą.

    Muzikiniame gyvenime paskutinis penkmetis drąsiai galinėjosi su ankstesniaisiais. Pradedant operomis ir baigiant solistais bei instrumentalistais, gerų koncertų buvo.

    Chorai, jeigu vienur kitur kiek ir prigeso, tai šen bei ten ir visai naujai įsižiebė... Neabejojame, kad kompozitorių stalčiuose guli nemaži muzikiniai lobiai.

    Dailės penkmetis buvo tiesiog kupinas parodomis ne tik Chicagoje, bet ir nuošalesnėse kolonijose.

    Teatrinėje penkmečio veikloje netrūko įprastinių pastatymų, net avangardinių bandymų...

    Penkmetyje lietuvių kalba išleistais mokslo veikalais girtis būtų per drąsu. Aiškiai jų pasirodė nedaug...

    Šiaip kultūrines temas liečiant laikraščiuos ir žurnaluos, nuomonėmis pasikeitimas buvo gana gyvas, bet pakančiai išbalansuotas, lyg ir netekęs ankstesniame penkmetyje degusio ideologinio aštrumo. Ir šitai vertintume pliusu... (k. br., "Tarp-kongresinis 'penkmetis ir dabartis". Draugas, lapkričio 25 d.).

Kultūros Kongreso išvados

    Siekiant kultūrinio gyvenimo lygio kėlimo ir kultūrinių vertybių atrankos, kongresas pasisako už būtinumą kompetentingos vertinamosios ir skatinamosios kritikos... Kviečia Kultūros Fondą, šalia lėšų telkimo, organizuoti kultūrinių vertybių sutelkimą ir jų skleidimą tiek lietuvių visuomenėje, tiek tarptautinėje plotmėje... Sudaryti sąlygas, kad pajėgūs rašytojai galėtų kurti... Pageidauja didesnio spaudos atsakingumo bei objektyvumo, svarstant ir vertinant visus lietuvių tautos gyvenimo reiškinius... Kurti Lietuvių tautinį teatrą... Reiktų vienos stipresnės lietuviškų gaidų leidyklos... Paremti dailininkų pastangas ir siūlymus kelti meninį lygį... Skleisti bendruomeninę mintį jaunimo organizacijų veikloje... Daugiau atitinkamų informacijų jaunoms šeimoms tautinio auklėjimo metodikos klausimais... Į lituanistinių mokyklų programas įtraukti sportą... (JAV ir Kanados Lietuvių III Kultūros Kongreso kai kurios išvados).

Religija ir kūrybinė laisvė

    Religijos ir kūrybinės laisvės sekcijos diskusijų išvados JAV ir Kanados Lietuvių III Kultūros Kongrese Čikagoje:

    1.    Išplėsti laisvės sąvoką, žiūrint į ją ne kaip į apsisprendimo laisvę, bet kaip į kūrybingumą.

    2.    Religija reikalauja žmogaus apsisprendimo, bet kartą jau apsisprendęs žmogus turi daugiau laisvės kūrybai. Taigi religija kūrybinės laisvės netrukdo, o jai gali padėti.

    3.    Kūrybiniai laimėjimai literatūroj, muzikoj ir mene pirmoj eilėj ir turi būti vertinami literatūriniu, muzikiniu ir meniniu, o ne religiniu požiūriu. Žinoma, mes sutinkame, kad religininkai irgi turi laisvę meną vertinti savo pažiūrų plotmėj, nors tai bus etinis, o ne meninis vertinimas.

    4.    Tolerancija yra reikalinga kūrybai, bet taip pat ji reikalinga ir Bažnyčiai ir religijai. Tolerancija kūrybą skatina, o kontrolė ją žlugdo.

Revoliucijos 50 m. sukakty

    Naujosios Kinijos Žinių Agentūra Sovietų vadus pavadino "kažkuo tai nešvariu ir niekingu, kaip šuns purvas", o ginybos mi-nisteris Lin Piao apkaltino juos įvedant "visuotinę kapitalizmo restoraciją Sovietų Sąjungoje". Turint tokius kameradus. Sovietų vadai buvo gal dėkingi, kai atėjo draugiška žinia iš Lyndon Johnsono su "nuoširdžiais sveikinimais ir geriausiais linkėjimais" (Time, lapkričio 17).

Dvi komunizmo fikcijos

    Dar komunistų manifesto (1848) šūktelėjimas, kad "darbininkai neturi tėvynės", buvo fikcija. Žmogus įauga į savo tėvynę ir tautą, o kiekvienos tautos idealas yra nepriklausoma valstybė. Kai bolševikai 1917-18 metais šūkavo, kad jie sukursią pasaulinę valstybę visom tautom, jie skelbė antrą fikciją. Gyvenimo realybė abi jas sudaužė pačių bolševikų rankomis: ji įkūrė Sovietų Rusijos valstybę ir stipriausiai atsirėmė rusų tauta. Dar daugiau: caristinės Rusijos imperialistiniai siekimai, sutapdyti su bolševizmu, virto agresyviu imperializmu. Šitam kely Stalinas lieka istorijai tamsiu paveikslu, kuris rodo, kaip komisaras tautiniams reikalams (1917 XI 8) pavirsta net savosios gruzinų tautos žudiku ir kaip caro laikų revoliucininkas ir kalinys patampa carų garbintoju, praėjus vos 20 metų nuo caro Nikalojaus II nužudymo (1918 VII 17). (Simas Sužiedėlis, "Caristinį tautų kalėjimą pakeitė bolševikinis". Darbininkas, lapkričio 22).

Tik jėgos pagalba

    Šiais metais iškilmingai švenčiamos bolševikų revoliucijos penkiasdešimt metų sukakties balansas aiškiai parodo, kad Maskva idėjiniame lauke savo kovą pralaimėjo. Jeigu marksistiniai - leninistiniai idealai būtų buvę tikrai šviesūs bei teisingi, jų įgyvendinimas nebūtų pareikalavęs tokių milžiniškų aukų... Sovietų Sąjunga ir jos skleidžiamos idėjos įsiviešpatavo tam tikrose pasaulio dalyse tiktai jėgos pagalba. Šitokia pergalė yra gryna iliuzija, kuri savyje neša pražūties sėklą (St. Lozoraitis, Jr.,

Į Laisvę,liepa).

Kapitalizmas tuo pačiu metu

    Vėliavos Raudonojoj aikštėj, kalbos Bukarešte ir Belgrade, pareigingos delegacijos, gėlės ir trimitų garsai — visa tai skelbė komunizmo pusšimčio metų laimėjimus. Kas gi atsitiko su JAV kapitalizmu tame pačiame laiko tarpe?

    1917 m. JAV ūkio darbininkas galėjo maitinti 8 žmones; šiandien jis maitina 40. 1917 m., kai JAV buvo 103 milijonai gyventojų, metinė krašto gamybos vertė buvo 75 bilijonai dolerių, palyginus su 800 bilijonais dabar, krašte esant apytikriai 200 milijonams gyventojų.

    Anuomet kolegijose ir universitetuose studijavo 4% jaunų (18-21 m.), amerikiečių, dabar — 45%; anuomet 60% jaunuolių lankė vidurines mokyklas, dabar — 90%. 1915 m. kelionėms buvo išduota ar atnaujinta 23,000 pasų, šįmet — beveik 2,000,000. Žurnalų tiražas padaugėjo dešimt kartų.

    Sekantieji 50 m. žada dar aiškiau parodyti, kad žmonijos istorijoje kapitalistinė sistema yra pati produktingiausia, pvz. tuoj po 1970 m. metinė krašto gamybos vertė pasieks trilijoną dolerių (Time, lapkričio 17).

Aktyvistai dvasiškiai ir atkirtis

    Neramumai didėja JAV bažnyčiose dėl dvasiškių vaidmens visame krašte besivystančiuose maištavimuose. Religiniai vadovai vis daugiau ir daugiau veliasi į rasių, Vietnamo karo ir kitus reikalus. Pavyzdžiui, katalikų kun. James E. Groppi vadovauja demonstruojantiems negrams Milwaukee; protestantų ministeris kun. James Mengel ir katalikų kun. Philip Berrigan, protestuodami prieš karą Vietname, išpylė kraujo ant kariuomenėn šaukiamųjų sąrašų Baltimorėj; dvasiškiai parėmė menkai uždirbančius streikuojančius vynuogynų darbininkus Kalifornijoje; Detroite protestantų surengtoje Konferencijoje apie Bažnyčią ir Visuomenę pasigirdo balsų už riaušių ir net revoliucijos "reikalingumą" JAV.

    Visa tai sukelia vis didėjantį nepasitenkinimą aktyvistais dvasiškiais. Tose vietovėse sumažėjo finansinė parama bažnyčioms ir jose aiškiai pastebimas nuomonių ir interesų susikryžiavimas. Prieš revoliucijos skelbėjus stipriai pasisakė net "The Christian Century", šiaip dažnai aktyvistus dvasiškius remiąs protestantų žurnalas: "Pasakyti, kaip tie dvigalviai absoliutistai sako, kad, kaip krikščionys, mes turime priešintis jėgos vartojimui Vietname, bet turime patys naudoti jėgą JAV, kad krikščionys turi paremti prispaustuosius bet kokiame konflikte su valdžia, kad jėgos vartojimas gali būti pakrikštytas Jėzaus Kristaus vardu, kad niekas kitas neišgelbės mūsų visuomenę, kaip tik tikra revoliucija — tai smaguriavimasis palaida ir neatsakinga šnekta, kuri yra ne tik ne krikščioniška, bet ir politiškai kvaila".

    Kaip daugumas stebėtojų mano, JAV religija yra pasinešusi į kontroversiją, liečiančią pačias religijos šaknis. Iowa Wesleyan kolegijos prezidentas dr. Franklin Littel sako: "Jei XVI amžius prisimenamas dėl protestantų ir katalikų reformacijų, jei XIX amžius atmenamas kaipo didysis krikščionių misijų šimtmetis, tai XX amžius iškils kaip kovos šimtmetis Bažnyčioj. Ir, broliai, prieš pagerėjimą bus dar blogiau" (U.S. News and World Report, lapkričio 27).

Vyskupai ir tautinės mažumos

    Antrasis Vatikano susirinkimas yra sukūręs naują bažnytinę instituciją... Tokia institucija yra valstybinės (tautinės) ar regioninės vyskupų konferencijos... Tautinės mažumos savo veikloje šiandien atsistoja prieš kelio pasirinkimo klausimą: ar savo likimą sieti labiau su atitinkamos šalies vyskupų konferencijoms ir jose išsirūpinti atitinkamą atstovavimą, ar eiti labiau išsiskyrimo keliu ir, stiprinant nepriklausomybės faktą, prašyti Šv. Sostą didesnės globos. Abu keliai turi pliusų ir minusų (Kun. Vyt. Bagdonavičius, M.I.C., Tėvynės Sargas, 1 nr.).

Prieš rusus ar prieš komunizmą?

    Vienas pagrindinių argumentų yra tvirtinimas, kad šiuo metu jau nėra jokio reikalo kovoti su komunizmu, o reikia tik bendromis jėgomis priešintis rusams, kurių niekas krašte nemėgsta. Atsikračius rusų įtakos ir jų imperializmo, komunizmo problema išsispręs savaime. Turiu pasakyti, kad ši teorija paskutiniu laiku randa labai daug populiarumo ir pas mūsų emigrantus, o jos šalininkų jau atsiranda ir net mūsų žymių visuomenės veikėjų tarpe.

    Tačiau iš esmės juk tai nėra niekas kitas, kaip tik komunistų pastangos nukreipti mūsų ir viso pasaulio dėmesį nuo didžiojo komunizmo pavojaus ir užmaskuoti jo tikruosius tikslus... (Jonas F. Daugėla, Sėja, 3 nr.).

Moterys ir įpakavimas

    Pagal Wall Street Journal, vienas žurnalistas apsilankė vieno moterų klubo susirinkime "pašnipinėti". Jis pastebėjo, kad 25% dalyvių buvo pasipudravusios, 35% buvo nusidažiusios plaukus, 80% juos dirbtinai subangavusios, 85% buvo pasidažiusios šešėlius prie akių, 10% turėjo dirbtinas blakstienas ir 100% buvo nusidažiusios lūpas. Tame gi susirinkime buvo diskutuojama tema — "Apgaulingas įpakavimas" (The Liguorian).