AR VISUOMET REIKIA UŽSTOTI SAVO VAIKĄ?

     Ką daryti, kai kiti — suaugę ar vaikai — apskundžia jūsų vaiką? Ar vaiką užstoti, ar tuoj jį nubausti?... Ir ką daryti, kai jūsų vaikas skundžiasi kitais? Pulti kitus, bartis ar nekreipti į tai dėmesio?... Visais atvejais — jei reikalas yra pakankamai rimtas — yra išmintinga sužinoti, kaip ten iš tikrųjų buvo, pasiteiraujant apskųstos pusės ar net, jei galima, ir dar kitų. Bausti ar užstoti galima tik po to.

     Tuos klausimus gvildendama “The Parents’ Magazine” žurnale (1968, gegužė), Natalie Hagen nurodo tokį pavyzdį:

     Kartą man besisvečiuojant pas kaimynę, įbėgo jos šešiametis sūnus, verkdamas su kraujuojančiais nubrozdintais keliais.

     —    Ponas Morganas mane pastūmė, — pro ašaras kūkčiojo berniukas.

     —    Kaip tai? — neįtikėdama klausinėjo motina.

     —    Ponas Morganas mane parvertė.

     Tai buvo sunku įsivaizduoti. Nors Morganai mūsų gatvėje pasižymėjo nedraugišku elgesiu vaikų atžvilgiu, bet stumdyti vaiką, kad tas net susižeistų, — tai jau tikrai per daug! Kaimynė, aptvarsčiusi vaiko kelius, nerimo pykčiu ir tarė:

     —    Reikia paskambinti policijai.

     Tuo pačiu metu prie durų pasigirdo skambutis ir pasirodė pats ponas Morganas:

     —    Kaip jūsų sūnus? Aš labai atsiprašau už jo parvertimą. Jis skubėjo pasiimti sviedinio, kurį persviedė per mūsų stogą. Aš šaukiau, kad sustotų, nes mūsų kiemo prieangis tik ką išpiltas cementu. Vienintelis būdas jį sustabdyti, kad neįklimptų į šlapią košę, buvo vytis. Besivydamas užkliuvau už laistymo žarnos ir mes abu parpuolėme.Ar jis labai susižeidė?...

     Bendrai paėmus, suaugusiais galima daugiau pasitikėti, kaip vaikais. Vis dėlto kartais ir suaugusieji nėra teisingi vaikų atžvilgiu. Tokiais atvejais tėvai turi nutarti, ar leisti vaikui pačiam apsiginti, ar jiems patiems įsikišti ir apsaugoti vaiką nuo nemalonumų. Aišku, priklauso nuo aplinkybių, vaiko amžiaus ir padarytos žalos. Mažas vaikas yra daugiau reikalingas užtarimo negu vyresnysis. Paauglys gali kartais ir pats susitvarkyti.

     Bendrai, aš naudojuos sekančiais dėsniais, kurie man padeda spręsti, kada vaikas reikalingas mano tarpininkavimo.

     Jeigu mano vaikas buvo aiškiai kaltas, aš stengiuosi, kad mes abu atitaisytumėme padėtį. Jeigu ateina pas mane suaugęs asmuo ir skundžiasi mano vaiku, su juo tariuosi viena, žinoma, visai atskirai išsiaiškindama ir su savo vaiku. Tokioje padėtyje, kur vaikas pats nepajėgia susitvarkyti ir gresia jam pavojus nukentėti, pati imuosi žygių, kad viską išsiaiškinčiau.

     Savo vaiką, esantį pavojuje būti užgautam, sužeistam ar užgauliojamam, aš neabejodama užstočiau. Užstočiau ne tik savo, bet ir kiekvieną vaiką, atsidūrusį tokioj padėtyje.

     Kartą teko kalbėtis su žmogumi, kuris skundėsi mano vaiku. Įsitikinau, kad reikia laikytis šaltai ir draugiškai. Jaučiau, kad skundas buvo pagrįstas, bet pagarbiai ir mandagiai bandžiau įgauti jo draugišką supratimą.

     Panašiai, kalbant su suaugusiais, besiskundžiančiais mano vaikais, visuomet pasisiūlydavau padarytąją žalą atitaisyti. Žodžiai “Ką jūs patartumėte?” labai giliai veikia kitą asmenį. Mandagumu ir noru abipusiai geruoju susitarti galima daug gyvenime laimėti. Tai dorybės, kurias turėtumėme perduoti ir savo vaikams, kad užaugtų sugyvenamais žmonėmis.

AR MAŽI VAIKAI TURI PEŠTIS?

     Suaugusiųjų priežiūra reikalinga, kad vaikai išmoktų sugyvenimo meno. Užsiėmę tėvai ir mokytojai lengvai tampa nekantrūs ir pikti, girdėdami vaikų skundus:

    —    Jis mane mušė.

    —    Jis pirmas sudavė.

    —    Ne, aš nemušiau.

    —    Taip, tu mušei.

    Ir taip ginčai tęsiasi be galo. Verta mokyti besibarančius vaikus susitaikyti. Palaipsniui mažėja peštynės, nes išmokstama teisingumo ir atleidimo. Vaikai, beugdydami draugiškumo jausmą, išvengs nesutarimų ir tarp savęs, ir su jų auklėtojais.

*  *  *

    Vaikai dažnai pešasi dėl žaislų, kurie jiems tiek daug reiškia. Jei žaislai yra jų asmeniniai, tai turi būti jiems patiems palikta apsispręsti, ar jais dalintis su kitais, ar ne. Dalinimosi noras negali būti ugdomas prievarta: jis turi išplaukti iš paties vaiko vidaus ir jausmų. Kai vaikas žinos, kad žaislas priklauso tik jam pačiam ir kad jis gali dalintis jais su kitais tik savo noru, tada jis lengviau supras, kodėl ir kitam priklausančių dalykų reikia paprašyti.

    Kai vartojami bendri žaislai, nei vienas vaikas neturi būti nuskriaudžiamas ar aplenkiamas dėl kito užgaidų. Čia suaugusieji turi prižiūrėti, kad būtų lygiai pasidalinta.

*  *  *

    Nežiūrint kur vaikai bežaistų, beveik visuomet atsiranda kas nors jų tarpe, kuris norės dominuoti ar net Įsakinėti kitiems. Suaugusieji turi budėti: ir pati narsuolį pamokyti, kaip susivaldyti, ir žiūrėti, kad kiti vaikai nebūtų jo skriaudžiami. Tėvai turi jam aiškiai pasakyti, kad “šiame kieme mes vieni kitų neskriaudžiame”. Jei dar neklausytų, tai neklaužada turi būti atskirtas nuo kitų, primenant, kad jis gali sugrįžti atgal, jei daugiau kitų nebeskriaus. Tinkamai pasielgus, gera yra pagirti ar apdovanoti.