JUOZAS MIELIULIS

Jau XVIII-ajame amžiuje mokslininkai žinojo, kad kai kurie sidabro junginiai, ypatingai sidabro nitratas, pajuosta šviesoje. Bet pirmieji eksperimentai, kuriuos galėtume vadinti fotografiniais, buvo pradėti tiktai 1802 metais. Tuo laiku anglų mokslininkas Thomas Wedgwood darė stiklo tapybos kopijas ant sidabro chloridu padengto popieriaus. Su juo kartu dirbo ir fizikas Humphrey Davy. Jiedviem pasisekė šviesos pagalba pagaminti siluetus ant fotografinio popieriaus. Su labai primityvia kamera jiems pavyko padaryti ir daiktų nuotraukas. Vėliau, jau su lenzės pagalba, Davy padarė saulės disko fotografiją. Tuo laiku chemija buvo dar nepakankamai pažengusi ir dėl to jie neturėjo priemonių nufotografuotam paveikslui užfiksuoti. Atvaizdas buvo trumpalaikis. Po kurio laiko šviesoje visas paveikslas pajuosdavo.

Tik po 33 metų, atseit 1835 metais, anglų išradėjas William Henry Fox Talbotas pastebėjo, kad stiprus paprastos druskos skiedinys gali ištirpinti šviesos negavusį sidabro chloridą. Tuo būdu ant popieriaus palieka tik šviesos paveiktos vietos. Viena iš Talboto 1835 metais padarytų nuotraukų yra dar išlikusi.

Nuotrauka Kastyčio Izokaičio

Nors Talbotas ir yra laikomas tuo pionieriumi, kuris moderniajai fotografijai padėjo pagrindus, jo metodas nėra pirmasis. Prieš jį buvo prancūzų mokslininkas Joseph Nicephore Niepce ir jo pasekėjas Louis Jacques Maude Daguerre. 1822 metais Niepce išrado litografinį spausdinimo būdą, vadinamą heliograviūra. Jis uždengdavo fotografines plokšteles permatomu popieriumi, ant kurio būdavo nupieštas paveikslas, ir jas išstatydavo saulėje. Šitas spausdinimo būdas buvo labai naudingas fotografijai, ir kai kurie jo principai dar ir šiandien yra naudojami. Bet fotografijai jis buvo nepakankamas. Niepcei faktinai jau pavyko kameros pagalba padaryti nuotraukas, bet jose buvo tik daiktų siluetai dangaus fone. Vienai nuotraukai reikėjo 12 valandų išlaikymo. Jo metodu fotografuoti buvo galima tiktai vasarą, nes žiemą diena per trumpa. Niepcei mirus, jo eksperimentus tęsė jo bendradarbis Daguerre. Jis naudojo sidabro jodidu padengtas plokštes. Bet jos buvo nepakankamai jautrios. Ir po labai ilgo išlaikymo jis negaudavo ryškaus vaizdo. Tačiau vieną rytą jis pastebėjo, kad viena plokštė, kuri buvo palikta spintoje per naktį, nežiūrint trumpo išlaikymo, rodė labai aiškų vaizdą. Pasirodė, kad toje spintoje buvo indas su gyvsidabriu, kurio garai susikondensavo ir nusėdo ant plokštės ir tuo būdu išryškino vaizdą. Daguerre šį procesą ištobulino ir 1839 metais paskelbė. Šis procesas buvo vadinamas daguerrotipija.

Tačiau daguerrotipinė fotografija buvo pozityvi, ir iš originalo nebuvo galima padaryti daugiau kopijų. Sekančiais 1840 metais Talbotas išrado naują procesą, vadinamą kalotipija. Šiuo būdu fotografuojant, originalas buvo negatyvas, ir iš jo buvo galima padaryti kiek norima kopijų. Išlaikymo laikas sutrumpėjo iki 30 sekundžių. Su šiuo išradimu fotografijai buvo padėtas paskutinis kertinis akmuo. Po to fotografinė technika vystėsi labai sparčiai.

Meno pasauly fotografijos reikšmė buvo katastrofiška. Ji buvo ta pavojinga konkurentė, kuri atėmė iš menininko kasdieninę duoną ir patį meną įstūmė į visai kitas vėžes. Šiandieninis meno veidas, daug didesne dalimi, negu daugelis iš mūsų tai drįsta pripažinti, yra fotografjos suformuotas.

Kai fotografija perėmė gautos formos reprezentaciją plokštumoje, menininkai pajuto reikalą šalintis nuo gamtos. Anksčiau menas ir gamta buvo labai intymiame santykyje. Gamtos ir meno ribos buvo neaiškios. Fotografijai gimus, atsirado reikalas išryškinti ribas tarp fotografijos ir meno ir tuo pačiu tarp meno ir gamtos. Tuo laiku, neretai dar ir šiandien, fotografija buvo laikoma gamtos kopija, ir kūrybinis momentas jai nebuvo pripažįstamas.

Koks yra fotografijos ir gamtos santykis?Visų pirma fotografija nėra gamtos kopija. Net ir dokumentinė fotografija, kurios tikslas yra kiek galima tiksliau perteikti ar išreikšti realybę, nėra laisva nuo kūrybinio elemento. O estetinis momentas yra net būtinas. Geras leidinys, gera knyga ar žurnalas niekad nenaudos tokių fotografijų, kurios yra blogai estetiškai apipavidalintos. Fotografijai, kaip ir visoms kitoms kūrybinėms technikcms, gamta yra tik žaliava. Žinoma, fotografija, kaip ir visos kitos technikos, turi savo apribojimus. Tuo tarpu, nors jos technika yra labai toli pažengusi per paskutinius 50 metų, jos apribojimai yra griežtesni kaip kitų technikų. Tradicinėms technikoms pajėgus kūrėjas gali lengvai pasiekti tobulą turinio ir formos sintezę, neprarasdamas išsireiškimo laisvės. Fotografui tai atsiekti yra dar gana sunku. Gamtos vaizdo perteikimas yra automatiškas: pati gamta tai atlieka. Bet turinio įforminimas yra labai sunkus. Tapytojas nevietoj stovintį medį gali perkelti, kur tik jis nori. Fotografas to padaryti negali. Tradicinis kūrėjas formines problemas sprendžia ant popieriaus, škicuose. Fotografas jas sprendžia kojomis. Mylių mylias jis turi išvaikščioti, kol suranda tinkamą motyvą. Neretai jis turi karstytis ant tvorų, brautis į uždarytas vietas ar į svetimą nuosavybę ir sueiti į konfliktą su tvarkos saugotojais. Kartais ištisas valandas jis turi kantriai laukti palankaus apšvietimo ar įdomios debesų konsteliacijos. Dažnai jis turi kentėti karštį dykumos saulėje ar šaltį arktiniame klimate. Ir visa tai tik tam, kad užfiksuotų gamtos gyvenimo momentą, kuris galutiniame rezultate, gal būt, turės būti atmestas. O ir pavykęs darbo rezultatas vis dėlto yra tik apytikrė kūrėjo idėjos išraiška. Tobulybė niekam nėra prieinama. Bet fotografui, bent tuo tarpu, prie jos priartėti yra sunkiau, ir atvejai, kada prie jos yra priartėjama, yra retesni.

Bet iš kitos pusės, nereikia pamiršti, kad fotografija yra vystymosi stadijoje ir yra jauna technika. Tradicinės technikos savo žydėjimo kulminaciją jau seniai yra peržengusios. Tiesa, jos vis dar yra desperatiškai vystomos. Tačiau neretai jų laimėjimai yra apmokami tokia brangia praradimų kaina, kad vystymas yra grynas nuostolis. Yra daug žymių, kurios kalba, kad tradicinis menas savo amžių jau yra atgyvenęs. Galimas dalykas, kad tradicinių technikų oficialusis avangardas savo esme yra ne pažangumo, bet atsilikimo simptomas. Laiko perspektyvoje avangardo ekstremistai gali pasirodyti buvę tik reakcionieriai, kurie neturėjo drąsos pažiūrėti kietai realybei į akis ir desperatiškomis priemonėmis mėgino atgaivinti mirštantį tradicinį meną.

Tikrasis avangardas paprastai veikia pogrindyje ir bendraamžiams yra mažai ar visai nežinomas. Arba jis reiškiasi tokia nekalta forma, kad dažnai net patys pionieriai nesuvokia tikrosios savo veikimo reikšmėskaip pvz. šiandieniniai ir netolimos praeities fotografai.

Bent vakarų pasaulyje žmonija, palyginti, staigiai įžengė iš primityvios įrankių gadynės į technologinį amžių. Įrankių gadynė turėjo išvysčiusi savo meną. Su įrankių gadynės žlugimu neišvengiamai turi žūti ir jos menas. Ir lygiai neišvengiamai jį turi pakeisti technologinis menas. Fotografija ir ypatingai kinematografija, mano nuomone, yra technologinio meno archajinė fazė. Tiesa, fotografija dar tebevaikščioja vaiko žingsniais ir su savo senelėmis ne visada suspėja. Bet tai tik laikina padėtis. Laikas dirba fotografijos naudai.

Tuo tarpu, kai tradicinės technikos regresuoja, fotografinės technikos galimybės nuolat gausėja, pati technika darosi vis lankstesnė ir išraiškos galimybių laukas vis platesnis. Tiesa, kai kurie fotografai imituoja mirštančių technikų manieras. Bet tai tik jaunystės ir nepatyrimo simptomas. Kiekvienas mokymasis prasideda imitacija.

Fotografijos istorija liudija, kad net tarp pačių pirmųjų mėginimų yra fotografijų, kurios yra labai aukštos meninės vertės. Kartais dideli meno kūriniai yra sukuriami pačiam kūrėjui to visai nežinant. Ir atvirkščiai: labai didelės sąmoningos pastangos kartais neduoda jokių rezultatų. Faktinai, kai kurie pirmųjų fotografų atsiekimai yra tokie dideli, kad jie iššaukė net imitatorių bangą. Aš pats prieš keletą metų mačiau Čikagos Meno Institute vieno fotografo parodą, kuris imitavo Amerikos Civilinio karo fotografų stilių ir techniką. Šiandien į fotografiją vis dar yra žiūrima kaip į pavojingą konkurentę. Bet ši konkurentė yra daug pavojingesnė, negu daug kas iš mūsų drįsta pripažinti. Iš dailininko ji jau atėmė kasdieninę duoną. Bet tai tik pirmas žingsnis. Labai netolimoje ateityje jie turės fotografams perduoti ir menininko titulą. Ar mums tai patinka ar ne, fotografija yra neišvengiama ir teisėta (teisėta istorinio neišvengiamumo prasme) meno šventovės paveldėtoja.

Menininko padėtis šiandien yra liūdna. Tradicinės technikos jau yra atgyvenusios ir visiškai netinkamos laiko situacijai. O fotografija dar yra per jauna. Šiandien vizualinis kūrėjas prilygsta oratoriui be liežuvio.