ALBINAS BARANAUSKAS

JUMS RAŠO

Jums rašo suplyšęs iš priemiesčio vaiduoklis,
Pergyvenęs kruvinas kaktas, ir ant vienos tiktai ausies
Pakibusius akinius, ir moteriškais pirštais nevykusiai .
Užmegztus kaklaraiščius, ir pačių kastas duobes
Smėlyje po pušimis ar padaržėje po saulėgrąžomis
Taip rūpestingai, delsiamai, surūdijusiu kaimo bobų kastuvu,
Dar vis po truputį besiginčijant bei nedrąsiai prieštaraujant

Pergyvenęs ir tuos vargšus nesušaudytus džiovininkus,
Taip kentėdavusius anais lengvos mirties laikais
Kas vakarą prieš flamandiško geltonumo akiračius:
“Aš numiriau dvidešimties metų amžiaus nuo Vištyčio
Kalvų mėlynumo, tada kai atsigręžiau tą paskutinį, paskutinį kartą".

KILOMETRAI

Dainos iš rūpesčio ir apleidimo, lapės
Lindi smėlio krante po ganyklomis,
Vienas užsilikęs debesis dar stabdė saulėleidį.
Jų kepurės ir neatpažįstami veidai toli, toli pakalnėje;
Kas sėdės ant piemenų pokalbiuos minėtojo
Miške kalnelio su tamsiais aidais,
Su juodais paukščiais medžių viršūnėse?
Ilgėsis be jokio švelnumo ir toks pragaištingas
Šiandie jau nė vienam nežadina
Pašaipos tai silpnai, neatsispiriamai jėgai.

GRAŽIŠKIAI

Dar vieną kartą taip jautriai apsiniaukė dangus,
Raiteliai joja per kalną.
Dar vieną kartą nuo vėjo išsikvėpusi muzika
Ir statomas naujas medinis namas tarp serbentų krūmų.
Nors jie jau niekad nebesišnekės, lauke palikę akėčias,
Apie į knygas neįtrauktąjį paveldėjimą,
Tačiau iš lauko dar vieną naktį
Žiūrės akis užsidengusi vaikystė.

SNIEGO EILĖRAŠTIS

Ar tu vis dar stovi ten po klevais,
Apsigaubusi plaukus batistine skarele?
Klausyk. Tada, kai sniego kietą ir blizgantį šarvą
Miglomis apneš apskrities miestų tradicijos,
Išugdytos dvidešimt dviejų metų optimizmo,
Apneš laužų ant grindinio iškvėpuotomis plėnimis,
Tada dulke virtusi jauno berniuko svajonė
Iš naujo apvaisins rugių žydėjimą pabrasčiu
Su vėjo atgenamais iš kaimo šūkavimais,
Tada mes prisikelsime, tujen, ir aš, ir jie visi,
Ir mums pavėjui plauks trukšminga rugiapiūtė ant kalno.

Iliustracija Zitos Sodeikienės