VLADAS ŠLAITAS

PRELIUDAS

Keturiasdešimt aštuntuose savo gyvenimo metuose
aš randu savo širdy didelę meilės jėgą,
 nuoširdumo
ir poezijos jėgą,
 nes kūdikystėje

Tu įdėjai į mano širdžiukę ne baimės dvasią,
bet dvasią jėgos,
 meilės
ir blaivumo
(Tarp kitko,
tai tavo,
 ne mano,
brangusis Povilai,
žodžiai).
Tai kas, kad buvau palaidūnas.
Viskas,
kas buvo,
praėjo, ir apie tai daugiau nereikia kalbėti.
Ir užtai iš visos širdies dėkoju Tau, Išganytojau.
Gyventi
yra didelė laimė.
Koks jis bebūtų gyvenimas,
tačiau gyvenimas
yra vertas gyvenimo,
nes gyvenimas yra didelė laimė.
Ypač kad šitas gyvenimas
tėra tiktai preliudas į tikrą gyvenimą,
kuris šviečia kaip mano kaulai pro mano odą.
O, mano meile!
O, mano džiaugsme ir mano paguoda!
O, šio pasaulio lengvi ir gracingi tiltai,
kurie nešat mane viršum viso pasaulio upių!

Iliustracija Nijolės Banienės

 

GAILA

Gaila poetų.
Ypač tų,
kurie poezijoj ieško išganymo.
Lyg poezija galėtų atnešti išganymą!
Daugių daugiausia
jinai gali atnešti paguodos.
Nei daugiau,
nei mažiau.
Tik paguodos.
Ypač man gaila Bodlero.
Ir Rilkės.
Piktybių gėlės ir Duino elegijos.
Kodėl gi tiek daug širdžių sutriuškina sunkūs gyvenimo ratai?
Ogi todėl,
kad nėra nieko lengvesnio,
kaip pasimest
ir prarasti Dievą
(per išdidumą ir per kūno įstatymą).
Nesakykit,
kad aš šneku, lyg piemens botagėliu pliaukščiau į orą.
Nesakykit.
Nes ir aš buvau kūdikis.
Ir basakojis berniūkštis buvau.
Ir užtai aš tvirtinu,
kad ankstyvoj vaikystėj
aš turėjau mielą
ir,
sakyčiau,
apčiuopiamą Dievą savo širdy.
O,
Dievulėli Tu mano!
Šitaip aš jį vadindavau.
Ir jisai niekados nepalikdavo man neprieinamas ir nepasiekiamas.
Tai,
kas liečia mane,
lygiai liečia visus, kurie gimė iš moteriškės.
Och,
kaip man baisiai gaila visų poetų,
kuriuos vieną po kito sutraiško gyvenimo ratai.