Studentai meno mokyklose

     Sociologiniai tyrimai buvo vykdomi trijose meno mokyklose... Gauti 6324 atsakymai: 4150 — iš Dailės instituto (toliau jis bus žymimas VDI), 1874 — iš Konservatorijos (VK) ir 300 iš Vilniaus J .Tallat-Kelpšos muzikos technikumo (VMT)...

     “Kodėl jūs pasirinkote savo specialybę?”... Daugumas apklausos dalyvių nurodo, kad muzika domėjosi nuo pat vaikystės... Tačiau ne visi šį kelią pasirinko savarankiškai. Pvz., 23 proc. apklaustųjų VK studentų nurodė, kad jiems specialybę parinko tėvai (daugiausia motina) arba kiti asmenys, 20 proc. aiškino, kad specialybę pasirinko atsitiktinai (pasitaikė proga, nenorėjo mokytis kai kurių kitų disciplinų, pvz., matematikos ir kt.).

     ...44,6 proc. apklaustųjų VK studentų kolektyvo atžvilgiu nusiteikę neigiamai. Panaši padėtis VDI ir VMT. Kaip dažniausiai sutinkamą draugų bruožą VDI studentai nurodo nuoširdumą. Bet tuoj po to seka egoizmas ir veidmainystė. Lyg susitarę atsakė ir VMT moksleiviai: nuoširdumas, egoizmas, pavydas.

     ...tik 9,6 proc. apklaustų VK studentų nurodė, kad juos sieja visuomeninė veikla. VDI tokių pasirodė dar mažiau — 5,3 proc. Ką gi — visuomeninis pasyvumas yra ir pasekmė, ir priežastis. (Ta pačia proga tenka pridurti, kad šių mokyklų komjaunimo organizacijų veikla aiškiai nepakankama, ir jų atžvilgiu reiškiama nemaža skeptiškų pastabų ir nihilizmo.) (“Kultūros Barai”, Nr. 1).

Jauni lieka jaunais

     Apie ką jūs dažniausiai svajojate? “...svajojau, kad stengsiuos padaryti kuo daugiau gero...” (inžinierė, 25 m.). “Didžiausia svajonė, — kai tik su žmona baigsime mokytis, ištrūkti iš akmeninio narvo — miesto — į kaimą, arčiau prie paprastų žmonių, kur erdvės kaina nėra tokia brangi” (stalius); “...apie būsimą darbą ir šeimynini gyvenimą” (studentė-matematikė, 21 m.); “apie naują butą” (gydytoja, 25 m.).

     Kokie draugų bruožai jums labiausiai patinka? “Panašių pažiūrų į svarbiausius gyvenimo klausimus” (inžinierė, 25 m.). “Atvirumas, pasitikėjimas ir jautrumas su reiklumu” (stalius). “Sugebėjimas visur spėti, nesaldus ir nedirbtinis gerumas, tikėjimas savo jėgom, tiesumas” (studentė-matematikė, 21 m.).

     Kokį atliekate visuomeninį darbą? “Dabar jokio” (inžinierė, 25 m.). “Visuomeninio darbo neatlieku jokio” (stalius). “Turėčiau pagal pareigas dirbti komjaunimo aktyvistės darbą, bet jo beveik nedirbu” (studentė-matematikė, 21 m.). “Atlieku mokyklos komiteto pavestas pareigas” (abiturientė, 17 m.). “Dirbu profbiure” (gydytoja, 25 m.) (“Jaunimo Gretos”, kovas).

Mušė žmogų

     Mušė žmogų. Penkiese vieną. Bendrabučio kambaryje. Išgėrę. Norėjo dar, bet jau nebuvo pinigų. Mušė ir spardė — spardė merginos, taikė vis, kur skaudžiau, niršdamos, kad siauras sijonas trukdo kirsti. Apvalydavo nosine kraują nuo veido — kad mažiau išsiteptų — ir mušė toliau. Kai tas, kuri mušė, nugriuvo, apliejo vandeniu, kad atsigautų, įvertė į lovą, išlupo pagaliau kelis rublius, kuriuos jisai turėjo, ir vėl atsinešė gerti...

     Be jų, kambaryje buvo dar ir neutralių — vienas prie krosnies skaitė knygą, ką jis ten išskaitė, sunku pasakyti, bet dėjosi skaitąs gana atkakliai. Kitas gulėjo lovoj, užtraukęs ant galvos apklotą, slapta stebėjo, kas čia dedasi. Trečias nusisuko į apšalusį langą...

     Penkių žmonių kompanija. Jonas Antanovas, Vladas Matulevičius, Tautvilis Raižė, Elvyra Pranskūnaitė ir Katrė Nikitinaitė... Merginoms po dvidešimt, vaikinams — po šešiolika.

     Pedagogų tarybos posėdžio vieninga nuomonė — šalint iš mokyklos... tas atsitikimas — kaip trykštelėjus pūliais votis. Cinizmas ir žiaurumas išsivertė kartu su girtu vapaliojmu. Iš kur visa tai?... (“Komjaunimo Tiesa”, kovo 21).

     Nekomunistiniuose kraštuose pasitaikančius žiaurumus komunistų propagandistai priskiria tų kraštų kapitalistinei santvarkai. Kam jie priskirtų komunistiniuose kraštuose pasitaikančius žiaurumus, kaip pvz. šį, viršuj aprašytąjį?

Bendrabutis — nemieli namai

     “Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto studentai rašo: “Budime bendrabutyje mes patys. Jei praleisi net savo draugą, su kuriuo gyveni viename kambaryje, nepatikrinęs leidimo, tuoj turėsi nemalonų pokalbį su komendante. Mes — būsimi aklėtojai ir patys suprantame, kad reikalinga bendrabutyje tvarka. Bet kam mus laiko mažais vaikais?

     Mes — studentai, jauni žmonės. Pas mus į svečius atvyksta ne tik mamos, broliukai ir sesutės, bet draugės ir draugai. Į kambarį jų pakviesti neleidžia. Jeigu atvažiuoja namiškiai, o išvažiuoti kartais tenka naktį, daryk, ką nori, lauk stotyje ar gatvėje, nes nuo 22 valandos svečiai bendrabutį turi apleisti. Nepaklausysi, lėksi iš bendrabučio”.

     Visa tai vardan švaros ir tvarkos. Tik apie tuos, kam ta švara ir tvarka reikalinga, apie bendrabučio gyventojus, negalvojama. Per tokią tvarką moksleiviui ir studentui bendrabutis — nemieli namai (“Komjaunimo Tiesa”, kovo 5).

Didžiai prasminga

     Tai buvo didžiai prasminga — brangūs svečiai, atvykę į Rusijos Federacijos literatūros ir meno dekadą Tarybų Lietuvoje, senojoje Lietuvos sostinėje buvo iškilmingai sutikti toje vietoje, kur memoralinė lenta skelbia, jog 1895-ai-siais metais Vilniuje lankėsi Vladimiras Iljičius Leninas. Prasminga ir tai, kad savo gėles Rusijos pasiuntiniai pirmiausia atnešė prie Lenino paminklo. Didžią, tiesiog simbolinę prasmę įgijo ir dekados atidarymo iškilmėse mūsų respublikai padovanotas rusų liaudies meistrų darbo V. Lenino portretas. Visa tai tarsi pratęsė revoliucines tradicijas, nes Lenino vardas, jo idėjos šiandien jungia visas mūsų šalies tautas (“Literatūra ir Menas”, kovo 16).

Politinis įvykis

     Literatūros ir meno dekada peraugo savo ribas, ji tapo politiniu įvykiu, virto ryškia tarybinių tautų, glaudžiai susibūrusių apie brangiąją Komunistų partiją ir jos leninį Centro Komitetą, draugystės ir brolybės demonstracija (A. Sniečkus, “Literatūra ir Menas”, kovo 23).

Apgriauta rotušė

     Vienas Kauno senamiesčio kampelių labai įspūdingai atgimė — čia restauruoti Perkūno namai...

     Bet iš viso Kauno senamiesčio komplekso restauravimo klausimas kelia tam tikrą nerimą. Pvz., Rotušės likimas. Maždaug prieš trejus metus buvo sumanyta ją restauruoti... Bet kažkodėl Rotušės pastatas buvo paliktas “dievo valiai”... per 2-3 metus šis pastatas smarkokai apgriautas. Kadangi jo niekas specialiai nesaugo..., per tą laiką daug kas išgrobstyta (“Literatūra ir Menas”, kovo 30).

Italų komunistas “įsitikino”

     Mūsų respublikoje šiomis dienomis viešėjo Italijos komunistų laikraščio “Unita” korespondentas Andrijano Guera su žmona. Išvykdamas svečias “Tiesos” redakcijai paliko žemiau spausdinamą laišką:

     “...Mes čion atvykome, norėdami, tarp kitko, arčiau susipažinti su katalikų ir komunistų santykių problema. Tai labai svarbi problema Italijoje, kur reikia skaitytis su katalikų jėgomis, ryžtingai siekiančiomis kairiųjų pozicijų, bet kartu neužmiršti ir konservatyvių, reakcinių jėgų, siekiančių laikyti katalikų mases atokiau nuo klasių kovos. Kaip tik todėl mums buvo labai svarbu įsitikinti, kad tikrai klysta tie žmonės Vakaruose, kurie apsimeta nematą, kaip Lietuvoje, ir katalikams remiant, statomas socializmas. Tie žmonės vis dar užima senas beprasmiškas “šaltojo karo” pozicijas, tuo tarpu kai pasaulis žengia į priekį, ir Lietuva drauge su kitomis tarybinėmis respublikomis įneša savo indėlį į komunstinės ateities pastatymą. Andriano Guera”. (“Tiesa”, kovo 13.)

     Italų korespondentas Guera arba nuduoda nežinąs, arba greičiausiai nebuvo oku-puotos Lietuvos komunistų painformuotas, kad Lietuvoj katalikai komunistų socializmą stato "laisviausiai" tada, kai už bažnyčias priverstinai moka aukštus mokesčius bei dirba sunkiųjų darbų kalėjimuose, nubausti už religinį vaikų auklėjimą.

Paruošė Mindaugas Banėnas