Antrojo Vatikano susirinkimo temomis - 2

ALFONSAS GRAUSLYS

     Kaip nakties metu kilusias miglas rytmečio saulė išsklaido, taip ir bet kuris priešiškumas šiandienei Bažnyčios reformai turi nutilti, kai giliau įžvelgiama į šitą tiesą: gyvenimas šaukėsi reformos ir todėl ji buvo būtina. Tą būtinumą skelbia gyvenimo duomenys.

     Reformos būtinumą organizacijoje ar visuomenės santvarkoje paprastai apsprendžia tokie neigiami neapvaldyti reiškiniai, dėl kurių kilęs visuomenės pasipiktinimas virsta nuolatiniu nepasitenkinimu bei maištingumu — ta degamąja medžiaga, kuri gali virsti revoliucijos gaisru. Šio tvirtinimo teisingumui pavaizduoti prisiminkime XV-XVI šimtmečius, kai Bažnyčią slėgė gausios blogybės. Giliau galvojantys bei Bažnyčią mylintys tų laikų žmonės šaukėsi visuotinio Bažnyčios susirinkimo ir reformų, bet, deja, to laikotarpio vadovaujantys sluoksniai, laiko dvasios nesuprasdami, neskubėjo tokio susirinkimo šaukti. Taip bedelsiant, į tą susitelkusią neigiamybių medžiagą M. Liuteris metė ugnies kibirkštį. Jis tikrai nenorėjo Bažnyčios suskaldyti: jis tik protestavo prieš tas blogybes, kurių krikščioniškoji sąžinė negalėjo pakęsti. Tačiau gaisrą sukėlus, niekada negali numatyti, į kur jis pakryps, kiek pastatų palies ir nuostolių atneš. Viena tik paaiškėjo, kad būtinų reformų laiku neįvykdžius, Bažnyčia suskilo. Blogybių nepašalinus, jos virto dar didesne blogybe. Tai tragiška istorinė pamoka, kad yra būtina reformuotis, kai to gyvenimas reikalauja.

     Kyla klausimas: ar tokių reformuotinų neigiamybių buvo ir šių laikų Bažnyčios gyvenime? Atsakant į šį klausimą ir pasisakant už šiandieninių reformų reikalingumą, reikia betgi pripažinti, kad tokių didelio masto neigiamybių, kaip XV-XVI šimtmečiais, tikrai nebuvo. O tačiau kai kurie paskutiniųjų šimtmečių pasaulio ir pačios Bažnyčios gyvenimo grėsmingi reiškiniai daug kam kėlė artėjančių krikščionybei pavojų nuojautą bei susirūpinimą. Praėjusiam šimtmečiui baigiantis (o ir anksčiau), to susirūpinimo skatinama, Bažnyčia pradėjo ieškoti naujų kelių, kad įvairiomis reformomis galėtų pastoti kelią būsimiems pavojams. Tos įvairios reformos jau buvo apčiuopiama to įsitikinimo išraiška, kad reformos reikia ir šių laikų Bažnyčiai bei krikščionybei. Vis labiau pastebint, kad tų dalinių reformų nepakaks, vis darėsi aiškiau, kad platesnė, visuotinesnė bei pagrindinesnė reforma yra neišvengiama. Tai jautė visi tie, kurie įstengė giliau įžvelgti į gyvenimo tikrovę ir kurie, Bažnyčią mylėdami, norėjo jai gero. Tokios nuotaikos ir iš jos kilę veiksniai ruošė kelią II Vatikano susirinkimui ir jo reformoms.

REFORMŲ BANDYMAI PRAEITYJE

     XVIII - XIX šimtmečiuose iš visų pusių priešų puolama, užsidariusi savame gete Bažnyčia skurdo besigindama. Vien tik gynimasis dvelkė pralaimėjimo galimybe. Masoniškom valdžiom veikiant, iš Bažnyčios buvo atimtas jaunimo auklėjimas ir religija liko išstumta iš viešojo gyvenimo. Visose gyvenimo srityse, vis labiau, įsigali pasaulietiškumas, ėmė grėsti visiškas Vakarų Pasaulio nureligėjimas.

     Katalikai nebuvo politiniai susiorganizavę ir, nenujausdami laiko dvasią atitinkančio demokratinių idealų populiarėjimo, visoje eilėje Europos valstybių atkakliai laikėsi monarchizmo, kompromituodami katalikybę. Šiuo sunkiausiu XIX šimtmečio kapitalizmo laikotarpiu, nesulaukdama plataus masto Bažnyčios pasisakymo prieš socialinę neteisybę, darbininkija, pažadinta Komunistų Manifesto (1848), atsimetė nuo Bažnyčios. Ateistiniu materializmu pagrįsti pozityvieji mokslai, tuomet viešpatavę Vakarų universitetuose, gamino krikščionybei priešišką šviesuomenę. Kone visa didžioji spauda buvo krikščionybės priešų rankose. Liberali ateistinių mokslininkų kritika griovė Šv. Raštų autoritetą bei krikščionybės pagrindus, skelbdama artėjantį krikščionybės žuvimą.

     Tad nenuostabu, kad jau praėjusiam šimtmety, paaiškėjus reformų reikalingumui, buvo imtasi jų vykdyti. Šio straipsnio apimtis teleidžia vos suminėti kai kuriuos to laikotarpio svarbesnius žygius. Tų reformų nemaža dalis buvo oficialios Bažnyčios vadovybės paskelbta. Daug tos reformos žygių ėmėsi ir šiaip pasauliečiai bei dvasiškiai, katalikų vadai. Kai kuriais tų reformų žygiais buvo stengiamasi atnaujinti pavienių tikinčiųjų bei šeimų dvasinį gyvenimą, kitais gi buvo siekiama dalyvauti viešajame, politiniame bei socialiniame gyvenime, ginant Bažnyčios ir jos tikinčiųjų teises bei kovojant už socialinį teisingumą.

     Kalbant apie Bažnyčios reformų pradžią, reikia pirm visko pabrėžti vardą to asmens, kurs, supratęs naujų laikų dvasią ir reformos būtinumą, apie tai skelbė savo, anų laikų supratimu, revoliucingais oficialiais raštais. Tai popiežius Leonas XIII, vadovavęs Bažnyčiai 1878-1903 m. Iš jo 86 enciklikų ypač prisimintina garsioji Rerum Novarum (1891. V. 15) socialinio teisingumo klausimu, kurioj Bažnyčia reagavo į XIX šimtmetyje kapitalizmo daromas skriaudas darbininkijai, ir Graves de Communi (1901) apie krikščioniškąją demokratiją bei visuomeninį darbą.

     Su šiomis enciklikomis Bažnyčia išėjo į viešąjį gyvenimą. Tasai naujoviškos dvasios popiežius, tarp kitko, atidarė mokslininkams iki šiol neprieinamą bei slaptą Vatikano archyvą, liečiantį Bažnyčios bei popiežių gyvenimo medžiagą. Šiuo žygiu jis parodė, kad Bažnyčia nebijo net ir jai nepalankios tiesos nei jos neslepia.

     Leono XIII darbininkijos klausimu rašto įtakoje Bažnyčia pradėjo kurti savąjį socialinio teisingumo mokslą. To mokslo sužadintos, pradėjo kurtis krikščionių darbininkų organizacijos su garsiu jaunų krikščionių darbininkų žosizmo sąjūdžiu Belgijoje, Prancūzijoje ir kitur. Šis energingas ir veržlus sąjūdis, įkurtas ir vadovaujamas belgo kun. J. Cardijn (vėliau kardinolo, jau mirusio), 1925-1935 m. paplito tarp miestų pramonės bei kaimų jaunosios darbininkijos. Tarp I ir II pasaulinio karo Prancūzijoje atsirado kunigų-darbininkų sąjūdis, kuris, Pijaus XII laikais laikinai sukliudytas, šiandien plinta įvairiuose kraštuose. Be to sąjūdžio, atsirado Karolio de Foucauld mažųjų brolių bei mažųjų seserų socialinio pobūdžio vienuolijos, kurios gyvendamos Europos ar kitų kraštų vargingose darbininkų sąlygose, gyvena iš fizinio rankų darbo. Iš viso atsirado naujų socialinio pobūdžio ar šiaip naujo tipo vienuolijų, pvz. statybininkų vienuolija ir sekuliariniai institutai.

     Matydami vis didėjančias priešų pastangas bet kurią religijos įtaką išstumti iš viešojo gyvenimo, kad vėliau ji pranyktų ir iš šeimos bei pavienių žmonių gyvenimo, katalikai pradėjo ir politiniai organizuotis. Tokio organizavimosi pirmas reikšmingiausias pasireiškimas buvo vokiečių katalikų politinė partija, 1871 m. pasivadinusi Centro vardu. Toji partija išsikovojo katalikybei teises, kovodama prieš kanclerio Bismarko vad. Kulturkamptą, kuris faktinai siekė katalikybės sužlugdymo Vokietijoje. Toji partija — vėliau atsiradusių krikščionių demokratų pranokėja.

     Leonas XIII jau minėta enciklika Graves de communi pasidarė krikščioniškos demokratijos įkvėpėjas. Pabrėžiant tos partijos po II Pasaulinio karo didelį vaidmenį, užtenka tik prisiminti Italija bei Vokietiją, kur šioji partija išgelbėjo tuos kraštus nuo pokarinio laikotarpio netvarkos bei pavojų.

     Pijaus XI skelbiama Katalikų Akcija, t. y. visų tikinčiųjų skatinimas susirūpinti viešojo gyvenimo negerovėmis bei pasauliečių apaštalavimu, priklauso taip pat prie paruošimo jų socialinei ir politinei akcijai krikščionybės dvasioje.

     Religinei dvasiai pagilinti jau praėjusio šimtmečio antroje pusėje prasidėjęs ir vis labiau šiame šimtmetyje besiplečiąs sąjūdis atkreipė tikinčiųjų akis į tuos šaltinius, iš kurių trykšta esmingiausia krikščionybės dvasia — būtent į Šv. Raštą, Bažnyčios Tėvų raštus ir Bažnyčios oficialią liturginę maldą, ypač mišiolą. To sąjūdžio vadai vienuoliai benediktinai siekė to, kad tikintieji, iš tų šaltinių sau semdamiesi dvasinio maisto, gyventų bažnytinių liturginių metų eiga ir dvasia. To liturginio sąjūdžio židiniai, kaip prancūzų benediktinų Solesmes abatija su jos abatu Gueranger, vokiečių benediktinų Beurono ir Maria Laach abatijos, jau arti šimtmečio gilina pasaulio sąmoningų tikinčiųjų dvasią ir maitina juos maistingiausia dvasine duona savo raštais, aiškinančiais bažnytinių metų prasmę, gimtąja kalba leidžiamais mišiolais ir gregorijaniško choralo puoselėjimu. Religiniu atsinaujinimu ypatingai rūpinosi popiežius šv. Pijus X savo dekretais apie ankstyvą vaikų ir apskritai dažną tikinčiųjų komuniją, galvodamas, kad tai sėkmingiausias kelias "viską atnaujinti Kristuje". Taip pat popiežių skatinamas šiame šimtmetyje labai sustiprėjo pamaldumas į Jėzaus Širdį bei priklausymo prie Mistinio Kristaus Kūno sąmonė.

     Prie religinio atsinaujinimo priklauso jau šio šimtmečio pradžioje prasidėjęs Šv. Rašto skaitymo skatinimas, Šv. Rašto vertimai iš originalų, vis gilėjantys Šv. Rašto tyrinėjimai. Prie tos naujesnės Bažnyčios dvasios reiškinių priklauso istoriko L. Pastoro parašyta ir 1886-1933 metų tarpe išleista 16 tomų popiežių istorija, pradedant viduramžių popiežiais, Geschichte der Päpste seit dem Ausgang MA", kurioje pasisakoma labai kritiškai ir neslepiant jokios tiesos. Panašiai visos didžiosios Europos tautos yra šiame šimtmetyje leidusios Bažnyčios Tėvų raštų rinkinius. Tuo pačiu laikotarpiu dar gerokai prieš II Vatikano susirinkimą buvo rūpinamasi kritišku, nuo legendų apvalytu šventųjų biografijų leidimu.

     Dar reikia pridėti, kad visa eilė naujų talentingų katalikų teologų, ypač Vokietijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje, kad ir grynai konservatyvių nuotaikų iš aukšto ne kartą kliudomi ar net persekiojami, matydami ar nujausdami mokslo ir gyvenimo keliamus klausimus bei priekaištus, jau dešimtmečiais prieš II Vatikano susirinkimą ieškojo atsakymo į juos. Tie teologai to susirinkimo reformas labiausiai paruošė.

*  *  *

     Nors, kaip matėme, paskutiniais dešimtmečiais prieš II Vatikano susirinkimą buvo daug padaryta žygių atsinaujinimo kelyje, tačiau tai tebuvo vien reforminiai bandymai: jie nebuvo visuotini ir pakankamai radikalūs. Statistikos rodė vis gilėjantį pakrikštytų tautų nukrikščionėjimą, religinės praktikos silpnėjimą, pašaukimų į dvasinį luomą mažėjimą. Darbininkijos dauguma ir toliau pasitikėjo kitais veiksniais, bet ne krikščionybės atstovais, kurių tik neskaitlinga dalis drįso pastoviai ir radikaliai kovoti prieš socialinio gyvenimo skriaudas. Išskyrus vieną kitą išimtinį kraštą, ne tik šviesuomenė, bet ir liaudis tolo nuo religijos. Krikščionybė jau nedavė tono nei valstybių, nei tuo labiau tarptautiniam gyvenimui.

     Tiesa, ne iš katalikų, bet iš mums artimų krikščioniškų bažnyčių teologų, pasigirdo susirūpinę balsai, skelbiantys esamos krikščionybės struktūros galą. Grėsmingi bei pesimistiški įspėjimai ne kartą buvo girdimi ir iš nuoširdžiai nusiteikusių Bažnyčios atžvilgiu. Čia reikia pastebėti, kad iš viso klaidingai galvojama, kai manoma, kad krikščionybės žemiškų pasireiškimų kritika tėra jos priešų darbas. Priešingai, tikri priešai rimtai nekritikuoja blogybių, o vien tik džiaugiasi jomis, kai tuo tarpu nuoširdi, pagrįsta kritika rodo susirūpinimą krikščionybės likimu ir yra tikros krikščionybės meilės išraiška. Ją mylintys negali užmerkti akių paties Kristaus skelbtai tiesai, kad Dievo karalystės lauke bus piktžolių (Mat. 13, 25). Jas pastebėję, jų negali nevadinti piktžolėmis.

     Štai kai kurie tokios kritikos balsai: vienas, matydamas, kad už geležinės uždangos skelbiamas ateizmas daugelį laimi savo idėjomis, klausia: "Kas yra krikščionybė šių laikų kultūroje ir kuo virto krikščionys, jei iš tikro ateizmas milijonams žmonių atrodo vertybe, o kartais net aukščiausia vertybe?" (J. Lacroix). Atrodo, kad šiame klausime glūdi priekaištas krikščionims, kurie, krikščionybės nevykdydami, ją sufalsifikavo ir padarė nepatrauklią.

     Žinomas katalikų filosofas J. Maritain jau 1949 m. savo knygoje Signification de l'atheisme contemporain (šių laikų ateizmo reikšmė) įspėjo: “Krikščionybė turi naujai ir tai krikščionišku būdu persitvarkyti, kitaip, ji sugrius".

     Žinomas vokiečių teologas jėzuitas K. Rahner skelbia radikalios reformos būtinumą: "Ar Bažnyčia dar turi galimybių gyvuoti? Ji gali šiandien (pasikeitus išorinėms aplinkybėms) pakeisti savo veidą ir išorines formas, nepakeisdama savo esmės. Joks teologinis apriorizmas, joks istorinis empirizmas negali mūsų versti, kad iš ateities reikalautume Bažnyčios autoritetą bei jos galybę atstatyti senais pavidalais".

     Dabartinio popiežiaus mėgiamas prancūzų teologas domininkonas Y. Congar, skaitydamas L. Rincon išvedžiojimus, jog nekrikščionių religijos, norėdamos atsinaujinti, turi pasistengti, kad visa, kas jose yra netobula, klaidinga, stabmeldiška, apmirtų ir taip pilnai pasiliktų vien tai, kas yra teisinga, rašo: "Atitinkamai panašiai reikia šiandien pasakyti apie pačią Katalikų Bažnyčią". Tad, anot šio teologo, reformuotis reiškia susitelkti prie esmingiausių krikščionybės tiesų.

SUSIRŪPINIMĄ KELIANTYS FAKTAI

     Jei pirmieji trys faktai — pasaulio žmonijos vienodėjimas, jos daugėjimas ir bado didėjimas — jau dabar turi, o vėliau dar labiau turės įtakos krikščionybei ir jos ateičiai, tai ketvirtasis — Lotynų Amerikos socialinis bei religinis aliarmuojantis stovis — reikalauja ko greičiausio sprendimo.

     Pasaulio žmonijos vienodėjimas, vienos žmonijos sąmonės augimas, vyksta dėl tos pačios civilizacijos plitimo per tas pačias visur plintančias susižinojimo priemones: radiją, televiziją, filmą. Kas tik įvyksta pasaulyje, tai žino visas pasaulis tą pačią dieną. Tos pačios mintys ir idėjos plinta visoje žmonijoje. Tuo tarpu bent iki II Vatikano susirinkimo krikščionys buvo susiskaldę, užsidarę savo gete, nežinojo beveik nieko teisingo apie kitus krikščionis; savitarpės meilės jungties nebuvo. Šio šimtmečio vidury prieš vieną milijardą susiskaldžiusių krikščionių stovėjo pustrečio milijardo nekrikščionių. Tasai susiskaldymas ypač pasidarė pavojingas, kai žmonijos trečdalį pavergė fanatiškas, kovojantis komunistinis ateizmas, siekiąs per savo propagandą sujungti visą žmoniją antireliginės neapykantos ryšiu. Jonas XXIII davė kibirkštį naujiems laikams, kuriuose katalikai pradėjo žiūrėti su meile į kitus krikščionis.

     Antras reikšmingas faktas — tai greitas žmonijos daugėjimas. Medicinos pažangos ir higienos plitimo dėka didžiosios epidemijos, kaip maras, liko nugalėtos, raupsai liko gerokai apvaldyti, vaikų mirtingumas (neskaitant visai atsilikusių kraštų) sumažėjo ir žmogaus amžiaus vidurkis ilgėja. Charakteringa dar ir tai, kad ekonominiai labai varginguose kraštuose, kaip Indijoje ir Kinijoje, žmonių skaičius labai auga. Jei šio šimtmečio pradžioje pasaulyje tebuvo pusantro milijardo žmonių, tai 1980 metais jų jau bus 4 milijardai. Tas žmonijos daugėjimas darosi krikščionybei grėsmingas tuo, kad, žmonijai daugėjant, krikščionybė dėl įvairių ją slegiančių trūkumų nespėja ir nespės žmonijos religiniai aprūpinti. Ir todėl jei mūsų šimtmečio pradžioje kas antras žmogus buvo krikščionis, tai šimtmečio gale tik kas ketvirtas žmogus tebus krikščionis. Taigi, žmonijai daugėjant, gresia pavojus krikščionybei mažėti.

     Trečia, badas pasaulyje didės, nors ir dabar trečdalis žmonijos neturi pakankamai maisto ir kasmet milijonai žmonių miršta badu. Tas badas didės, nes, žmonijai daugėjant, nėra vilties, kad maisto gamyba didėtų proporcingai. Teoretiškai imant, būtų galima maisto gamybą pakankamai padauginti, bet tam tikslui reikėtų šimtus milijonų žmonių perauklėti, kad jie galėtų vietoj primityvaus ūkininkavimo naudotis moderniom agrikultūros priemonėm. Bet tam perauklėjimui reikia daug laiko, o viskam finansuoti — ypač daug lėšų. Badavimas yra atsiradęs ne vien iš nepakankamo žemės išdirbimo, bet ypač iš nelygaus žemės turtų pasiskirstymo atskiruose kraštuose. Tuo būdu labiau atsilikusiuose kraštuose šalia saujelės turtuolių yra milijonai išnaudojamų skurdžių. Reikėtų tenai žemės ir apskritai turtų reformos, bet turtingieji, turėdami savo rankose dažniausiai diktatūrinę valdžią, prie jos neprileidžia.

     Dar reikia prisiminti, kad dėl gausesnių žemės turtų, dėl gyventojų darbštumo ir sumanumo ir dėl daugelio kitų veiksnių kai kurios valstybės ar tautos priklauso prie turtingųjų, kai kitos yra neturtingos. Ir todėl, pavyzdžiui, JAV medžiaginės gerovės lygis yra 35 kartus didesnis už Indijos gyvenimo lygį, nes 60% vakarų pasaulio žaliavų priklauso JAV, nors jose tegyvena šešioliktoji pasaulio žmonijos dalis.

     Kadangi skurdas žmogų sumedžiagina, nes, jį medžiaginiais rūpesčiais persunkdamas, nudvasina, nepalikdamas laiko ir energijos dvasiniams dalykams, tai skurdo klausimai negali nerūpėti krikščionybei. Dvasiniam gyvenimui ugdyti reikia bent mažiausios medžiaginės gerovės. Ir todėl krikščionybė, ypač būdama meilės ir teisingumo religija, turi susirūpinti socialinio gyvenimo teisingumu ir tam tikslui reikalingomis reformomis. Konservatyvūs katalikai, ne kartą galvodami, kad krikščionybės sričiai priklauso tik griežta prasme religinio pamaldumo dalykai, pamiršta tą įvykį, kai Kristus, prieš padarydamas duonos dauginimo stebuklą, dėl minių alkio susirūpinusiems apaštalams tarė: "Jūs duokite jiems valgyti" (Mat. 14, 16).

     Nepamirškime ir to, kad skurdo ir apleidimo jausmo sužadintas nusiminimas daro žmogų maištingą, skatina priešreliginę nuotaiką ir stumia į glėbį tiems, kurie kad ir dažnai būdami ateistai pasisako kovoja už skriaudžiamųjų reikalus. Todėl krikščionybė, kuri nekovotų prieš socialinį neteisingumą, kuri skriaudžiamųjų negintų ir jiems nepadėtų išsikovoti žmogiškesnių gyvenimo sąlygų, būtų negyvenimiška ir išduotų krikščionybę. Tad patsai gyvenimas, ypač

     Žmonija šiandien yra įžengusi į naują savo istorijos laikotarpį. Palaipsniui po visą pasaulį sklinda gilūs ir staigūs pakitimai. Sukelti žmogaus proto galios ir kūrybinės veiklos, tie pakitimai dabar veikia jį patį, jo asmeninius ir bendruomeninius sprendimus bei troškimus, jo galvoseną apie daiktus ir žmones bei elgesį su jais. Jau galime kalbėti apie tikrą visuomeninį bei kultūrinį pasikeitimą, kuris paliečia ir religinį gyvenimą.
 — Iš II Vatikano susirinkimo pastoracinės konstitucijos "Bažnyčia dabartiniame pasaulyje”.

socialiniu atžvilgiu, šaukiasi naujos dvasios, naujo ryžto ir žygių, naujų reformų. Šito viso aliarmuojančiai reikėjo Lotynų Amerikai. Tai galės patvirtinti kiekvienas, kurs pažįsta to kontinento stovį ir jam gresiančius pavojus. Tasai stovis — tai šiuo metu pati didžioji krikščionybės žaizda, kuri šaukiasi gydymo. Su šia žaizda susipažinsime sekančiame šio ciklo straipsnyje.