AKIRAČIAI

Ar teisinga kritika, ar pyčio įkarštis?

JONAS KUBILIUS, S. ].

"Tegul eina į pragarą"

     “Tegul eina į pragarą institucinė Bažnyčia!” Taip pasakė kun. James Kavanaugh savo viešame pasirodyme televizijoj. Tokioj dvasioj jis parašė ir savo knygą: “Kaip šių laikų kunigas žiūri į savo atsilikusią Bažnyčią”. Jaučiama, kad knyga yra gimusi šito pykčio įkarštyje. Gal todėl joje ir nereikia ieškoti per daug objektyvios tiesos ar šalto išvedžiojimo. Čia yra daugiau išsiveržusio vulkano sukritusi lava. Tiesa yra maišoma su visai asmeniškais reikalais, o visur yra daug pagiežos. Ieškoti ramiai išreikštos tiesos jo knygoje būtų tas pat, ką audringoje jūroje ieškoti tarp bangų prapuolusio laivelio. Todėl ir atsiliepimai apie jo knygą yra labai nevienodi, priešingi. Sociologas Andrew Greeley sako, kad Kavanaugh neieško daryti sunkumų Bažnyčiai, jis tik atspindi juos. Ir tos knygos pasisekimas įrodo, kiek nepasitenkinimo yra Bažnyčioje. Greičiausiai tūkstančiai ir milijonai galvoja, kad Bažnyčia yra atsilikusi.

     Brolis Gabriel Moran, Manhattan Kolegijos profesorius, galvoja, kad Kavanaugh kalba tokia kalba, kurią supras milijonai. Tėvas Gregory Baum, antro Vatikano susirinkimo patarėjas, sako, kad Kavanaugh kalba yra pranašiška. Robert Hoyt galvoja, kad Kavanaugh ištaria smarkiau ir aiškau tai, ką jau kiti teologai yra pasakę. Bet yra ir visai priešingų pasisakymų. Kalamazoo klebonas iš sakyklos pasakė, kad Kavanaugh yra velnio agentas. Kunigai iš Lorain apygardos, Ohio, viešai ir vienbalsiai pareiškė, kad jie su daugeliu Kavanaugh pasisakymų nesutinka, ypač apie skyrybas, gimimo kontrolę ir panieką vyskupų bei Šv. Tėvo mokymui.

     Norime ar nenorime, Kavanaugh knyga sukėlė audrą. Ji atsidūrė labiausiai parduodamų knygų tarpe. Jo pasirodymai televizijoje susilaukė didelio susidomėjimo. Jauni katalikų klausytojai Notre Dame universitete ilgai plojo po jo paskaitos. Jo dinamiškas temperamentas, karštas stilius, didelė drąsa, neapykanta institucinei Bažnyčiai sukelia vieniems skandalą, kitiems apstulbimą, tretiems džiaugsmą ir žavesį, dar kitiems baimę ir susirūpinimą. Vargiai galės šių dienų katalikas praeiti, jo nepastebėjęs. Ypač kad jau laikraščiai pradeda vis plačiau ir plačiau apie jį rašyti, ir jau ne vieno rankose yra jo knyga. Ši priežastis verčia ir mus šią knygą kiek plačiau paminėti.

Kas yra James Kavanaugh?

     James Kavanaugh, gimęs 1928 metais Michigano valstybėje, įšventintas į kunigus 1954 metais Detroite. Jis baigė Šv. Jono seminariją Detroite, dirbo kelerius metus parapijoje kaip vikaras, mokė etikos gailestingų seserų mokykloje Flinte, Michigane. 1963 metais buvo pasiųstas į katalikų universitetą Vašingtone. 1964 metas buvo Europoje ir dalyvavo Vienos universitete viduramžių istorijos seminaruose.

     Grįžęs iš Europos, jis parašo savo pirmą straipsnį vardu, “Esu kunigas ir noriu vesti”. Šis straipsnis sukėlė nemaža triukšmo ir kartu suteikė jam pasitikėjimo savimi. Baigęs universitetą, jis prašo, kad vyskupas leistų jam metus atostogų. Jis nuvažiavo į Jolla, Cal., pas savo brolį ir stojo dirbti Žmogaus Išteklių Institute. Čia jis parašo savo žymiąją knygą — “Kaip šių laikų kunigas žiūri į savo atsilikusią Bažnyčią”. Su šia knyga js praktiškai ir atsitraukia nuo kunigystės. Nors jis dar ir sako: “Aš gimiau kataliku, juo buvau 38 metus ir tikiu, kad aš tokiu visuomet būsiu”. Bet netrukus veda Pat Walden ir tuo atsisveikina su kunigyste ir su dabartine Bažnyčia. Dabar jis gyvena Jolla, dirba institute, ruošia naujas knygas, greičiausia prieš institutinę Bažnyčią, sakosi esąs laimingas ir atradęs save.

Jo garsioji knyga

     Kaip atrodo ši knyga? Ta knyga yra “baisus ir jaudinantis išskaičiavimas visa to, ką fariziejai ir didieji kungai padarė iš mūšų laikų Bažnyčios”. Taip sako tėvas Gregory Baum, O.S.A., Šv. Mykolo kolegijos profesorius. Vargiai būtų galima pilnai sutikti su šiuo tėvo Baum sprendimu, kaip ir su jo pasakymu, kad Kavanaugh savo knygoje pilnai išdėsto ortodoksini katalikų mokslą.

     Kuo Kavanaugh ypač apskundžia Katalikų Bažnyčią? Knygoje per ištisus puslapius kartojasi jo pagrindinis užmetimas institucinei Bažnyčiai, kad ji atimanti žmogui atsakingumą ir laisvę ir jį padaranti įstatymo ir teroro vergu. Šis bendras apkaltinimas yra ne jo vieno ir ne pats stipriausias institucinei Bažnyčiai. Arkivyskupas Thomas Roberts, Magdalen Goffin, John Todd, prof. H. P. R. Finberg ir paskutinėje savo knygoje (“Garonos Ūkininkas”) Jacques Maritain, o taip pat neseniai spaudoje pasirodžiusiame “Laiške Amerikos Vyskupams”, rašytame Mgr. Joseph Gallagher, randame dar stipresnių kaltinimu, kurie nėra be pagrindo. Pati Bažnyčia vis labiau ir labiau tai supranta ir pradeda save reformuoti. Deja, reforma yra vykdoma perdaug lėtai ir nepakankamai pagrindinai.

     Kai Kavanaugh eina prie atskirų kaltinimų, palieka sveiko galvojimo žmogui daug neaiškumų. Aš skirčiau šioje knygoje dvi dalis. Pirmojoje dalyje, kuri apimtų antrą, trečią, ketvirtą ir penktą skyrių, kalba apie institucinės Bažnyčos pastangas žmogų nuasmeninti. Čia jis kalba apie kunigą, kuris patekęs į institucinės Bažnyčios auklėjimo ir santvarkos rėmus pasidaro paklusnumo auka, marionete. Trečiame skyriuje jis kalba apie žmogų kataliką, kuris yra uždaromas lyg gete, institucinės Bažnyčios visokiausių ir smulkiausių įstatymų miške, labirinte. Ketvirtame skyriuje jis kalba apie parapijos nežmoniškumą. Jos priešakyje jis pastato neklystantį diktatorių kleboną, nuasmenintus vikarus ir aklą, be valios ir pasipriešinimo tikinčiųjų minią. Pagaliau penktame skyriuje jis kalba apie žmogaus nuasmeninimą įvairiomis taisyklėmis suvaržytoje Bažnyčioje.

     Religija yra surašyta į normas, tikėjimas žmogui perduotas apibrėžtuose rėmuose, išganymo praktika aiškiai nurodyta, visos galimos ir esamos klaidos suskaitytos, pavojai nurodyti, visas asmeniškumas santykiuose su Dievu panaikintas.

     Knygos pradžioje (pirmame skyriuje) jis aprašo, kaip institucinė Bažnyčia krikščionybės idealą pavertė įstatymu, kaip meilė yra paverčiama šalta teise, kaip gyvas Kristaus žodis yra pakeistas mirusia raide, kaip dosni Dievo atpirkimo malonė yra paskandinta žmonišku, išgalvotų sąlygų jūroje. Čia Kavanaugh ištaria daug šiurkščių žodžių, bet, žiūrint į klausimo esmę, panašiai kalbėtų ir tokie teologai, kaip Dr. Kueng, Van de Pol ir net K. Rahner.

     Antroje savo knygos dalyje, nuo 7 iki 13 skyriaus, Kavanaugh ima konkretų katalikų gyvenimą: sakramentus, ypač išpažinti, gimimų kontrolę, moterystę, skyrybas, katalikų mokyklas, vienuolynų gyvenimą ir užbaigia kataliko santykiais su nekataliku. Visoje šitoje dalyje jis aptaria tuos dalykus iš konkrečios pastoralinės pusės, iš savo kunigiškos patirties su žmonėmis ir prieina išvados, kad institucinė Bažnyčia tiek suvaržo katalikų gyvenimą savo įstatymais, jog ir pati kunigą padaro nežmonišku, ir tikinčuosius apkrauna nepakeliamomis naštomis.

Kaip vertinti šią knygą?

     Kad mūsų krikščioniškame šių dienų gyvenime tokia knyga pasirodė ir yra tūkstančių grobstoma bei skaitoma, tai yra skandalas. Bet ar Mgr. Gallagher laiškas Amerikos vyskupams nėra skandalas, ar olandų katekizmas nėra skandalas, ar Maritain “Garonos Ūkininkas” nėra skandalas, ar Van de Pol “Konvencijonalinės Krikščionybės Pabaiga” nėra skandalas, ar Kueng “Bažnyčia” nėra skandalas, ar popiežiaus Jono 23-čiojo pirmas apsilankymas kalėjime nebuvo pavadintas skandalu? Kristus sako, kad skandalų turi būti pasaulyje, nelaimė, kad juos šiandien sukelia Kavanaugh knyga, kuri neišlaiko nei pusiausvyros, nei saiko. Ji yra parašyta ne rašalu, bet verdančiu iš pykčio krauju.

     Norint nenorint, skaitytojas negali nepalyginti Kristaus meilės ir Kavanaugh neapykantos, Kristaus septynių palaiminimų žmonijai ir Kavanaugh 12 prakeikimu. Jis norėtų kalbėti apie Dievo vaikų laisve, bet greit pradeda savo prakeikimų litaniją. Niekas negalėtų neigti, kad institucinė Bažnyčia yra sustingusi, bet tai dar nereiškia, kad ji nebeturi pareigos saugoti Kristaus palikimo. Taip pat Kavanaugh teologinis ir moralinis išsimokslinimas turi daug skylių. Kai jis kalba apie išpažinti, sakramentus, moterystę, gimimų kontrolę, jaunujų flirtą ir apie savo praktišką sprendimą atskirais atvejais, tikrai jaučiama, kad jo sprendimai tėra pagrįsti labai silpnu teologijos žinojimu, be gilesnio krikščioniškosios moralės supratimo. Taip, kaip jis sprendžia konkrečius moralinius klausimus, institucinė Bažnyčia tikrai pasidaro baisūs, žabojantys kiekvienos laisvės ir iniciatyvos apinasriai. Kavanaugh, vietoj keikęs institucinę Bažnyčią, turėtų keikti savo labai siaurą ir blogai išmoktą moralę bei teologiją.

     Pažvelkime iš arčiau į Kavanaugh priekaištus ir jo argumentacijos būdą. Antrame savo knygos skyriuje jis sako, kad jį kunigystė nuasmenino, nužmogino. Papuolęs į seminariją, jis sakosi netekęs savos valios. Priverstas buvęs išmokti Bažnyčios įstatymus ir 2400 kanonų. Išėjęs iš šio malūno, jis pajutęs, kad “jį žmonės tik dėl to temyli, kad jis atleidžiąs jiems nuodėmes, kurias jis pats išgalvojęs”, o ne dėl to, kad jis esąs žmogus. Seminarijoje “jis girdėjęs, ką turėjęs girdėti, ir sakęs, ką jo viršininkai norėję, kad jis sakytų”. Kai tokiais argumentais jis nori skaitytoją įtikinti, kad jį kunigystė nužmogino, kas nenusišypsos, ypač skaitydamas jo knygą, kuri tikrai nėra parašyta nuasmeninto žmogaus? O jeigu jis galvoja buvęs visai nužmogintas, kad kartą restorane jam svetimas žmogus sąskaitą dėl “koloratkos” sumokėjęs, palieku spręsti pačiam skaitytojui jo argumentacijos rimtumą.

     Daugelis priekaištų institucinei Bažnyčiai suverstini pačiam Kavanaugh. Pavyzdžių yra daug. Imkime ši. Kavanaugh pasakoja, kad pas jį atėjusi viena moteris, kuri pasisakė ištekėjusi už homoseksualo. Kavanaugh ją atleidžia su liūdnu žvilgsniu — nieko daugiau! Ir šį faktą jis naudoja įrodyti institucine Bažnyčią esant žiaurią, o kunigą — bejėgį ką nors žmonėms padėtį. Nejaugi jis nežino, kad ne tik krikščioniškoji moralė, bet ir paprastas žmoniškumas tokiu atveju įpareigoja patyrinėti, ar tokia moterystė iš viso yra teisėta? Bet matyti, kad jam svarbu ne klausimą kelti iš esmės, bet tik panaudoti šios moters nelaimę argumentui prieš Bažnyčią.  Tačiau juk negalima savo nerūpestingumą, nesusigaudymą ar net kvailumą primesti Bažnyčiai. Tokių “argumentų” knygoje yra apstu.

     Kavanaugh klysta taip pat, kai jis galvoja, jog Bažnyčia neturi jokios galios mokyti, jokios žmoniškos ir žemiškos formos, jokios egzistencialinės institucijos. Kavanaugh taip pat klysta, galvodamas, kad sakramentai neturi jokios išorinės formos. Kavanaugh klysta taip pat, teikdamas absoliutinę laisvę gimimų kontrolėje, skyrybose, laisvoje meilėje. Yra prigimties ir Dievo įstatymų, kurie nėra palikti žmogaus arbitraliniam sprendimui, bet yra atsirėmę į žmogaus prigimtį ir pozityvų Kristaus įsakymą. Personalizmo egzaltavimas turi savo ribas ir tikrai jis nėra viso žmogaus veiksmo pateisinimas. Yra ir objektyvių normų, kuriomis remdamasis ir kurias priimdamas, tesugebės žmogus ir savo asmeninį gyvenimą sukurti, patobulinti, ir savo laisvę išvystyti. Kavanaugh klysta taip pat, pastatydamas savo asmeninį gyvenimą viso savo gyvenimo norma. Taip, asmenybė ir asmens laisvė yra brangiausia žmogui duota dovana, bet be jos dar yra kas nors, kas nustato ir tų dovanų ribas, ir galimybes.

Kavanaughžmogus

     Nors ši knyga yra gimusi iš nusivylimo ir neapykantos institucinei Bažnyčiai, bet ją parašė žmogus, giliai įsitikinęs, kad jis daro didelį pasitarnavimą katalikybei. “Ši knyga yra gimusi iš įsitikinimo, kad aš galėsiu pasilikti kataliku, kad aš ir toliau galėsiu iešokti Dievo ir Bažnyčios paskirties, kad Bažnyčia pakeis savo puikybės karališką rūbą į kenčiančios tarnaitės drabužį. Aš noriu būti krikščionis, bet negaliu tikėti, kad dabartinė Bažnyčios struktūra yra atsakanti Kristaus žodžiui. Aš nemesiu savo tikėjimo, bet aš negaliu apsivilkti praėjusių šimtmečių rūbu, kuris parodo tik krikščioniško idealo karikatūrą. Aš rašau, kad pasakyčiau žmogui, kuris buvo priverstas aklai priimti savo tėvų tikėjimą, kad jis vis dar gali tikėti ir būti laisvas ir kad jis gali tik tiek tikėti, kiek jis yra laisvas”. Ir visai gale savo knygos jis rašo — ir neįmanoma netikėti jo žodžiams: “Aš vis dar tikiu į kunigystę, kur nuodėmingas žmogus gali atleisti nusidėjėliui. Bet labiausiai aš tikiu Dievą ir jo galią Kristaus pergalėje... Jūs girdėjote mano pasisakymą. Aš jį išreiškiau sąžiningai ir atsargiai... Nelaimei, aš atradau, kad institucinė Bažnyčia negali užpildyti mano sąžinės nei pakeisti mano proto... Bažnyčioje gyvenimas buvo lengvesnis, kai žinojau, kad viskas yra savo vietoje... kur dangus ir pragaras buvo valdomas paruoštų nuostatų... Dabar aš esu laisvas ir atviras, bet pilnas baimės; tikras, bet visuomet abejoju... Aš kovoju ir norėčiau, kad toje kovoje Bažnyčia būtų mano pagelbininkė, kaip Kristus pažadėjo, jog taip bus... Aš nebegaliu ilgiau stovėti prieš savo vyskupą ir nedrąsiu šypsniu jam pritarti, kai aš žinau, kad jis klysta... Aš pasiliksiu kataliku, nežiūrint mano viršininkų uždraudimo pasilikti kunigu. Aš pasiliksiu kataliku, kuris seka savo sąžinę... kuris nesutiks niekuomet, kad Jo Dievas būtų suvestas į tuščias ceremonijas ir viską tvarkančius įstatymus... Dievas teis mane, kaip Jis turi teisti, bet aš galiu sakyti Jam su tokiu pat sąžiningumu ir atvirumu, kaip aš sakau jums: “Aš mėginau būti žmogumi”.

     Kad Kavanaugh, rašydamas savo knygą, buvo sąžiningas ir atviras, reikia su tuo sutikti; kad jis būtų išlaikęs žmonišką išmintį ir pusiausvyrą, kiekvienas knygą paskaitęs suabejos.

Pabaigai

     Kiek plačiau sustojome prie paties Kavanaugh pasisakymų, kad geriau suprastume šitą vidujinę kovą, kurią jis turėjo pergyventi, atsiskirdamas nuo institucinės Bažnyčios ir sulaužydamas savo per greit ir per anksti duotą priesaiką, kurios našta jam pasidarė nebepakeliama. Nenorėdamas eiti Šv. Kotrynos keliu, kuri, pasilikdama Bažnyčioje, pašventė visas savo jėgas jai reformuoti, Kavanaugh pasirinko atsiskyrusiojo botagą ir juo galvoja išlieti visą savo įtūžimą bei apmaudą. Jis daug teisingų dalykų iškelia ir daug institucinės Bažnyčios klaidų išplaka, bet, nelaimei, neišvengia didelių perdėjimų, o net ir klaidų. Jo gyvas, dinamiškas ir egzaltuotas temperamentas nebesutilpo pasirinktame pašaukime ir sprogo visu savo įtūžimu. Šis įtūžimas neleido jam visos objektyvios tiesos pasakyti, bet jeigu jis nebūtų buvęs taip įtūžęs, greičiausia niekuomet nebūtų pasakęs tos tiesos dalies, kurią reikėjo pasakyti. Kavanaugh pasirinko dabar pilną pasauliečio gyvenimą, kuriame jis tikisi rasti pilną laimę, sąžinės ramybę ir gyvąjį Dievą. O, kad taip būtų!