KRIKŠČIONIJA

   ALFONSAS GRAUSLYS

     Po II Vatikano Bažnyčios suvažiavimo pasaulio dėmesį į save labiausiai yra atkreipę olandų katalikai. Olandijos Bažnyčia šiuo metu yra veikliausia: ji uoliausiai imasi reformos. Savo drąsiu pažangumu ji išsiskiria iš kitų kraštų katalikų. Tasai pažangumas pasireiškė 1966 m. atspausdintu “Naujuoju katekizmu suaugusiems”, jis pasireiškia ir šiuo metu vykstančiu Olandijos Katalikų Bažnyčios suvažiavimu arba sinodu.

     Kad galėtume suprasti skirtingą Olandijos katalikų reformos kelią, jų dvasią ir drąsią iniciatyvą, pirmiausia reikia žvilgterėti į Olandijos katalikų gyvenimo istorinę praeiti.

Olandijos katalikaiprieš II Vatikano Suvažiavimą

     Ilgai kovodami prieš jų žemėse įsitvirtinusius ispanus, XVII šimtmečio vidury olandai išsikovojo nepriklausomybę. Tai kovai labiausiai vadovavę reformatai - kalvinai pradėjo valdyti ir nepriklausomą kraštą. Katalikai, tesudarydami mažumą, pateko vien į pakenčiamųjų padėtį, kuriems palikta sąžinės laisvė, bet kurių išoriniai religijos pasireiškimai kulte ir viešajame gyvenime liko apvaržyti.

     Labai svarbu žinoti, kad per pirmuosius du nepriklausomybės šimtmečius Olandijos katalikai, Romos akimis žiūrint, tebuvo misijų kraštas, nes ją tvarkė apaštališkasis vikaras net iki 1853 m., nuo 1702 m. gyvenęs ne Olandijoj, bet Koelne. Tik 1853 m. pagaliau buvo įkurta vietinė bažnytinė hierarchija. Dėl šių aplinkybių Olandijoj Katalikų Bažnyčia pasidarė priklausoma nuo bažnytinio centro Romoj labiau negu kituose Europos kraštuose. Tokia padėtis, iš dalies trukdydama Olandijos katalikams pilniau įsijungti į tautos valstybinį gyvenimą, drauge ugdė valdžios nepasitikėjimą jais. Tas nepasitikėjimas virto įvairiopų katalikiško gyvenimo slopinimu policinėmis priemonėmis. Net ir šiandien katalikai dar neturi teisės užimti vadovaujančių pareigų Olandijos politiniame gyvenime.

     Nežiūrint tų apvaržymų bei sunkenybių, Olandijos katalikybė šiame šimtmetyje kiekybiniu ir kokybiniu atžvilgiu labai sustiprėjo. 1909 m. katalikams tepriklausė 35% visų gyventojų, o pries II Vatikan’o suvažiavimą katalikų jau buvo virš 40%. Susiorganizavę jie iškovojo sau deramą vietą beveik visose gyvenimo srityse. Jie virto autonomiški savo suorganizuotu švietimu (vaikų darželiais, aukštesnėmis ir aukštosiomis mokyklomis bei suaugusiųjų švietimu), labdarybe, spauda ir radiju, katalikų profesinėmis sąjungomis, katalikų politine partija ir t. t. Tam visam darbui jie išsikovojo iš valstybės atitinkančią jų narių nuošimtį finansinę paramą. .

Katalikų ir reformatų santykiai

     Vadovavę nepriklausomybės kovose, Olandijos reformatai praėjusių šimtmečių eigoje kovojo ir savo tarpe: griežtasis kalvinizmas su laisvu protestantizmu lenktyniavo dėl įtakos tautoje. Tie pastarieji, panašiai kaip ir katalikai, buvo valstybės bei griežtojo kalvinizmo, pasidariusio Olandijos oficialia religija, persekiojami. Ilgainiui persekiojamieji, gyvenimui ir bažnytinei nuotaikai liberalėjant, įsiteisino. Šiandien laisvieji protestantai Olandijoje turi apie milijoną narių, nors savo tarpe nėra pilnai vieningi, nes atstovauja 72 sektas. Oficiali Reformatų Bažnyčia turi apie 3 milijonus narių. Reformatų Bažnyčia yra pasidariusi ne valstybinė jau 1867 m. Tačiau, nors šiuo metu visos bažnyčios Olandijoje yra lygios prieš įstatymus, tačiau buvusi valstybinė Reformatų Bažnyčia dar ir šiandien turi privilegijų. 18% gyventojų, t. y. apie 2 milijonai, priklauso nekrikščionių humanistų sąjūdžiui. Tad, atskirai imant, Olandijos katalikai sudaro didžiausią religinę grupę, nes jai priklauso virš 4 milijonų narių.

     Nors Olandijos reformatai iki paskutinių laikų vis turėjo prieškatalikišką sentimentą, maitinamą atsiminimų, kad jie nepriklausomybę gavo, kovodami prieš kraštą pavergusius katalikus ispanus, tačiau ir ekumeninis sąjūdis pirmiausia prasidėjo jų tarpe. Juk ir pirmasis Bažnyčių Tarybos suvažiavimas po paskutinio pasaulinio karo įvyko Amsterdame, Olandijoj. Jos generaliniu sekretorium buvo išrinktas žinomas bažnyčių susijungimo minties puoselėtojas olandų reformatų teologas Willem A. Vissert’t Hooft.

     Kilus Antrajam pasauliniam karui, Olandija buvo Vokiečių užimta. Laisvės netekimas bei priešinimasis okupantam visus olandus sujungė. To negana. Apvaizdos dėka visų tikėjimų žymieji teologai bei religiniai vadai buvo vokiečių patalpinti į vieną koncentracijos lagerį Hertogenboscho vietovėje. Jų tarpe užsimezgė glaudūs ryšiai ir draugystės. Po 1945 m., atgavus laisvę, katalikų ir protestantų teologai turėjo daug gerai paruoštų teologiškų pasikalbėjimų. Tokių bendravimų metu gimė abipusis pasitikėjimas. Jie pajuto vis gilesnio suartėjimo norą ir to suartėjimo apčiuopiamas galimybes. Susidarė daug ekumeninių būrelių krašte. Abiejų tikėjimų nariai pajuto, kad vienų ir kitų reikalai yra bendri reikalai.

     Septynių Olandijos katalikų vyskupijų vyskupai su jų vadu kardinolu Alfrinku, vieningai ir giliai išgyvendami ekumeninę dvasią, pasidarė to sąjūdžio tikri vadovai. Reikia šioje vietoje pastebėti, kad Olandijos dabartiniai vyskupai, kaip retai kur kitur, yra labai jauni, jie laiko dvasią puikiai pažįsta. Jie yra tikri Bažnyčios tarnai, savo autoritetu nepasireikšdami ten, kur tai nebūtina, ir patį autoritetą supranta kitaip. “Bažnyčios hierarchija turės apsiprasti su tuo, kad jos autoritetas nėra vienintelis. Tai nėra vien tik oficialus mokymas. Autoritetinga yra ir tai, ką mūsų sąžinė įsako daryti. Autoritetinga yra taip pat ir viešoji nuomonė, kuri susidaro gerai ir kritiškai apgalvojus, ko iš mūsų krikščionių šiandieniai laikai reikalauja” — taip yra rašęs olandų katalikų vyskupas Gerardus de Vet.

     Po paskutinio pasaulinio karo Olandijoje atsirado daug žymių ekumeninės dvasios teologų, skaitlingų knygų autorių kaip protestantų, taip ir katalikų tarpe. Tos ekumeninės dvasios olandai sukūrė vadinamąjį “Naują katekizmą suaugusiems”, kuris buvo pradėtas ruošti dar prieš II Vatikano suvažiavimą, o atspausdintas su visų olandų vyskupų leidimu 1966 m. Per vienerius metus Olandijoj išparduota % milijono egzempliorių. Šis katekizmas paruošė tas katalikų ir kitų krikščionių nuotaikas, padėjusias ir pačiam Olandijos Katalikų Bažnyčios sinodui būti tokiam, koks jis dabar yra.

Sinodo atidarymas irjo dvasinė aplinka

     Jau paskutinių besibaigiančio II Vatikano suvažiavimo savaičių metu iš olandų vyskupų pasklido žinia, kad netrukus įvyks Olandijos Katalikų Bažnyčios Provincijos Sinodas (taip oficialiai vadinami atskirų vyskupijų bei kraštų bažnytiniai suvažiavimai). 1966 m. pradžioje katalikų vyskupai sukūrė pasauliečių ir teologų komisiją sinodui paruošti. Vyskupų tvirtinimu, šis sinodas turės būti tartum II Vatikano suvažiavimo tęsinys, kuris pritaikys jo paskelbtas idėjas Olandijos tikinčiųjų gyvenimui. Sinode bus ieškoma būdų ir priemonių, kaip šių laikų žmones sudominti Kristaus mokslu ir kaip jo dvasia persunkti dabartinį gyvenimą.

     1966 m. lapkričio 27 d., dalyvaujant sinodo bei visų nekatalikų bažnyčių atstovams, septyniose krašto katedrose, sinodas buvo iškilmingai atidarytas. 1967 m. sausio 17 d. Rotterdame susirinko sinodo atstovai ir sudarė 17 komisijų iš teologų ir pasaulietinių mokslų specialistų studijuoti šiandieninio gyvenimo iškeltiems klausimams, ieškoti jiems atsakymo ir pateikti darbo medžiagą 3-4 kartus į metus įvykstantiems sinodo pilnaties posėdžiams. Komisijose dirba apie 250 teologų ar šiaip specialistų, katalikų ir protestantų. Pramatoma, kad sinodas tęsis 5 ar daugiau metų.

     Sinodo darbuose tam tikra prasme dalyvauja visi tikinčiųjų sluoksniai jau anksčiau susidariusiuose ekumeniniuose būreliuose, nagrinėjančiuose sinode keliamus klausimus. Tuose būreliuose taip pat dalyvauja įvairių krikščionių religijų atstovai ir net ateistinio pobūdžio humanistų sąjūdžio nariai. Galima sakyti, kad visa olandų tauta, daugiau ar mažiau, arčiau ar toliau, dvasine prasme dalyvauja tame sinode ir atrodo, kad šiuo metu nėra kito taip aktualaus klausimo, kaip krikščionybės ir Bažnyčios ateitis jų krašte.

     Jau prieš sinodui prasidedant, visame krašte buvo apie 10 tūkstančių tokių Bažnyčios reikalus svarstančių ekumeninių būrelių. Šiandien jų jau yra virš 15 tūkstančių. Be to, dar yra vadinamųjų “Ecclesia” grupių, kurios irgi svarsto religines problemas. Tokių būrelių 1965 m. jau buvo virš 1650. Šie būreliai labai veikliai dalyvauja bažnytiniame gyvenime ir jiems priklauso daug jaunimo. Yra ir kitų grupių, kaip, pavyzdžiui, liberališkai ir net revoliuciškai nusiteikusi “Schalom” grupė, kuri daug ginčijasi religiniais klausimais ir ieško naujų kelių liturgijos srityje. Šie minėti ir kiti nesuminėti religiniai būreliai savo dvasia labai aktyviai dalyvauja sinodo darbuose.

     Tuos, kurie negali dalyvauti nei pačiame sinode, nei minėtuose ekumeniniuose bei diskusijų būreliuose, sinodas kviečia laiškais pasisakyti krikščionybės bei šiaip gyvenimiškais klausimais. Gauti pasisakymai nagrinėjami, vertinami ir, per parapijas bei vyskupijas susistematizuoti, pateikiami sinodo komisijoms bei pačiam sinodui. Tad didysis sinodo darbas vyksta komisijose bei visame krašte, nes sinodo pilnatis tesusirenka 3-4 kartus metuose, kiekvieną kartą 3-4 dienų darbui. Sinodo pilnatis komisijų pateiktą darbą svarsto, vertina, daro gyvenimui pritaikomas išvadas arba atideda, nurodydama, ką papildyti ar kitaip formuluoti. Šitokia darbo eiga, kaip matome, primena II Vatikano suvažiavimo darbų eigą.

Sinodo atlikti darbai

Nors sinodas dar nėra pasibaigęs, tačiau jau galima kalbėti apie kai kuriuos jo ankstyvesniuosiuose pilnaties posėdžiuose atliktus darbus.

Pagrindinė pirmojo pilnaties posėdžio, įvykusio šių metų sausio 3-5 dienomis, tema buvo skirtą Bažnyčios autoriteto krizei nagrinėti. Šios temos pranešime nurodoma, kad šiandien smunka ypač tas autoritetas, kuris buvo grindžiamas aukštų pareigų titulais, o ne kilniais asmeniškais žmogaus privalumais. Autoriteto krizės priežastis glūdi modernaus žmogaus mentaliteto sudemokratėjime. Šiandieninis žmogus nori viską pasirinkti laisvai ir pats apsispręsti. Jis nori būti įtikintas ir nenori priimti to, kas jam vien autoriteto titulu įsakoma.

įtemptas stygas liemenų
Užgauna lapų pirštai...
Ir skamba giesmės užmirštų
Dienų, kai saulė miršta...

Nijolė Jankutė

     Kaip pilietiniam gyvenime šiandien nepakenčiami autoritetiniai režimai, taip autoritetinė nuotaika pradeda būti nepakenčiama ir Bažnyčioje. Toliau pranešime sakoma, kad kitos autoriteto krizės Bažnyčioje priežastys yra jo svetimumas, izoliavimasis ir neprieinamumas tikintiesiems. Autoritetas turi šiandien priartėti prie tikinčiųjų, pasidaryti atviras jiems ir jų reikalams. Jis neturi įsikalbėti, kad jis yra autoritetas visose gyvenimo srityse ir todėl turi tartis su specialistais. Pirmais krikščionybės laikais autoritetas reiškėsi neisakinėdamas, bet tarnaudamas. Tad Bažnyčios administracija svarbesniais atvejais turi tartis su tikinčiųjų atstovais ir net, reikalui esant, atsiklausti visų tikinčiųjų. Valdymą reikia decentralizuoti, nes, decentralizavus autoritetą, bus pagilintas bendruomenės atsakingumo jausmas. Tokiais dalykais, kaip bažnyčių statyba ar bažnytiniais finansais, turi rūpintis patyrę tikintieji pasauliečiai. Jie turi turėti teisę pasisakyti ir ganytojavimo klausimais. Baigiant šį pranešimą, buvo padarytas priekaištas, kad Bažnyčios autoritetas šiandien dar vadovaujasi pasenusiais ir todėl nesėkmingais metodais. Reikia, kad šis autoritetas skaitytųsi su žmogaus verte. Tad teologai ir kanonistai turi naujai permąstyti autoriteto klausimą.

     Po šio pranešimo apie autoritetą sinodo nariai jį kritikavo, reikalavo didesnio teologinio pagrindo nepamirštant, kad autoritetas yra pagrįstas Kristumi ir jį atstovauja. Sinodas pavedė komisijai šį klausimą giliau pagrįsti ir pateikti jį antrajam sinodo pilnaties posėdžiui.

     Antrasis sinodo pilnaties posėdis įvyko balandžio 7-10 dienomis. Jame buvo svarstoma apie misijas, pasaulio taiką ir pagalbą atsilikusiems kraštams. Be to, sinodas grįžo prie bažnytinio autoriteto temos. Pataisytas pranešimas vėl buvo smarkiai kritikuojamas, ypač ekumeninės komisijos nekatalikų narių. Tos temos pagrindinių dėsnių formulavimui nepritarus, komisijai dar kartą pavesta ją peržiūrėti. Tai rodo, kad sinodas šiam klausimui skiria didelę reikšmę.

     Neliesdami čia kitų temų svarstymo, turime tačiau pastebėti, kad sinodas padarė vieną nutarimą, kuris iš dalies liečia Bažnyčios centrinį autoritetą Romoje, būtent, kad “Olandų Bažnyčia nori autoriteto bei atsakomybės decentralizavimo... Ji nori, kad, kaip visuotinėje, taip ir olandų Bažnyčioje būtų leistas daugeriopumas vienuolijų bendruomenėse ir santykiuose su Romos centru”. Kitaip sakant, olandai tvirtina, kad atskirų kraštų bažnyčios reiškiasi skirtingose sąlygose ir todėl negalima visų visame ka-me suvienodinti, visų, dvasine prasme, įvilkti į tą pačią uniformą.

     Šiame posėdyje buvo svarstomi ne tik sinodo numatyti ir komisijų paruošti klausimai, bet ir kiti aktualūs klausimai, kuriuos į darbotvarkę įnešdavo tam klausimui pasiruošusios grupės. Taip, pavyzdžiui, labai konkrečiai svarstytas dvasiškių celibato klausimas, nagrinėjant galimybes, paskutiniais laikais jau vedusių kunigų grąžinimą į aktyvų kunigo darbą, paliekant juos ir toliau vedusiais. Tokių yra jau apie 250 kunigų. Šiuo metu su sinodo ir vyskupų žinia vyksta plataus masto apklausinėjimas anketa apie celibatą bei kitus kunigystę liečiančius reikalus.

     Be to, buvo priimta rezoliucija prieš atominių ginklų plitimą. Paskelbtas pareiškimas Vietnamo karo klausimu, siekiant šiame krašte taikos. Svarstytas Bažnyčios santykis su revoliucija, gimimų kontrolė atsilikusiuose kraštuose ir kiti klausimai. Suprantama, kad šio straipsnio rėmuose nėra galimybės tų klausimų plačiau paliesti.

     Abu sinodo pilnaties suvažiavimai buvo plačiai paminėti olandų spaudoj, radijo ir televizijos programose. Sinodo pilnaties trečiasis posėdis, kuris svarstys liturgines reformas, religinės praktikos bei tikėjimo krizės klausimus, turėjo įvykti š. m. birželio pirmomis dienomis, tačiau, vėliausiu pranešimu, buvo nukeltas į š. m. spalio galą.

Dvasinė sinodo atmosfera

     Šis sinodas vyksta naujoje, II Vatikano idėjų įkvėptoje, dvasioje. Kardinolas Alfrink savo atidaromoje kalboje pareiškė, kad bus sinode duodama proga visiems suinteresuotiems tikinčiųjų sluoksniams per savo atstovus dalyvauti ir pareikšti savo nuomonę, ko šiandien reikia Bažnyčiai. Tuo nepaneigiamas bažnytinis autoritetas, bet tik pareiškiama, kad jis yra “daugiau, negu dirigavimas iš viršaus”.

     Pagal šią demokratinę dvasią, sinodo pilnaties posėdžiuose dalyvauja apie 150 atstovų, kurių tarpe yra septyni vyskupai ordinarai, du vyskupai pagelbininkai, po 10 išrinktų atstovų (jų tarpe 7 pasauliečiai ir 3 kunigai) Iš kiekvienos vyskupijos, vienuolijų atstovai, 15 vyskupų paskirtų atstovų atstovauti jaunimui. Tie visi suminėtieji turi teisę kalbėti ir balsuoti. Tik kalbėjimo teisę turėdami, dalyvauja popiežiaus atstovas Olandijoje, Europos užsieninių kraštų vyskupų konferencijų atstovai, 11 nekatalikų bažnyčių atstovų ir kiti. Šalia to dalyvauja visokių katalikų ir nekatalikų organizacijų atstovai, vietos bei užsienio žurnalistai, stebėdami sinodo darbus.

     Sinodo demokratinė dvasia dar pasireiškia ligi šiol negirdėtu išoriniu neoficialumu. Dalyviai sėdi prie apvalių stalų, vieni prieš kitus. Tik prezidiumas sėdi truputį iškeltame paaukštinime. Kardinolas ir vyskupai nepirmininkauja, o diskusijose laikosi visiems taikomos tvarkos; jie net nenešioja vyskupiškų spalvotų rūbų. Kunigai ir vienuolijų atstovai sinode dalyvauja civiliniais rūbais. Įdomu pastebėti ir tai, kad trys ketvirtadaliai sinodo dalyvių yra pasauliečiai, kurių tarpe nemaža moterų.

     Sinodo komisijose ir pilnaties posėdžiuose dalyvaujantieji nekatalikai jaučiasi pilnateisiais sinodo bendradarbiais. Olandijos krikščionių dauguma, nežiūrint kuriai krikščionių bažnyčiai priklausytų, jaučiasi, kad šis sinodas yra visų krikščionių sinodas. Kitatikiai labai aktyviai dalyvauja sinode ir jų kalbose pastebimas troškimas krikščionių religiniam gyvenimui sudaryti kiek galima palankesnes sąlygas ateityje. Visų kritika yra teigiama, statanti, o ne griaunanti. Sinodo darbų darnume pasireiškia ekumeninė dvasia. Tai demokratiškiausis sinodas, nes jame siekiama kuo plačiausiai ir nuodugniausiai pažinti tikinčiųjų bendruomenės gyvenimą.

     Šis naujas olandų Katalikų Bažnyčios kelias, teisingiau sakant, naujo kelio skirtingas ir drąsus ieškojimas, juos truputį išskiria iš kitų kraštų bažnyčių. Tačiau jie ir toliau nori būti ir pasilieka ištikimi visuotinei Bažnyčiai ir jos centrui. Tos ištikimybės Romai simbolis yra tuščia vyskupų tarpe kėdė, kurioje atidarymo posėdyje dalyvavo popiežiaus atstovas (jis toliau nedalyvauja gal dėl to, kad sinodas vyksta olandų kalba, kurios jis nemoka).

(Redakcijos pastaba: Šis daug dėmesio sukėlęs olandų sinodas dar tebesitęsia. Stebėsime jo eigą ir informuosime apie jo atliktus darbus.)