Pasikalbėjimas su Pranu Gailium

Šį žurnalo numerį iliustruojame dail. Prano Gailiaus grafikos ištisos serijos La Suite Lithuanienne (Lietuviškoji suite) darbais. Ši serija yra ypatinga tuo, kad joje pinasi ir abstraktus menas ir lietuvių dailės motyvai. Pats autorius taip atsiliepia apie šią savo kūrybą:

     "La Suite Lithuanienne" yra mano gana senas projektas, kuris laiks nuo laiko iškildavo į paviršių, bet kurio vis nepavykdavo padaryti. Pagaliau šią 17 lapų seriją baigiau. Ji buvo pirmą kartą išstatyta Göteborge gegužės 20birželio 9.

     "La Suite Lithuanienne" norėjau padaryti tokioj nuotaikoj ir tokioj sąvokoj, kaip kadaise tėvynėj raižydavo klumpes, drožinėdavo įrankius. Tikiuosi, kad mano raižyti raštai ir formos savo prasme turi tą patį, ką ir tie raštai mūsų liaudies mene, raštai kaimo įrankiuose, per kuriuos mes dažnai išmokdavom mūsų estetikos pagrindus.

     Iki šiol dauguma tautiečiųgaliu sakyti, beveik visilietuviškumo mano darbuose nerado. Man labai įdomu, kokia būtų publikos reakcija į darbą, kuris ne tik vidiniai, bet ir išoriniai pastatytas ant liaudies elementų.

     Bedarant darbą priėjau išvadą, kad mūsų liaudies raštai abstraktaus dailininko prašo išlaisvinimo iš dekoratyvinio siaurumo į plastiką. Jie savyje turi apėmę labai įdomią kompozicinę galimybę, kurią, aišku, reikia bedirbant užmiršti. Čia, kaip su tikrove, naudotis, bet ne išnaudoti!

Pranas Gailius yra ne tik kūrybingas dailininkas, bet ir įdomus kalbėtojas, kaip yra patyrę visi su juo susitikusieji — ar tai 1963 m. Čikagoje jo JAV atsilankymo metu, ar tai jo nuolatinėje gyvenvietėje Paryžiuje. Čia dedame jo pokalbį su "Laiškų Lietuviams" redaktoriumi Kęstučiu Trimaku, S. J. Pašnekesio metu išryškėja dailininko pažiūros į abstraktųjį mena. Pokalbį pradeda redaktorius:

KLAUSIMAS: Mane, kaip ir daugelį kitų, domina šių laikų abstraktus menas. Vieni ji supranta vienaip, kitikitaip, o treti jos nesupranta, visai nevertina. Jūs gi tuo menu gyvenate. Tad būtų labai įdomu išgirsti iš Jūsų, kaip iš abstraktaus meno atstovo, kokios priežastys jį iššaukė, kas juo siekiama ir kaip Jūs pats reiškiatės šioje dailės pakraipoje.

DA1L. PRANAS GAILIUS: Kad tarp mūsų dialogas būtų įmanomas, turiu prisiimti abstraktaus dailininko etiketę; šnekant ji manęs nevaržys; priešingaipadės. Bet dirbant, tokį ribotumą sunku įsivaizduoti.

     Man abstraktyvizmas įsirašo normaliai į meno evoliuciją,... abstraktyvizmas su visomis savo šakomiskadangi idėja, kaip sėkla, išėjusi į paviršių, susikaupia stuomenyje ir vėliau išsiskleidžia šakomis.

     Paprastai dailininkas nenori daryti to, ką kiti darė. Nori daryti kitaip. Kartais tas noras yra gilus, bet dažniausia jis yra paviršutinis. Laužoma tiesiog iš desperacijos padaryti ką nors naujo. O su naujumu yra taip: Cezanne, būdamas jaunas, norėjo Louvrą (1) sudeginti, o senas, beeidamas pro šalį, tam pačiam Louvrui nusiimdavo kepurę.

(1) Louvras yra didžiu'is muziejus Paryžiuje. Jame yra išstatyta labai daug ankstyvesniųjų amžių dailės darbų.        — Red.

KLAUSIMAS: O kas yra daroma dailės srityje šiuo metu?

PRANAS GAILIUS: Atrodo, kad dalis vėl prieina prie išorinio pasaulio formų. Tai nėra kopijavimas, bet noras kontakto...

KLAUSIMAS: Su tikrove...    PRANAS GAILIUS: Taip.

KLAUSIMAS: Koks tad yra abstraktaus dailininko ryšys su tikrove?

PRANAS GAILIUS: Tikrove?... Aha, dailininkas anksčiau tapydavo tikrovę, kokia ji buvo. O dabar... dabar jis kuria tikrovę, kurios nėra.

KLAUSIMAS: Kurios nėra?

PRANAS GAILIUS: O, ji yra! Universaliam enciklopedijos žodyno autoriui ji egzistuoja.

KLAUSIMAS: Tad kas iš tikro norima ant drobės išreikšti?

PRANAS GAILIUS: Norima išreikšti, ką myli, ko nekenti, ar panašiai...

KLAUSIMAS: Kaip tai, ar čia tapyba reiškia jausmų išreiškimą?

PRANAS GAILIUS: Tapyba, menas maitinasi jausmais, kaip kad mūsų kūnas maitinasi daržovėmis ir t. t. Jeigu menas maitintųsi tikrove, tai iš to gautųsi ne paveikslas, bet daržovių sandėlis.

KLAUSIMAS: Išreikšti savo jausmus— ar tai svarbiausias uždavinys abstrakčiame mene?

PRANAS GAILIUS: Ką tai reiškia— "savo" jausmus? Kada jausmai pereina į tapybą-plastiką, jie nebėra "savo", bet energija, kuri veikia į formas, linijas ir kuri nustato ritmą ir t. t.; vienu žodžiu, kuri stato paveikslą, kaip kad statoma namas.

     Ne tik dailininkas, bet ir kiekvienas žmogus yra jautrus, jausmingas. Ir būtų tragedija, jeigu nebūtų nė vieno jautraus žmogaus... Kiekvienam juk yra pasitaikę, einant mieste gatve, jausti... Tamsu, dega šviesosar kitaip. Vienu žodžiu, būti liudininku įvykio, kada sulaikai draugo ranką ir sakai: "Žiūrėk! Kaip gražu!" O jeigu esi vienas, tai dairaisi aplink, su kuo ta emocija pasidalinti. Šioj patirty nėra jokio skirtumo tarp dailininko ir nedailininko. Tik po to nedailininkas iš dailininko tikisi jam grąžinti to įvykio pergyvenimą plastinėj formoj.

KLAUSIMAS: Daugiausia reiškiatės grafikoje, bet savo parodoj Čikagoje 1963 m. išstatėte ir tapybos darbų. Kokį jaučiate skirtumą tarp grafikos ir tapybos?

PRANAS GAILIUS: Menininkas gali vartoti kelias technikas tik tada, kai jis yra giliai įsitikinęs, kad jos jo neskaldo, bet priešingaijo vientisumą papildo.

     Manau, kad į pavykusį tapybos paveikslą žiūrovas tuoj pat įtraukiamas kaip į šokį. Jis daro viena su paveikslu. Grafikoj gi reikia tam tikro laiko ir gal grafikos darbą daugiau skaitai, negu matai. Ir tas "laikas" pasidaro grafikui vienas iš techninių elementų, kuriuo jis gali naudotis: pavyzdžiui, jeigu aš žinau, kad ponui X reikia pereiti per kiemą, įeiti į mano namus, aš galiu ant vartų parašyti "Atsargiai! Piktas šuo" arba "Mano sapnas". O jeigu ponas X tiesiog įšoka į namus, tada nėra reikalo rašyti to ar kito ant vartų.

     Tikiuosi, kad iš to pavyzdžio matosi, jog specifiškai grafiška gali būti ne tik linija, jos kryžiavimas, taškas, jo suskaldymas, duodantis tipiškai grafiškos vienybės, bet ir efektas, beveik tokia prieanginė simbolika, kuri, nors ir nepakeldama tipiško grafiškumo, pačią reikšmę išryškina ar atskleidžia. Nujautimas žiūrovo santykių su meno kūriniu duoda galimybių, kurių, to nujautęs, neturi. Be to, kodėl gi Goya padarė "Les Desastres de la guerre" (Karo nelaimės) grafikoj, o ne tapyboj? Aš manau, kad visi sutiks, jog jam talento netruko išreikšti bet ką tapyboj. Man atrodo, kad čia kaip tik matosi, jog, koks bebūtų siužetas, tapyba galima visada gėrėtis. Būsi vistiek sužavėtas raudonu tonu, nors jis yra nekalto kraujas. Tapyba žavi savo tipišku ir natūraliu savivališkumu.

KLAUSIMAS: Pabaigai būtų labai įdomu išgirsti, kaip Jūs pats paaiškintumėte savo poziciją abstraktaus meno pakraipoj.

PRANAS GAILIUS: Žmogaus figūra praeina kaip debesys. Aš nejaučiu jokio noro ją piešti. Iš Mažeikių, iš miško, esu išsivežęs ne veidus, bet šlamėjimą. Mes gi gyvenom su gamta ir iš jos. Šnekant apie tai, gautųsi postcarte (pašto atvirutės) įspūdis. Piemuo bebūdamas, esu girdėjęs žemę šnekant su dangum. Aš matau judesį čia,... ir judesį čia... (tai sakydamas jis perbraukė delnu stalo viršūnės kraštą į vieną ir kitą pusę). Aš noriu, kad viskas kiltų, kad viskas judėtų, kad viskas išsilaisvintų... Aš ieškau... kai tapau, neklausiu kodėl. Kaip jaučiu, taip darau. Aš žinau, kad taip turiu daryti, kad eičiau prie to, ko nežinau... Taip ir su aiškinimu. Aš pirma paišau, o paskui ieškau paaiškinimo. Tik kalbėdamas aš ieškau, kaip paaiškinti. Ir vienam paaiškinęs vienaip, kitam aiškinu kitaip... O kaip dailininkas, siekiu viską aiškiai išdėstyti: linijom, formom, artikuliacijom, spalvom. Ir jeigu ekspresija alsuoja, gyvena, daugiau linijom, bendrai sakant, grafiškumo prade, tai irgi žemaitiška... iš to nepabėgsi. Tuo reikia naudotis. Gal būt, viskas, ką aiškinu žodžiais, gali būti klaidinga, bet darbai padaryti, kurie turi savo aiškinimą... Jie yra mano pasaulis... Aš aiškinu teptuku.   ***