Ši tema ir toliau liekasi labai slidi ir pavojinga. Pavojinga ta prasme, kad ir toliau rizikuoji būti apšauktas pakankamai žiauriu ir skaudžiu epitetu. Dar vis bandomas sudaryti įspūdis, kad visi, kalbantieji apie tai, negali būti laikomi patriotinio nusiteikimo asmenimis. Bet, antra vertus, pradedi suabejoti ar tie, kurie mano lengvai pabėgti nuo šios dienos aktualijos, kurie norėtų vengti, ignoruoti visa tai, kas vyksta aplink mus, kas gali būti nemaža dalimi laikoma tautinio išsilaikymo dalimi, kurie bijosi ar nenori toliau aiškintis, nagrinėti opiuosius, gal net degamos reikšmės reikalus, ar jau tikrai negalimi pakaltinti to paties patriotizmo stoka?

     Viena gali būti arti teisybės — tai faktas, kad tiems visiems klausimams tikrų atsakymų šiandien gal dar ir neturime. Todėl ramus aiškinimasis, vieni kitų papildymas kaip tik gali padėti rasti tinkamą sprendimą. Užtat labai gaila, kad bent iki šiol visas problemos nagrinėjimas tėra pernelyg jau vienašališkas. Todėl, bent dalinai, galima kaltinti ir mūsų spaudą, kuri, tegu ir netiesioginiai, yra prisidėjusi prie tokių nuotaikų, kurios iššaukė ir garsųjį Clevelando ašarinių dujų incidentą Vasario 16-osios minėjime, kuriame vienas asmuo prarado ir savigarbą, ir savitvardą, kartu pastatydamas save rimtesnės visuomenės dalies šypsenai ir pasipiktinimui. Kova, taip, bet kokia? Ar tai nebus visų Laisvės Kovos Metų suprofanavimas?

     Visi, tiek kalbantieji prieš santykius ar pasisaką už, turėtų įsidėmėti, kad abi pusės yra visiškai užkietėjusios savo argumentuose ir vargiai kas pajėgtų tą padėtį pakeisti. Atrodo, kad vien tik laikas pajėgs įrodyti ir vieniems, ir kitiems, kurie klydo, ir kurie daugiau pasitarnavo tautai, ne savo noru pajungtai sovietizacijos procesui. Gi tuo tarpu derėtų konstatuoti, kad visame tų santykių nagrinėjimo komplekse iškyla visa eilė faktų, rodančių mūsų veidmainiškumą. Žiūrėk, asmuo ne kartą garsiai šaukęs prieš santykius, prieš keliones ir kitus ryšius, o jo žmona, sau be jokios reklamos, patylučiai, jau lankėsi Lietuvoje ir tiek. Kitas tautietis, ne kartą spaudoje rašęs apie nedorumą tų, kurie eina žiūrėti sovietinamoje Lietuvoje gamintų kino filmų, pats vyksta “Niekas nenorėjo mirti” filmo seansan ir dar kartu vedasi vienos bendrinės organizacijos pakankamai žymų pareigūną! Dar kitas, daug kartų pasisakęs prieš visus susitikimus su iš Lietuvos atvykstančiais, mielai priima, vaišina, globoja iš tėvynės atvykusį intelektualą, nors ir stengiasi tai atlikti paslapčia, kad tik mažiau kas žinotų. Trečias, žiūrėk, viešai ar net ir spaudoje burnoja prieš kitą savo tautietį, kuris turi bene pačią didžiausią išeivijoje lietuviškų knygų, sovietinamoje Lietuvoje išleistų, biblioteką. Bet ateina metas, kai tam pačiam tautiečiui verktinai prireikė vienos ar kitos knygos, ir, akis nuleidęs, skambina prie pultojo tautiečio durų: “Bičiuli, ar negalėtumei paskolinti...”

     Taigi, matome, kad mums trūksta ir atvirumo, ir nuoširdumo, o ką jau bekalbėti apie meilę, tą bene patį didžiausiąjį krikščioniškąjį įsakymą! Ją paprastai paliekame kunigams sakyklose. Be meilės, nebus per daug nutolta nuo teisybės teigiant, kad didi stoka mums ir nuoseklumo. Rimtus ir pernelyg gilius dalykus norime spręsti paviršutiniai ir bijodami prisiimti bent kiek didesnės atsakomybės naštos. Štai, prieš kiek laiko, viena gaji ir tikrai patriotinė mūsų organizacija savo metinio suvažiavimo metu panūdo panagrinėti ir tą santykių problemą. Buvo pakviesti du prelegentai temos referavimui. Daug kas galvojo, kad šį kartą jau bus dirbama tinkamai pasiruošus, rimtai, visapusiškai ir stengiantis visą reikalą pristatyti kiek galima nešališkai. Vienas, aišku, galėsiąs pristatyti visus argumentus prieš tuos santykius, o kitas už. Diskusijų, klausimų ir atsakymų metu susirinkimas jau galės prieiti jei ir ne kokių nutarimų, tai jau bent rimtų išvadų. Deja, lūkesčiai buvo bergždi. Pasirodo, abu referentai tekalbėjo ir įrodinėjo “prieš”. Kuriam tad reikalui reikėjo dviejų prelegentų? Aiški ir palaikoma tendencija niekad neleis priartėti arčiau tiesos. Bet kartais nejučiomis kyla nedorovinga mintis, kad, rasi, bus tokių, kurie tos tiesos visai ir nesiekia... Itin gaila, kad, bent iki šiol, ramus ta tema pokalbis tegalimas tik “Aidų” skiltyse, nors turime eilę rimtų leidinių, kuriems šioji tema turėtų rūpėti daugiau už kultūros žurnalą.    

Al. Gimantas

Al. Gimantas — mūsų spaudoj dažnai rašančiojo asmens slapyvardis.