O LIETUVIŠKIEMS REIKALAMS?

     Pasidairykit aplinkui, ypač tarp mūsų lietuvių, kurie tik po šio karo atsidūrė Amerikoj. Tai daugiausia dar buvę jauni žmonės. Dabar įsigytas užmiesty vilas nedrįsta be dekoratoriaus įrengti ir apkabinėti sienas visokiais blizgučiais... o kiek moterų, peržengusių 60 metų, kurios vaizduojasi esančios šešiolikametės ir save “atjauninti” perka perukus, atitinkamas suknias, auskarus, žiedus... O kai reikia kelis dolerius lietuviškiems reikalams, tai dažniausiai skundžiasi, kad visur visi tik prašo pinigų ir pinigų.

Ig. Ma. (užrašyta ant "Dainavos" jaunimo stovyklos 1967 m. pajamų ir išlaidų apyskaitos lapo)

DAR VIENA PATIRTIS

     N. Gailiūnienė rašo pavyzdžius iš romanų veikėjų... Pritariu Igno Petrausko mintims (žr. “L. L.”, birželio nr., 253 psl.). Esu iš daugelio girdėjęs, kad išėję iš bažnyčios, nebejaučia dvasinio atsigaivinimo. Sako: “Atlikau veiksmus pagal režisūrą ir išėjau lauk dvasioje sausas...”

     Anksčiau žmogus nusikalsdavo ir buvo neramus, dabar triumfuojantis, nes žino, kad dabartiniai progresyvistai sukurs tokią filosofiją, būk tai atsakinga yra visa bendruomenė, ne atskiras žmogus. Kristus niekur nėra pasakęs, kad visi turės atsakyti.

     N. Gailiūnienė jautriai aprašė savo pirmuosius išgyvenimus Amerikoje. Tik norėtųsi paklausti, ar tai priklausė nuo josios ir kitų lietuvių DP. Atsiradau ir aš Čikagoje. Gavau darbą po 4 savaičių “sprinksinėje”. Prie vieno pečiaus galo stovėjau aš, prie antro juodukas. Po pusmečio mane perkėlė prie linijos varžtų karpyti ir linges kilnoti. Darbas buvo toks “žavingas”’, kad naktį pajusdavau baisius skausmus rankose... O trys ar keturi juodukai prie to paties stalo dirbo daug lengvesnius darbus...

     Problemą yra. Ji teišsprendžiama auklėjimu mokyklose ir geru įstatymų vykdymu.

A. Kareiva, Čikaga

DAR APIE JAUNIMO TEATRĄ

     "L. L." rugsėjo nr. 336 psl. savo pirmąja patirtimi Lietuvių Bendruomenės Jaunimo Teatre dalinosi "Curriculum vitae" jaunieji vaidintojai. Žemiau spausdiname dar vieną vėliau atsiųstą pasisakymą:

     Mano nuomone, pagrindinė “Curriculum vitae” vaidinimo idėja yra mūsų tautos likimas. Svajūnas su Svajūne klajoja per gyvenimą, negalėdami prasilaužti pro priešo užskleistas duris. Po daug nusivylimų jie perleidžia išsivadavimo darbą jaunesnei generacijai, o ji, turėdama daugiau ambicijos ir jėgų, prasiveržia pro duris, bet yra pasitinkama Juodosios Ponios, okupanto simbolio. Taigi, “Curriculum vitae” išreiškia mūsų tautos tragediją, iš kurios mes neįstengiam išsivaduoti.

     Repeticijos ir dalyvavimas vaidinime supažindino mane dar daugiau su teatru, kuriuo aš labai domiuosi... Dalyvavimas teatre leidžia pačiam išsireikšti, o tai juk ir yra pagrindinė kiekvieno meno reikšmė.

Jūratė Jakštytė, Čikaga

UŽSIDĖKIME “AKINIUS”

     Gerai, kad “Laiškai Lietuviams” labiau rūpinasi vispusiškai panagrinėti laisvųjų lietuvių su pavergtais tautiečiais bendravimo klausimą negu kita mūsų spauda. Tačiau tuo reikalu rašant ar kalbant reikia užsidėti gerus “akinius”, per kuriuos būtų galima aiškiai matyti realų komunizmą, rusų imperialistinius ir genocidinius (mūsų tautos dvasinio ir fizinio sunaikinimo) siekimus ir metodus. Be plataus ir gilaus akiračio dažnai kai kurie mūsų jaunesnieji karštesnio bendravimo su kraštu šalininkai pasirodo yra siauraregiai, o senieji jau trumparegiai, kurie aiškiai nebemato rusiškojo komunizmo pavojaus Lietuvos valstybės ir nepriklausomybės idėjai sužlugdyti. Norint bendrauti, reikia žiūrėti, kad per tą bendravimą savo tautai vietoj naudos nebūtų padaryta žalos. Todėl mūsų politiniai veiksniai turi pagrindą ir pilną teisę nurodyti anuos pavojus ir nustatyti bendravimo ribas, kad okupantui nepasisektų įgyvendinti savo grobuoniškus tikslus. Siekiant bendravimo su savo kraštu privačiai ar viešai, patartina visiems gerai susipažinti ir suprasti kas parašyta teisininko V. Vaitiekūno knygutėje “Bendradarbiavimas su Lietuva”. Tos knygutės pabaiga verta visiems įsidėmėti: “Vienin-gas supratimas savo uždavinių Lietuvai yra labai reikšmingas daiktas. Labai svarbu, kad nepaisant mūsų pasaulėžiūrinių, organizacinių ar kitokių skirtybių, visi vairuotume į vieną bendrą tikslą, su viena intencija — atstatyti Vasario 16-sios akto galią. Vieningam supratimui savo uždavinių Lietuvai sunykus, pačių Lietuvos laisvės kovotojų laisvajame pasaulyje vaikai gali nueiti tarnauti okupantui ir išduoti ne tik savo tautos ir savo tėvų Lietuvos nepriklausomybės idealus, bet ir pačius savo tėvus. Deja, tam turime sovietinio bendravimo pavyzdžių iš pačių rusų politinės tremties: tėvai nuo bolševikų bėgo, vaikai virto bolševikų agentais”.    J. Navakas

PRIKLAUSYTI LIETUVIŲ PARAPIJAI

     Iš “L. L.” apsčių pasisakymų matyti, kad dėmesys krypsta į Detroitą. Ir tikrai yra reikalinga į jį atkreipti dėmesį...

     Kas tik norį, visi gali aiškiai matytį, kad lietuviškos parapijos nyksta ne dėl administracinių trūkumų, bet dėl lietuvių nutautimo... Tad pirmiausia pasauliečių, kaipo lietuvių, pareiga būtų organizuotis... Išimti vaikus iš svetimtaučių mokyklų, kad vaikai ir visas jaunimas galėtų lankyti lietuviškas mokyklas, dalyvauti lietuviškose pamaldose ir nuo pat mažens įprastų priklausyti lietuviškai parapijai.

Petras Pagojus, Detroit, Mich.