KNYGOS

     Kartą mažasis Algiukas ištvermingai ieškojo vėjo ir jį galop atrado.

     Nei kiek už senio vėjo atradimą nelengvesnis yra ir vaizdaus žodžio, sklandaus sakinio išieškojimas. Tik jų pagalba rašytojas gali pilnutiniai išreikšti jo paties viduje susikaupusius vaizdus ar mintis. Ypač sunkus tai uždavinys vaikų literatūros rašytojui, kurio kūriniai turi užgriebti mažųjų vaikų pasaulį, atitikti jo aktualijas ir žodyno ribotumą.

     Rašytoja Nijolė Jankutė to pasiekė savo naujausioje knygelėje, pavadintoje “Kaip Algiukas vėjo ieškojo”. Tai bene geriausia iš lig šiol Amerikoje parašytų, 4 — 7 m. amžiaus lietuviukams skirtų knygelių. O ir iliustracijomis jinai turtinga. V. Varaneckaitės - Aleknavičienės piešiniai gana gyvai lydi pasakojimą, kviečia mažyti “skaitytoją” dažnai vartyti tą knygelę. Didelis, stambus šriftas vilioja ir “rimtesnius” skaitytojus.

     Knygelė sudaryta iš dešimties pasakojimų, kurių vieną — jo Storybę “Blynų Karalių” — galima visai drąsiai rikiuoti klasiškų pasakų tarpan.

     Apsakymėliai įdomūs ir mergytėms ir berniukams. Keturi iš jų tiesioginiai liečia vaikų išgyvenimus. Skaitytojai jų veikėjuose lengvai atranda save pačius. Tik gal kiek neįtikėtinai per gera ir nuolanki Aldutė “Triratuko” apsakymėlyje.

     Visgi patys gyviausi veikėjai yra gyvūnėliai. Ar tai bus Meškiukas Bukutis, ar Ežys Kukutis, ar Pelytė, ar Svirpliukas, ar net beveik gyvas Cukriukas — jie geriau pavyko rašytojai negu žmonių vaikai. Gal ir drąsiau jais operuoti, nes jų nevaržo jokie psichologiniai dėsniai. Ir taip jie išeina žavūs, su natūraliu jauniklių naivumu.

     Nijolės Jankutės stilius išsikristalizavo į lengvai skaitomą, gyvai vaizdingą, švelniu humoru ataustą pasakojimą. Jei pirmojoje jos knygoje “Žebriuko nuotykiai miške” kliuvo per ilgi skyreliai ir per daug stipriai šaržuoti veikėjai, suprantamesni tėvams, negu mažiems vaikams, tai šioje knygelėje tų trūkumų nebėra. Autorė nekalba į skaitytojus iš savo pasaulio. Vaizdeliai ir veikėjų bruožai beveik visai įtikinantys, natūralūs. Atrodo, jog kitaip ir negalėjo būti, kad pvz. varnėnas sliekų atsargą laiko šaldytuve ar kad pelytė miega degtukų dėžutėje...

     Septynerių metų vaikas pats ima knygelę, pakartotinai skaito, supranta ir tiki. O tai ir yra rašytojui didžiausias komplimentas.

     Pabaigai, norėtųsi rašytojos dėmesį atkreipti į keletą vietų, kurios šešių ir septynių metų vaikams atrodė kiek neįtikėtinos ar nesuprantamos. Tai išsireiškimai: “...vyniojosi švelnios rūko skaros”, “...draikėsi pilkos skraistės”. Atrodo, kad jie jau praradę savo vaizdinį “skonį”, kadangi šių dienų vaikai nebemato eteriškai švelnių, į skaras ir skraistes įsisupančių moterų. Taip pat: “rūmų ponios, prisidengdamos veidus vėduoklėmis, kad paslaptingiau atrodytų...” — net mergytei buvo sunku suprasti, kodėl rūmų ponios būtinai norėtų kuo paslaptingiau atrodyti.

     —    Mamyte, o kaip galėjo driežiukas apsivesti varlytę? Į ką panašūs bus jų vaikučiai, į tėvelį ar į mamytę? — iš 6 m. berniuko lūpų. Tas pats berniukas, kuris pats turi triratuką, negalėjo tikėti, jog per vieną dieną galima būtų jį taip nuvažinėti, kad visi trys ratai nustotų sukęsi.

     Ir vėl...

     —    Ar tas traukinėlis vaikučius parveža namo, kai reikia iš ryto atsikelti?

     Teatleidžia autorė už šias pastabėles. Jomis jokiu būdu nebandoma užgožti pilnutinio pasigėrėjimo šia literatūriškai vertinga, gražia, švelniai pamokinančia knygele. Džiugu, kad tai jau trečioji Nijolės Jankutės knyga. Lauksime iš jos dar daug literatūros kūrinių.

     O vaikučių tėvelius, senelius, dėdes, tetas bei pažįstamus nuoširdžiai kviečiame padovanoti tą knygelę mažiesiems.

Gintarė Ivaškienė

Nijolė Jankutė. KAIP ALGIUKAS VĖJO IEŠKOJO. Iliustravo V. Varaneckaitė-Aleknavičienė. Redagavo ir išleido Nekaltai Pradėtosios Marijos seserys, Putnam, Conn. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. Kaina $2.50.