II - Tęsinys iš praėjusio numerio

JULIUS RAULINAITIS

III. NAUJOSIOS PADĖTIES APŽVALGA

     Pirmoje šio straipsnio dalyje (žr. "L. L." kovo nr.) peržvelgėme oficialius hierarchijos pasisakymus apie Bažnyčią ir pasaulietį. Jau nutarta, kad pasaulietis yra atsakingas Bažnyčios narys. Bet kaip visa tai atrodo pačiam karališkajam ir pranašiškajam pasauliečiui? Kaip jis supranta ir išgyvena savo santykį su Bažnyčia? Ar suvažiavimo dokumentai pakankamai plačiai liečia visą Bažnyčios gyvenimo plotą?

     Yra aišku, kad reikalas labai sudėtingas ir kad iš šio straipsnio pilno ir gilaus atsakymo tikėtis negalima. Bet jei šio straipsnio mintys paskatins skaitytojus tuos klausimus patyrinėti, tai jos bus pilnai atsiekusios savo tikslą.

     Kadangi kyla aibės klausimų, pabandykime juos sugrupuoti: vieną grupę minčių sudarys esminių suvažiavimo teigimų diskusija; antrą grupę sudaro problemos, kurių suvažiavimas beveik nepalietė, pvz. pasauliečio vieta Bažnyčios vidujinėje sąrangoje, dvasiškijos kompetencija ir teisės, parapijinės problemos ir pan.; trečioj vietoj galima peržvelgti šių reikalų raidą po suvažiavimo uždarymo.

     Pirmos grupės pagrindinį klausimą iškėlė Antanas Maceina "Aiduose" (1965 spalio nr.) straipsnyje "Trys klausimai dvasiškiai". Štai du jo klausimai: "Ar pasauliečių pakvietimas apaštalauti yra dogmatinis ar istorinio pobūdžio?" t. y. ar jis iškyla iš pačios Bažnyčios sąrangos, ar tik iš dvasiškijos besikeičiančio nusistatymo? Antra, "kame glūdi pasauliečių apaštalavimo šaltinis — sakramentuose ar hierarchijos pavedime?"

     Remiantis anksčiau cituotais tekstais ir pasitikint jų techniniu teologiniu tikslumu, atsakymas aiškus: pasauliečio apaštališkas pašaukimas yra dogmatinis ir jo šaltinis yra Kristus. Visuotinis pašaukimas apaštalauti, pavieniui arba organizuotai, yra pasauliečio vaidmens Bažnyčioje pats pagrindas, dekrete aiškiai pabrėžtas. Tenka tik apgailestauti, kad dekreto įsigaliojimas yra pakartotinai atidėliojamas. Bet kodėl tai nebuvo aišku bent paskutinius 15 šimtų metų ir koks yra skirtumas tarp apaštalavimo ir pavyzdingo krikščioniško gyvenimo? Tai kaip tik ir yra dar pilnai neišdiskutuotas klausimas. Maceina ir kiti pasauliečiai pageidauja, kad dvasiškių istorikai ir teologai išgvildentų tuos klausimus nuoširdžiai ir pagrindinai, be propagandinių mostų, kurių buvimo nepaneigia net ir dvasiškiai (Maceinos teigimu). Tokio tolimesnio "De Ecclesia" išplėtojimo belaukdamas, Maceina nerodo gyvo entuziazmo reaguoti į suvažiavimo darbus. Gal ir dėl to, kad pasauliečių skyrius "De Ecclesia" konstitucijoje tėra tik dešimties puslapių, o hierarchijos dvidešimtketurių.

     Tačiau reikia pastebėti, kad ne visi krikščionys yra tokie atsargūs. Kiti nei šio suvažiavimo, nei istorinio išsiaiškinimo nelaukdami, ėmėsi evangelinio darbo savo gyvenimo aplinkoje. Pavyzdžiui, šįmet sueina 26 metai nuo "Katalikų Akcijos nepriklausomuose (profesionalų) sluogsniuose" įsteigimo Prancūzijoj (Action catholique en milieux indépendants).Tai yra kaip tik Maceinos luomo žmonių, akademikų, politikų ir šiaip įvairių profesionalų organizacija, dabar veikianti dar ir Belgijoj, Kanadoj, Liuksemburge, Ispanijoj, Italijoj, Portugalijoj ir Šveicarijoj. Tie žmonės sukruto pirmi, prasidėjus kalbai apie suvažiavimą. Vienas iš jų, šilko pirklys Gilbert Rossary, taip rašo privačiame laiške iš Lyono, Prancūzijoj: "Mūsų sekretoriatas daug pasidarbavo, ruošiant "Pasauliečių apaštalavimo" ir "Bažnyčios moderniame pasaulyje" tekstus. Taip kad daugelis suvažiavimo tekstų mums yra ne naujienos, o tik patvirtinimai''.

     Katalikų Akcija veikė ir Lietuvoje, bet aš negalėčiau pasakyti, ar buvo tokių padalinių, skirtų veiklai specifiniuose visuomenės sluogsniuose.

     Toliau, prie pirmos klausimų grupės galima paminėti tą iškilmingai skambančią karališkąją pasauliečių kunigystę. Maceina su šauktukais nusiskundė, kad kai kurie kunigai per garsiai tą karališkumą linksniuoja, bet ryškesnių išvadų iš to nepadaro. Sutikime, kad per garsus ir staigus ko nors atradimas skamba nenuoširdžiai, o nenuoširdumas yra didžiausia gerų santykių kliūtis. Nebūdamas teologu, nepajėgiau įžiūrėti karališkosios kunigystės reikšmės, nors tuo klausimu lektūros netrūksta. Labiausiai man mintin krito vienas šv. Tomo Akviniečio posakis: "Vienas yra kunigas, Kristus". Kiti jo kunigystės tarnai. Tomas čia neneigia kunigystės sakramento, paties Kristaus įsteigto, bet aš siūlau sekančią praktišką išvadą: krikščionio vardo orumas jau yra tiek aukštas, kad pridėtinių titulų (kad ir paties pirmojo popiežiaus panaudotų) svarba yra per maža. Dėl titulavimo neverta atidėlioti klero ir pasauliečių suartėjimo ir bendradarbiavimo.

     Dabar pažiūrėkime, kaip atrodo pasauliečio ir hierarchijos santykiai vidujinėje Bažnyčios sąrangoje. "De Ecclesia" buvo išdiskutuota trečioje suvažiavimo sesijoje ir pasauliečiai tapo galutinai nušviesti (nenorint sakyti "atrasti"). Bet nei trečioj, nei ketvirtoj sesijoj vyskupai nė nediskutavo pasauliečių atstovavimo. Tik buvo belgo kardinolo Suenens pasiūlyta plėsti klausytojų skaičių ir jų paskirstymą komisijose. Ar atstovavimas nebūtų natūralus, kalbant apie atsakingus asmenis, ypač kai svarstomi juos liečią klausimai? Tiesa, netiesioginiai pasauliečiai turėjo progų pasireikšti. Kaip minėjau, pasaulietiškas sekretoriatas prisidėjo prie to ar ano teksto paruošimo. Ir, anot kun. Cukuro "Aiduose" (1965, 7 nr.), "būdingas reiškinys,... kad debatus pasauliečių klausimu uždarant buvo duotas žodis vienam iš pasauliečių delegatų (auditorių)". Yra netikslu šios citatos paskutiniuosius du žodžius (delegatų, auditorių) suplakti, nes auditoriaus pono Patrick Keegan pasauliečiai nedelegavo. Pagaliau, tai buvo toks trupinėlis, kad jį tikrai verta suminėti kaip būdingą reiškinį, kaip vieną iš nedrąsių pradinių pakopų, turinčių vesti į tiesioginį pasauliečių atstovavimą.

     Tiesioginiai delegatų ir neturėdami, pasauliečiai gali reikšmingai prisidėti prie Bažnyčios reikalų gvildenimo suvažiavime per universitetų komisijas. Tokioms darbo komisijoms sudarinėti buvo pakviestas visų katalikiškų universitetų personalas. Tačiau ir čia nėra lygių kelių. Pvz. Washingtono pontifikalinio universiteto profesoriai atsiliepė į kvietimą, dirbo, paruošė medžiagos įvairiais klausimais ir įteikė ją universiteto rektoriui, prelatui. Pastarajam medžiaga ar tai nepatiko, ar tai jis buvo paveiktas iš viršaus (manoma, iš delegatūros), kad jis jos nepasiuntė Vatikano komisijoms. Profesoriai niršo, bet nieko negalėjo padaryti. Mat, dar nėra taisyklių nei procedūros, kurios išlaisvintų pasaulietį, ir ypač eilinį kunigą, iš hierarchijos savivalės. Bet jau šis tas pradedama keisti, kaip, pavyzdžiui, indekso taisyklės. Gi tos suvažiavimo komisijos, kurioms medžiaga turėjo būti siunčiama, irgi neturėjo pasauliečių narių, net moterystės klausimų komisijoj, neskaitant laisvų klausytojų.

     Kita plati sritis, kurioje pasauliečiai turėtų daugiau reikšti, yra tikslingesnis kompetencijų naudojimas Bažnyčios ir tautos gyvenime. Štai, pavyzdžiui, kaip geri asmenys blogai panaudojami: Los Angeles arkivyskupija turi katalikiškų stovyklavimo direktorių — prelatą. Vatikano banko kasininkai prie langelių — kunigai. Beveik tragiška: katalikų nuošimtis pasaulyje mažėja, o čia vienas vakarais palapines patruliuoja, kitas pinigus skaičiuoja.

     Dabar apie dvasiškių tvarkomus ūkinius reikalus. Jau apaštalų laikais buvo įdomių bandymų. Pirmąsias parapijas Palestinoj steigiant, nariai parduodavo visą savo turtą, o pinigus sunešdavo apaštalams. Rezultatas: Mažosios Azijos ir Graikijos bendruomenėms teko rinkti aukas žydams šelpti. Šiais laikais Pietų Amerikos vyskupai dalina žemdirbiams žemes, buvusias hierarchijos žinioje. Kodėl tik dabar, kai komunizmo grėsmė verčia? Mat, jie neturi kunigo Krupavičiaus, galima lengvai atsakyti.

     Panašių klausimų pramonės srityje kelia stambių kapitalų sutelkimas hierarchijos rankose Italijoj ir Kvebeke. To kapitalo naudojimo pakreipimas gali būti reikšmingas ūkiniame tautos gyvenime, bet Bažnyčia (tikrąja žodžio prasme) neturi balso savo nuosavybės tvarkyme. Tokių valdymosi ir tvarkymosi atgyventų pavyzdžių galima pririnkti aibes kad ir iš vyskupų kalbų, pasakytų II Vatikano suvažiavime. Štai vyskupas Ammann iš Münsterschwarzacho skaito, kad nuncijų institucija su politiniai diplomatiniu atspalviu yra dėmė ant dieviškosios nuotakos drabužio. Gi jeigu ypatingiems Bažnyčios reikalams reikėtų ko nors panašaus į nuncijų, tą atsakomybę būtų galima pavesti žinovams pasauliečiams. Ir mes, lietuviai, neseniai netekome vieno jauno kunigo toje tarnyboje.

     Konstatavome, kad pasauliečių įtraukimas Vatikane į vidujinį Bažnyčios gyvenimą aukštosiose sferose dar pusėtinai ribotas. Tačiau gyvose bendruomenėse ne viskas atsiranda pagal smulkius nurodymus iš viršaus. Reikšmingi dalykai gali prasidėti ir iš smulkesnių žingsnių atskirose vyskupijose ir net parapijose, nors specialiai apie parapijas II Vatikano suvažiavime mažai tebuvo pasakyta. Tad paminėkime porą pirmų kregždžių.

     Pittsburgho vyskupas Jonas Wright išleido oficialų dekretą parapijų komitetams sustiprinti, siekdamas praplėsti pasauliečių, vyrų ir moterų, atsakomybę ir dalyvavimą kasdieniniuose parapijos reikaluose. Tų komitetų išrinkimas ir veikla tampa privalomais visoje vyskupijoje. Ką tie komitetai veiks? Cituoju (iš "Commonweal", 1966. III. 25, 4 psl.): "Parapijos komitetas bus klebonui patariamoji institucija visais medžiaginiais ir dvasiniais parapijos reikalais. Jo pareigos, neapribojant jų vien suminėtais dalykais, yra sekančios: a) komitetas klebonui patars ir su juo pasitars apie parapijos liturginio veikimo tvarką ir kokybę, muziką ir t. t.; b) komitetas padės klebonui administruoti medžiaginius parapijos reikalus ir t. t.; c) komitetas informuos kleboną apie bendruomenės nuotaikas, problemas ir progas, kurios reikalauja apaštališko bendradarbiavimo, ir t. t."

     Kiek toliau, Prancūzijoj, prie šio reikalo prieinama kiek skirtingai. Minėtas šilko pirklys iš Lyono rašo: "Mažesnėse už mūsiškę vyskupijose tarybos jau yra (čia jis rašo apie vyskupijų pasauliečių tarybas arba komitetus — J. R.). Jos labai įvairios. Bet atrodo, kad einama prie dviejų tarybų rūšių: vieną sudaro visų Bažnyčios organizacijų atstovai; kita yra evangelizacijos taryba, mažesnė, bet našesnė, susidedanti iš apaštalavimo organizacijų atstovų, iš įvairių Katalikų Akcijos sričių. Pagrindinis šios rūšies tarybos tikslas yra paversti visą vyskupiją... misijomis: rūpintis atvertimais, dialogu ir gyvenimo liudijimu sužmoninti ir sukrikščioninti sudėtingą pasaulietišką aplinką". Anot laiško autoriaus, "mūsų hierarchija jau nebepanaši į kunigaikštį, bet panaši į tėvą, tarnaujantį savo sūnums. Jos autoritetas yra tarnavimas Dievo tautai".

     Iš kitos pusės, čia, Amerikoje, vyskupai ir pasauliečiai santykiauja kitaip. Paskutinė krašto vyskupų konferencija sudarė atskirą vyskupų komitetą pasauliečių apaštalavimui. Tai sužinojusi viena milijoninė organizacija (National Council of Catholic Men) kreipėsi į tą komitetą, norėdama užmegzti ryšius. Vyskupų komitetas ryšių užmegzti nesutiko. Dėl to ilgametis N.C.C.M. pirmininkas atsistatydino.

     Kaip matome iš pavyzdžių, pasauliečio kelionė Bažnyčion yra dar vos prasidėjusi ir nelengva. Tai yra labai suprantama, nes šimtametę hierarchijos galvoseną ir laikyseną galima lengvai pakeisti tik ant popieriaus. Hierarchija, kaip ir kiti sociologiniai organizmai, turi savo nusistovėjusį būdą ir turi tendenciją savo eiles atnaujinti savo galvosenos žmonėmis. Gi ši galvosena dažnai skiriasi nuo pasaulietiškosios galvosenos.

     Tačiau abi šalys sutinka, kad toks pasidalinimas Bažnyčiai tik kenkia ir kad reikia vieningesnio darbo. Ir pasauliečiams teks pasitempti ir pirmiausia atsinaujinti savo sielose pagal II Vatikano suvažiavimo dvasią. Anot dekreto "Apie kunigus" (I, 6), "Krikščionių bendruomenę išvystyti yra neįmanoma, jei jos pagrinde ir centre nebus šv. Eucharistijos šventimas. Kad šis šventimas būtų nuoširdus ir gilus, jis turi privesti prie įvairių artimo meilės darbų ir savitarpės pagalbos, prie misijinės veiklos ir prie įvairių krikščioniško liudijimo apraiškų". Kaip žinome, daugumai pasauliečių tokia programa yra nesiekiamas idealas.

     Šis idealas dabar labai šaukiasi darbininkų. Krikščionių nuošimtis žmonijoje mažėja. Žmonijos kultūra ir civilizacija šakojasi, plečiasi, tampa sudėtingesnė. Pavienio, ypač šviesuolio krikščionio apaštališka našta didėja. Todėl tenka sutikti su Jonu XXIII-uoju, kad "Bažnyčia stovi prieš beribę užduotį: duoti žmonišką ir krikščionišką turinį moderniajai kultūrai. To turinio ji pati šaukiasi, jo beveik maldauja, kad ir pati išsivystytų ir net kad išliktų".

     Pastaba: Šis straipsnis paruoštas iš viešos apžvalginės paskaitos, skaitytos Los Angeles, šv. Kazimiero parapijos salėje, 1966 m. Laisvai naudotasi tekste minėtų asmenų straipsniais. Taip pat naudotasi sekančiais autoriais bei šaltiniais: Congar, Kűng, Phillips, Schillebeeck, kard. Newman, O'Hanlon; taipogi žurnalais: Aidais, Commonweal, Le Figaro, National Catholic Reporter bei II Vatikano suvažiavimo dokumentais.