KNYGOS

Knyga, grąžinanti įtyro susižavėjimo pasaulį

    Nepaprasta pažintis su nepaprasta knyga yra tai, apie ką čia noriu kalbėti. Žmogus jau esi toks socialus sutvėrimas, kad negali išlaikyti kitiems nepasidžiaugęs tuo, kas tave sužavėjo. Ta knyga, kuri man neleidžia tylėti, yra tikrai retas perlas, nematytos formos ir skaidrumo, netikėtai atsiradęs dabartinės literatūros austrėje, iš kurios taip dažnai byra rėkiančių spalvų šukės.

    Ta Oksfordo Universiteto anglų kalbos ir literatūros profesoriaus J. R. R. Tolkien parašyta “The Hobbit”. Kas tai per knyga? Pasaka-nepasaka? Ar vaikams? Ieškai atsakymų, versdamas pirmuosius puslapius...

    Jeigu perskaitai kelis puslapius —- sudie! Hobbitai pačiupo tave į savo draugišką glėbį ir nebegali išsprukt iki paskutinio lapo, nežiūrint, anot pono Baggins, kad tame amžiuje jau nebetiki į smakus ir panašias nesąmones...

    Hobbitai? Kas gi yra tie hobbitai? Tai maži žmogiukai, mažesni už nykštukus. Jie mėgsta taiką, ramybę ir gerai išdirbtą dirvą. Jie — storuliai (valgo šešis kartus per dieną!), linksmi ir gero būdo; vaikšto basi, nes jų kojos apaugusios šiltais plaukučiais. Hobbitai gyvena

    Vidurio Žemės krašte, vardu Shire, ir yra dideli realistai. Tiek paaiškina knygos leidėjas, palikdamas skaitytoją toliau asmeniškai susipažinti.

    Taigi, taip ir prasideda nepaprasta pažintis. Skaitydamas apie knygą negalvoji: nėra laiko stebėt stilių, vertint fabulą, ieškot paslėptų minčių. Nuo pirmo puslapio tu netikėtai patenki į paslaptingų nuotykių sūkurį, kuriems vadovauja burtininkas Gandalfas (žinoma, jis dėvi smailą kepurę ir turi barzdą iki juostos!). Užkandęs žadą iš baimės, nesitverdamas smalsumu ir išsižiojęs iš nuostabos, dalyvauji tuose nuotykiuose kartu su hobbitu Bilbo Baggins ir 13-ka nykštukų! Dalyvauji be kvapo, neužversdamas knygos tol, kol ponas Baggins vėl grįžta namo. Tada jau gali pradėt skaityti iš pradžios.

    Jeigu visa tai skamba, kaip pasaka vaikams, apsirinki. “The Hobbit” yra prologas epinės fantazijos, kurią J. R. R. Tolkien parašė “jaunos širdies ir nerimstančios minties” skaitytojui. Kaip pats autorius sako, “pagrindinė “Hob-bit’o” ir sekančios trilogijos gimimo priežastis — tai troškimas pasekti pasaką, kuri skaitytojo dėmesį pagautų, skaitytoją žavėtų, džiugintų ir kartais net giliai sujaudintų. Beaugdama toji pasaka įsišaknijo praeityje ir išsišakojo nepramatytomis šakomis. Tačiau ji neturi paslėptų minčių bei alegorijų, kurios ją rištų su dabartim”.

    “Hobbitą” ir “Žiedų Viešpaties” (“The Lord of the Rings”) trilogiją perskaičius, darosi visai aišku, kad aukščiau minėti autoriaus troškimai išsipildė su kaupu. Bet dabar grįžkim pas Bllbo Baggins ir keliaukim su juo atimt nykštukų turto iš smako Smaugo, kuris jį begėdiškai pavogė prieš šimtmečius. Kelionė į

    Vienišą kalną (kur ant aukso guli Smaugas) tolima ir pavojinga. Ak, kokia ji sunki storuliui, geraširdžiui ir truputį bailiam Bilbo Baggins! Jis, kaip geros giminės hobbitui pridera, pasižymėjo sėslumu ir nekvaršino sau galvos su pasakom. O tačiau, vieną lemtingą dieną, vargšas Bilbo prieš savo norą atsiduria tokio nuotykio viduryje, kokio joks, save gerbiąs, hobbitas nedrįstu sapnuoti! Tačiau bailus, tingus ir sėslus Bilbo nepražūsta. Kiekvienoje beviltiškoje padėtyje jis, pats savimi stebėdamasis, randa puikią išeitį. Kiekvieno baisiosios kelionės nuotykio mirtinai išgąsdintas, besiaiškindamas nenuolaidžlam Gandalfui, kad daugiau nebeištesėsiąs, Bilbo ištesi. Jo pasitikėjimas savimi auga kartu su nykštukų jam rodoma pagarba.

    Bet ne laipsniška Bilbo metamorfozė iš tingaus hobbito į herojų čia yra svarbiausia. Šioje knygoje svarbiausia yra Vidurio Žemė. Tai labai tikras ir kartu mistiškas pasaulis: gražus kaip vaikystės vasaros, gąsdinantis, kaip sapnų slogučiai. Jame, be hobbitų, gyvena nemirtingieji elfai, nuostabaus grožio ir kilnumo seniausieji Vidurio Žemės gyventojai, atstovaują Gėrį; nykštukai — kalnų kasyklų valdovai ir auksakaliai; žmonės — karaliai, riteriai, piemenys ir fantastiško Blogio atstovai — orkai, kaukai, šmėklos, kalnų dvasios ir — Smeagol, pravarde Gollum. Tai būtybė be kategorijos, be namų ir giminės, besiraitanti godulingoj agonijoj, šlykšti lyg pertrėkštas kirminas ir tragiška iki pasigailėjimo. Smeagol — pirmoji, minorinė, didžiai svarbi gaida prof. Tolkien overtiūroj į epinę jo fantazijos trilogiją — “Žiedų Viešpats”.

    Skaitant “Hobbitą”, jauti, lyg kad Vidurio Žemė ir viskas, kas joje gyvena ir įvyksta, nėra išgalvota, bet buvo nuo seniausių amžių. Tik mes, prabėgom skubėdami per gyvenimą, niekada ten neapsilankėm...

    Vidurio Žemė — kraštų, valdovų ir pavaldinių rinkinys. Jos struktūra neapsakomai preciziška, komplikuota (ypač “Žiedų Viešpaties” trilogijoj), bet kartu natūrali kaip bičių korys ar voratinklis. Viskas čia reikalinga, viskas turi savo vietą ir tvarką. Nieko čia nėra atsitiktino, nepagrįsto, nes autorius — ne tik fantazijos meisteris: visų pirma jis — poetas, toliau — istorikas, kronikininkas, lingvistas, etnografas ir geneologijos žinovas. Nenuostabu tad, kad jo sukurtas pasaulis yra autentiškas.

    “Hobbitas” — tai lyg pasakų krašto tautosaka, pasekta skaitytojui su tikru liaudies “pasakoriaus” talentu, perpinta švelniu humoru, mįslėmis, dainomis, papročiais ir pokštais, nekalbant jau apie nuotykius, kurių galėtų pavydėti Odisėjas.

    Gal kaip tik dėl to nemeluoto liaudiškumo ir tos grynos romantikos J. R. R. Tolkien “Hobbitas” kartu su “Žiedų Viešpaties” trilogija neseniai tapo Amerikos jaunimo mylimiausiomis knygomis. Ir gimnazistai, ir studentai, anot recenzentės Judith Crist, susirinkę prie coca-colos, vietoj šnekų apie seksą ima kalbėt apie... Bilbo Baggins, apie Gandalfą ir Vienišo kalno smaką! “Go-go Gandalf”, “Long live Bilbo” ir “The Worm of Dread is slain and dead” užrašai puošia kolegijų bei gimnazijų sienas, o sagutė su šūkiu “Frodo Lives” (“Žiedų Viešpaties” trilogijos herojus) puošia studentų atlapus.

    Kodėl? Ar gali būt, kad šių laikų ciniškas, per anksti prinokęs jaunimas domisi pasaka? Į tą klausimą įdomiai atsako du Tolkien knygų kritikai, P. S. Beagle ir Judith Crist.

    Anot Peter Beagle, net ir labiausiai surambėjęs jaunimas, biaurėdamasls visuomene, kuri nebetiki savim, mato skirtumą tarp nemeluoto jausmo ir pretenzijos. Tolkien gi tiki savo pasauliu. Tai svarbi sąlyga didelei kūrybai. Jaunimas jaučia tą tikėjimą ir entuziastiškai priima “Hobbitą” į savo tarpą.

    Judith Crist galvoja, kad Tolkien knygos yra grįžimas į prarastąją romantiką, kurios labai pasiilgo dirbtinumo bei lėkštumo apgultos jaunimo širdys. Giliai nuoširdi Tolkien fantazija jaunuolį grąžina į per anksti jam išplėštą tyro susižavėjimo pasaulį.

    Bet “Hobbltas” artimas ne tik jaunimui. Tas senimas, kuris dar vis norėtų sužinoti, kur prasideda vaivorykštė, šioj knygoj ras kelius, vedančius...

.. . ever ever on
Over rock and under tree,
By caves where sun has never shone,
By streams that never find the sea;
Over snow by winter sown,
And through the merry flowers of June,
Over grass and over stone,
And under mountains in the moon.

    Linkint visiems knygos mylėtojams greičiau susipažint su “Hobbitu” Ir “Žiedų Viešpačiu”, tenka pavydėti, kad, anot P. S. Beagle, jiems prieš akis tebėra visi nuotykiai, visi žavesiai, visa didelio kūrėjo geniali kūryba ir... storulis Bilbo Baggins!

Nijolė Jankutė