GINTARĖ IVAŠKIENĖ

    Vieną minutę klausia — ko tokia surūgusi?

    Antrą — ko šokinėji, lyg ožkelė?

    Ar tu pati dar supranti save? Ar žinai, kas atsitiko, kad čia, rodos, ranka debesį pagautum, o už pusvalandžio — lyg lietaus lašelis nusiminimo balutėn kapteli?

    Jaunystė!

    Paauglystė. Klysta tie, kurie dainuoja apie jaunystę kaip apie laimingiausią, nerūpestingiausią — skrajojimų laiką. Labai klysta. Gal anksčiau taip ir būdavo. Tačiau šių dienų jaunuoliams šis yra skaudžių galvosūkių ir ieškojimo laikas. Tą išreiškia ir muzika, kuria jaunimas gyvena. Jos trankumas nėra džiaugsmingas.

    Tu dabar pergyveni keistas nuotaikas, troškimus ir... — kraštutinumus. Nesuvaldomą energiją ir... visišką nusilpimą. Meilę visatai ir ... — pasibiaurėjimą suaugusiųjų gyvenimo smulkmenomis. Žengi tris žingsnius savarankiškumo link, o sekančiais dviem nuslysti vėl į ramią, saugią tėvų užuovėją. Svyruoji tarp suaugusio ir vaiko. Tai visiškai normalu.

    Bręsti. Keičiasi pažiūros į aplinką. Ką lig šiol iš tėvų beveik šimtu procentų priimdavai, dabar nori pati savo išvadomis susikurti. Daug akyliau stebi pasaulį ir pradedi pamatyti tai, ko anksčiau nepajėgei. Vėl kyla klausimai. Atsiranda nusivylimai. Ne viskas taip aišku, kaip lig šiol atrodė. Tave net baimė ima.

    Imi suprasti, jog negyveni tik šiandien. Gyvensi rytoj, poryt ir metų metus. Jauti, kad reikėtų pradėt planuoti savo gyvenimą. Nuspręst, ką studijuosi. Bet kaip, jei nepažįsti dar pati savęs?

    Taigi problema — atpažint save. Atrasti save. Kas aš? Vėliau ateis — ko noriu? Kur einu? Kaip nueisiu? Šie klausimai sunkiai išsprendžiami. Jie lipa žmogui ant kulnų visą gyvenimą. Kas vienu laikotarpiu atrodė visiškai aišku, vėliau gali vėl tapti klaustuku.

    Daug tavo amžiaus jaunuolių pradeda išgyventi savęs ieškojimo laikotarpį. Vieniems tai ateina staiga, kitiems palaipsniui. Vieniems anksti, kitiems vėlai. Kai kuriems jis būna ypatingai sunkus — siekiąs net krizės laipsnio. Tokie būtinai turėtų atrasti asmenį, su kuriuo atvirai galėtų išsikalbėti.

    Gal kartais ir tu stebiesi kitais. Jiems taip viskas aišku, paprasta... Tikrai ir galutinai žino, ką darys gyvenime, ko sieks, kaip sieks... Iš tikrųjų, tik iš paviršiaus žiūrint, viskas paprastai atrodo. Kas negiliai savęs ieško, greičiau, bet menkiau atranda. Kas nekelia gilių klausimų, neranda atsakymų, kurie pajėgtų nuraminti. Tik labai nedaug yra tų laimingųjų, kurie nuo pat mažens jau mato savo tikrąjį kelią.

    Tavo amžiuje normalu pasvajoti. Jei būčiau tokia... Jei turėčiau tą... Jei mokėčiau taip... Tačiau vien svajos nepadeda atrasti savęs. Jei norėtum ko, tai stabtelk. Pagalvok, ar tai siektinas tikslas. Ar pakankamai stipriai nori? Jei taip, suplanuok, kaip sieksi, ir pradėk. Gal tai ir nebus galutinis tavo tikslas. Gal keisi priemones. Tačiau judėsi priekin, o ne atgal.

    Sakoma, kad lengviau save atpažįsta tie jaunuoliai, kurie savimi pasitiki. Bet — kaip savim pasitikėti, jei dar nei pati nežinai, kas esi? Kur nors reikia padaryti pradžią — stenkis įsigyti pasitikėjimą savimi. Kad tai pavyktų, būtina atrasti savyje ką nors pozityvaus — teigiamo. Tai gali būti kuris stiprus, geras bruožas ar ypatingas sugebėjimas.

    Nesakyk, kad nieko gero neturi. Tai būtų netiesa. O jei tikrai esi pesimizman įpuolus, luktelk, kol būsi skaidresnėje nuotaikoje. Tada surašyk popieriuje atskirai visas savo gerąsias ir blogąsias savybes. Išvardink ir savo interesus. Tą patį padaryk ir kurią kitą dieną, kai nebūsi tokiam geram ūpe.

    Sekančią dieną palygink tuos du sąrašus. Pamatysi, kad bent vienas teigiamas tavo bruožas bus abiejuose popieriaus lapuose. Tikriausia, bus jų ir daugiau. Juos ir stiprink. Iš sąrašo, kuriame sužymėjai, kas tave labiausiai domina, išrink tai, ką geriau už kitus sugebi. Tobulink šį savo gabumą. Bus pačiai malonu, jog štai — atradai bent vieną sritį, kurioje esi pranašesnė už kitus. Čia bus gera pradžia savim pasitikėjimą įgauti.

    Neįmanoma prirašyti recepto, kaip tikrai atrasti save. Pasaulyje tų “AŠ” tiek daug, ir įvairių! Todėl tik tu pati gali atrasti savo“AŠ”. Savimonė išauga pamažu, laipsniškai. Nuo mažens stebi tau svarbių asmenų būdą — tėvų, mokytojų, kunigų, seselių, organizacijos vadovų ir draugų. Iš pradžių tik stebi. Paskui pradedi kai kuriuos kopijuoti. Vėliau atrenki. Prisitaikai kai ką sau. Pagaliau — atrandi savyje kažką visai naujo, ir po truputį tampi Tu. Tik po truputį, ir tai tęsiasi ilgai — visą gyvenimą. Būdami žemėje, stengiamės save vis pilniau suprasti. Kiekvienas naujai atrastas ir tinkamai gyvenime panaudotas mūsų bruožas artina mus prie Tvėrėjo. Tad šiais laikais jaunystė (jei mes tą žodį vartosime dvasinio tobulėjimo prasme) daug ilgiau tęsiasi. Tęsiasi ji visą žmogaus gyvenimą. Savo; dvasios stoviu esame jaunuoliai iki pat mirties. Tik perėję kitan gyveniman, galutinai subręstame — pasiekiame tą laipsnį, kuriam Dievas mus sutvėrė.

    Ieškodama, atmink, jog:

    Esi žmogus — pasirink gyvenimo kelią, kuriame pilniausiai galėtum išvystyti ir panaudoti savo sugebėjimus taip, kad jie neštų gėrį.

    Esi katalikė — gilink pažintį su Trejybe. Gyvenk, kad visur ir visada liudytum Dievą. Nešk giedrą savo artimo širdin.

    Esi lietuvaitė, gimusi iš lietuvių — nuspręsk protu ir įrodyk valia, jog liksi sąmoninga, kūrybinga lietuvių tautos narė.

    Esi amerikiečių visuomenės narė — rūpinkis šios tautos dora, gerove. Būk kūrybinga ir sąžininga savo profesijoje.