Reikalaujam laisvės baltams

     “Taipgi šiandien, pusę šimto metų po savų valstybių įkūrimo, baltai — ir ne vien tik jie, bet prisiminkime iš Sovietų Sąjungoj esančių apie 130 tautų bent ukrainiečius, armėnus, georgus ir mongolus — kovoja, kad išsaugotų savo tautinį charakterį bei kalbą...

     Šiom išvadom niekam nenorima skelbti karo; priešingai, jos tarnauja vien taikai. Jai gi geriausiai pasitarnaujama, kai kiekvienai tautai užtikrinama laisvė, kurią, kaip neprarandamą teisę, tautai yra suteikusi Aukštesnė Ranka. Todėl džiaugiamės, kad šiuo metu geltonosios ir juodosios rasės žmonės tampa laisvi..., (būdami) nusistatę Žmogaus Teisių Metais reikalauti laisvės ir baltiesiems” (Joseph Ehret (Eretas), “National-Zeitung Basei”, Nr. 75, vasario 14).

Lietuvių išeivių pastoracijoj

     “Ne tik mūsų spauda, bet ir kai kurios organizacijos gyviau susirūpino religiniais reikalais. Atrodo, pajutome, kas būtų, jei mums iš rankų išslystų teisinė mūsų parapijų padėtis, kurią lig šiol turėjome. Antra vertus, labiau pajutome ir tą tragiką, kai po II Vatikano santarybos galime naudotis gimtąja kalba liturgijoje ir praktiškai jos tegauname savose parapijose tik trupinius. Kas gali abejoti, kad mums reikia ir šioje srityje koordinuojančios, planuojančios, akstinančios rankos? Bet visame laisvajame pasaulyje turime tik vieną vyskupą ir tą be ordinarinių teisių. Ar galėtų būt sudaryta... pasauliečių ir dvasiškių taryba religiniams reikalams? Visos tarybos, kokias lig šiol turėjome prie organizacijų, pasirodė neveiksmingos. Veiksmingesnės galėtų būti tarybos ar komitetai, sudaromi prie parapijų panašiu pagrindu, kaip tai padarė New Britain, Conn., ir Prisikėlimo parapijos Toronte klebonai. Vertas dėmesio ir Detroito atvejis, kur lietuviai prasiveržė į diocezinę plotmę savo pageidavimams bei teisėms pareikšti. Čikagos atvejis dėl kapinių taip pat gali turėt nemažos reikšmės, kaip Amerikos vyskupai toliau žiūrės į tautinių mažumų reikalus. Jei ne juridiškai, tai bent morališkai mūsų religiniai reikalai pagerėtų, jei turėtume... daugiau vyskupų (Kun. Stasys Yla, “Tėviškės Žiburiai”, gegužės 16).

 

AR REIKĖTŲ PERDAUG LAKIOS VAIZDUOTĖS MATYTI KRISTŲ VEDYBINIAME PARTNERYJE?

Jūs apie tai galvojate?

     "Laiškų Lietuviams" sausio numeryje, 36-37 psl., buvo atspausdinti įdomūs ir gerai paruošti klausimai, liečiantys vyro ir žmonos santykius. Tačiau paskutinis klausimas visai "nuvažiavo".

     Aš tikrai tikiuosi, kad mano žmona manyje Kristaus nemato. Esu netobulas ir net nuodėmingas. Tikiuosi, kad joje Kristaus vaizdas daug gražesnis. Juk jis švenčiausias, didingiausias, vienatinis Viešpats. Nevartokime Viešpaties vardo be reikalo! Juk tiek daug visokių malonybinių žodžių išreikšti pagarbai ir meilei tarp vyro ir žmonos! Net ir moterystės sakramentui yra tinkamų pašventinimų. Tačiau matyti Kristų tai jau reikėtų perdaug lakios vaizduotės.

Skaitytojas iš Los Angeles .

Redakcijos pastaba: Manome, kad vedusiems krikščionims tema yra aktuali. Prašome pačių skaitytojų pasisakyti:

1.    Ar krikščionišku požiūriu posakis "matyti Kristų savo vedybiniame partneryje" yra teisingas, ar ne?

2.    Kuo grindžiate savo atsakymą?

3.    Kaip yra gyvenimo tikrovėje?