Jonas Avyžius. Kaimas kryžkelėje, Vaga, Vilnius, 1966, 526 psl.

     Socialistinis realizmas romane paprastai reiškia iš kartono iškirptus charakterius — savo klasės stereotipus, kurie arba persisėmę blogiu iki savo mazolių, arba yra taurūs liaudies sūnūs, kurie tauriai pamokslauja, tauriai mėšlą mėžia ir tauriai dantis valosi. Sunku rašytojui ką nors naujo to paties sukirpimo pasiūti, tad šiuokart smagu matyti, kad ir socialistinio realizmo rėmuose galima padaryti ką nors įdomesnio.

     “Kaimas kryžkelėje” — romanas, 1965 m. laimėjęs respublikinę premiją. Lietuvoje apie jį buvo daug kalbama. Jis vaizduoja kelis mėnesius Liepgirių kolūkyje. Atvyksta naujas kolūkio pirmininkas Arvydas Toleikis — senasis pirmininkas Martynas Vilimas atstatytas iš pareigų už nesėkmingą kolūkio tvarkymą. Arvydas Toleikis griebiasi pastatyti kolūkį ant kojų, nors tai ir reikštų nesekimą partijos rajkomo kai kurių parėdymų — pavyzdžiui, pasodina tik trečdalį kukurūzų normos, kurios rajkomas reikalauja. Toleikis susiduria kakta kakton su kolūkio privatininkais (kurie sudaro daugumą kolūkio gyventojų) — tai žmonės, kurie labiau linkę rūpintis savo žemės sklypais ir savo gyvuliais, negu viešąja nuosavybe, reikalui esant, iš kolūkio kluonų pasiimdami šiaudų ar pašaro. Čia Arvydas veikia kietai: iš vienos pusės bando įtikinti, kad juo turtingesnis bus pats kolūkis, tuo labiau bus užtikrinta ir kolūkiečių gerovė, o iš kitos pusės nori susilpninti privatų sektorių: reikalauja laikytis įstatymo, teleidžiancio turėti po vieną karvę, pavasarį kolūkio laukams tręšti pareikalauja iš kiekvieno gyvulių savininko duoklės mėšlo, kuris būtų ėjęs privačiam sklypui tręšti. Privatininkuose tvinksta neapykanta, ir štai, buvusio buožės Lapino pakušintas, kaimo kvailys užpuola iš vestuvių puotos grįžtantį kolūkio pirmininką ir jį sunkiai sužeidžia. Pirmininko pareigas perima vėl Martynas Vilimas, kuris nusileidžia rajkomo spaudimui, išaria net ir sudygusius žiemkenčius, kad sėtų kukurūzų normą, tačiau ateina lietus ir iš kukurūzų lieka pšt. Grįžta iš ligoninės Arvydas, kuris šiuokart žmonių laukiamas ir po nesėkmių žengia su viltimi į šviesesnę ateitį.

     Šią santrauką paskaitęs, klausi: Kur čia tas palaimintas Avyžiaus originalumas? Juk čia daug kartų girdėta socialistinio realizmo romano fabula — gal tik kiek pikantiška, kad šičia partijos rajkomas ne kartą yra prieš angelų pusę. Romano įdomumas yra štai kur: tai yra romanas apie lietuvišką kaimą, ta pačia Žemaitės, Ramono, Katiliškio tradicija. Romane yra gyvi žmonės, gal tik išskiriant Toleikį, bet ir šis galop įgyja žmogaus bruožus.

     Paimkime Lapiną — išnaudotojų, kenkėjų klasės atstovą. Buvęs didelio ūkio savininkas, dabar kolūkio malūninkas, iš nusukamų grūdų varo degtinę. Jo name gyvena Rimšų šeima: ankstyvesniais laikais Rimša buvo Lapino samdinys — praktiškai tokiu pasiliko ir dabar. Rimšos žmona Morta — gabi audėja. Graži moteris, Lapino mylima nuo jaunystės. Jos vaikai — Lapino, kuris buvo tėvų priverstas vesti nemylimą turtingą merginą. Lapinui graudu pagalvojus, kad ardė savo gyvenimą dėl turto, o juo džiaugėsi tik tuos kelis metus, prieš raudoniesiems ateinant. Lapinas kaip lapė — stengiasi ir prie naujų valdovų gyventi, tačiau žmonių tarpe užmesdamas nepasitenkinimo ar neapykantos sėklas. Painių motyvų žmogus: už piktą žodį padega gryniausio kaimo proletaro trobą, iš apmaudo užsiundo kaimo kvailį Praną Prancūzą, kad užmuštų Toleikį. Lapinas — suktas sistemos priešas, bet romano autorius nesibijo jam duoti žmogaus bruožus. Štai Lapinas mąsto galulauky: “Tu vėl samdinys, po kito botagu, tik tas botagas skaudžiau kerta. Vėl tavo žemė nebe tavo, ir nėra aiškesnės vilties, kad gali pasidaryti tavo. Gyveni kaip kiškis pakrūmėje, laukdamas, kada medžiotojas užeis. Vakar netekai ūkio, šiandien gali tave išmesti iš tavo paties malūno, o rytoj, ko gero, atims ir šį žemės lopinėlį, ant kurio kol kas dar turi teisę pasėdėti” (258 psl.).

     Romano svarbiausias veikėjas bus Martynas Vilimas, nes jis gal vienintelis, kuris paauga, pasikeičia. Jį slegia daug dalykų — gal sunkiausiai praeitis. Partizanai sudegino namą su jo sužieduotine. Jį kamavo baimė — daug kartų nakvojo Lapino daržinėje. Čia vėl kitas nemalonus prisiminimas: slaptajai policijai jo klausinėjant, kas turi būti išvežtas iš kaimo, jis gynė Lapiną, o neužstojo gero žmogaus Krūminio: gal ir dėl to, kad jį jau tuo metu kamavo beviltiška meilė Godai, Lapino jaunai gražiai dukteriai. Nesisekė tvarkyti Liepgirių kolūkio, bet ką ir sakyti — buvusis pirmininkas Bariūnas buvo paršas: iš kolūkio išsispaudė sau turto, pasistatė plytinį namą Vaišvilėje ir dabar spekuliuoja trąšomis su svieto perėjūnu Bistrochodovu. Nesiseka Martynui atlaikyti ir partijos sekretoriaus Jurėno spaudimą pasodinti kukurūzų normą, nors jis jaučia, kad Arvydas buvo teisus, sakydamas, kad jie negali pasikliauti kukurūzais, nes jie netinkantys jų trumpų šaltų vasarų klimatui. Martynas, galutinai atstumtas Godos, pradeda justi simpatiją Arvydo žmonai Ievai, kuriai šalta nuo Arvydo visiško atsidavimo savo darbui. Martyną ir Ievą suartina nelaimė — į srutų duobę įkrenta Toleikių berniukas, kai Ieva girdo veršiukus — Arvydo nuopelnas, kad Ieva pasisiūlė kolūkio veršelius prižiūrėti. Laimei Martynas vaiką išgelbsti ir jie vienas kitam pajunta žmogišką šilimą. Tai pajunta ir grįžęs iš ligoninės Arvydas, kuris tačiau tikisi išlaikysiąs žmonos meilę. Knyga baigiasi optimistiška gaida — Martynas prisimena savo vaikystės pergyvenimą su Sėjėju — ir šiame skyriuje Avyžius primena Krėvę:

     “Jis buvo Sėjėjas. Jis brido puria dirva, leisdamas iš abiejų rankų pilksvus grūdų debesėlius, o Martynas ėjo greta ir šiaudais žymėjo biržę. Sėjėjo kojos buvo didelės, apautos plaukuotomis naginėmis, ir Martyno pėdelės šalia jo pėdų atrodė kaip pastrigų dygsneliai. Bet jiedu ėjo greta — ir tai buvo svarbiausia: jiedu abu buvo Sėjėjai. Rudenį tas pats žmogus atėjo padėti motinai nupiauti lauko. Jis pašaukė Martyną ir parodė ražienose keletą įdubimų — didelių ir mažų. “Tai mudviejų pėdos. Žmogus, kur bepraeitų, visada palieka gerus arba blogus pėdsakus. Pėdsakai, ant kurių užaugo toks geras derlius, negalėjo būti blogi”. Tai pasakė Sėjėjas. Ir Martynas patikėjo juo, jam buvo gera, kad greta didžiųjų pėdų išliko ir jo mažos pėdelės”. (534-5 psl.)    A.A.