ATSAKANT

Gerbiamieji,

Malonėkite aiškiai parašyti į abu klausimus, rašytus šio leidinio 354 psl., “Antra vertus, ir protestantams darosi aiškiau, kad ne viskas, kas iš popiežiaus, yra bloga, ir kad ne viskas, kas iš Liuterio, gera”. (“L. L.” 1967, spalis).

Skaitytojas

Malonus Nežinomasis Skaitytojau,

     Kadangi prašote aiškumo, atsakysime, kiek galima aiškiau — faktais. Kai kurie jų jau buvo paminėti mūsų žurnale.

     Pirmiausia, apie tuos faktus, kuriuose parodoma, kad “protestantams darosi aiškiau, kad ne viskas, kas iš popiežiaus, yra bloga”. Vienas žymiųjų JAV protestantų religijos profesorių dr. Robert McAfee Brown siūlo popiežiaus encikliką “Populorum Progressio” laikyti “pirmaeiliu šaltiniu Pasaulio Bažnyčių Tarybos (WCC) suvažiavime Uppsaloj sekančią vasarą (“Commonweal”, liepos 14, 428 psl., cit. “L. L.”, 1967, 8 nr., 306 psl.). Ten pat profesorius užsimena, kad Susivienijusių Presbiterijonų Bažnyčia į savo viešą deklaraciją įdėjo ištrauką iš kitos Pauliaus VI enciklikos. Apie tą pačią “Populorum Progressio” encikliką labai palankiai pasisako “Una sancta” redaktorius, liuteronų pastorius R. J. Neuhaus, pavadindamas popiežių Paulių VI “visų Kristaus sekėjų ganytojišku vadu” (žr. Liuteronų Teologijos Mokyklos Čikagoj naujojo žurnalo “Context” pirmą numerį, 1967, 25 psl.). Episkopalų vyskupas C. Kilmer Myers teigia, kad popiežius reikalingas visai Bažnyčiai, kaipo “vyriausias krikščionių šeimos pastorius” (“L. L.”, 1967, spalis, 355 psl.), o anglikonų primatas Canterbury arkivyskupas Michael Ramsey teigia: “...manau, kad visa krikščionija galėtų priimti popiežių kaip pirmininkaujantį (presiding) vyskupą tarp pasaulio vyskupų” (“L. L.”, lapkr. 399 psl.).

     Visi šie faktai — ir daugelis kitų, čia nesuminėtų — rodo, kad protestantai atviriau žvelgia į popiežių. Ir tai ne vien pavieniai, nors ir vadovaujantys, asmenys. Atviriau žvelgia ir plati protestantų visuomenė. Užtenka tik prisiminti Jono XXIII populiarumą protestantų tarpe — kas, tarp kita ko, yra akivaizdžiai paliudyta “Der Spiegei” vokiečių apklausinėjimų daviniuose (žr. “L. L.” sausio nr. 32 psl.).

     Iš kitos pusės, protestantai pastebi, kad ne viskas, kas iš Liuterio, yra gera. Ne vienas žymesnių protestantų teologų (pvz. Oscar Cullman) nesutinka su Liuteriu teologijos srityje (pvz. su jo aiškinimais apie Šventąją Vakarienę); gi protestantai istorijai pripažįsta jo netolerantišką kitaip tikinčiųjų priespaudą (žr. Robert McAfee Brown, “The Ecumenical Revolution”, 212 psl.).

     Nors prašėte paaiškinti tik vieną ano paragrafo dalį, tačiau mes, savo ruožtu, negalime antros dalies užmiršti. Ji skamba sekančiai: “Ir katalikams tenka pripažinti, kad anuometinėj Bažnyčioj buvo taisytinų dalykų ir kad juos Liuteris stengėsi pataisyti”. Apie tai vis atviriau kalbama katalikų tarpe. Pavyzdžiui, Protestantų Reformacijos 450 m. sukakties proga nemaža amerikiečių katalikų žurnalų, kaip “America”, “Sign”, “The Catholic World”, palankiai atsiliepė apie Liuterį, tiek iškeldami negeroves anuometinėj Bažnyčioj, tiek prieš jas kovoti išėjusį augustinijoną, kuris nė nemanė atskilti nuo Bažnyčios — ir tik griežtas Romos reagavimas privedė prie to, kad įvyko skilimas. Polemikos dvasioj ankstyvesnių katalikų istorikų charakterizuotas baisiu egoistu (Mohler), susimaišiusiu silpnavaliu (Dollinger), velnio apsėstu (Denifle), dabar objektyviau vaizduojamas kaip komplikuota asmenybė, religiniai subjektyvus, bet įkūnijęs teisingą nepasitenkinimą to laiko bloga padėtimi Bažnyčioje (Lortz).

     Visi šie faktai — tiek suminėti, tiek čia nesuminėti — davė mums pakankamai tvirto pagrindo teigti, ką tada teigėme, kad tiek katalikai ima keisti savo nuomonę apie Liuterį, tiek protestantai — apie popiežius. O teigėme ir tebeteigiame šiuo tikslu — kad ginčų sukelti suklaidinimai nebeskirtų krikščionių vienų nuo kitų, bet kad būtų objektyvia istorine tiesa atitaisyti ir dėl to galėtume krikščioniškoje dvasioje suartėti.

Redaktorius