1968

Žmonija yra didelių pasikeitimų laikotarpy. II Vatikano suvažiavime reformavimosi reikalą pripažinusi, atitinkamų pakeitimų siekia ir Katalikų Bažnyčia savo vidaus santvarkoj, tiesos naujoj išraiškoj, liturgijoj, santykiuose su nekatalikais ir kitose srityse. Ne visi vienodai supranta tų permainų reikalą ir pobūdį. Tai ir iššaukia įtampą ir konfliktus Bažnyčios viduj.

• Popiežius

     Šiame permainų laikotarpyje savo įtaka reikšmingiausia yra Katalikų Bažnyčiai vadovaujančio popiežiaus padėtis. Ne kas kitas, kaip tik Jonas XXIII galėjo nuo pačios viršūnės pradėti reformas Bažnyčioj, niekas kitas kaip tik jo įpėdinis Paulius VI gali toliau reformų visuotinei eigai sėkmingai vadovauti.

     Paulius VI kelionės ir jo rūpestis taika pasauly yra pavyzdžiu visai Bažnyčiai, atviriau įsijungiančiai į pokalbį su žmonija. Sunkumai Bažnyčios viduj iškilo, popiežiui savo enciklika “Humanae vitae” paskelbus draudimą gimimus dirbtinai kontroliuoti. Nors principiniai visi pritarė popiežiaus skelbiamai vedusiųjų atsakomybei, tačiau ne tik kai kurie daugiau ar mažiau žymūs teologai, bet net ir kai kurių kraštų ištisos vyskupų konferencijos (pvz. Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Kanados ir kt.). pateisino išimtis ramia sąžine gimimus dirbtinai kontroliuoti. Šis moralės sprendimas atvėrė dar neišspręstą autoriteto problemą Bažnyčioj: Vatikano II susirinkime buvo stipriai užakcentuotas vyskupų kolegiškumas (bendras dalyvavimas Bažnyčios vadovavime), o taip pat kompetentingų pasauliečių atsiklausimas sprendimuose; tuo tarpu šį klausimą esminiai tesprendė vienas popiežius savo autoritetu.

     Ne visais Bažnyčios istorijos laikais popiežius tokius ir panašius klausimus spręsdavo pats. Šioj situacijoj neieškoma “balsų daugumos”, bet matoma, kad Bažnyčia turi pasinaudoti visuose vyskupuose randama Dievo jiems suteikta išmintimi bei pačių tikinčiųjų gyvenimiška patirtimi.

• Romos kurija

     Viso pasaulio Katalikų Bažnyčiai administruoti popiežius turi Romos kuriją, kuri prieš II Vatikano susirinkimą buvo italų dominuojama, nejudri ir biurokratiška. Josios veiksmingumas gal geriausiai apibudintas Jono XXIII pasisakymu vienam amerikiečiui kardinolui, kad jis, apsuptas Romos kurijos, jaučiasi “kaip maiše”; todėl, matydamas jos vadovaujamos sistemos stagnaciją, jis nusprendė atidaryti Bažnyčios langus ir įleisti šviežio oro, sušaukiant visuotinį Bažnyčios susirinkimą, pasinaudoti pasaulio vyskupų išmintimi ir patirtimi. Tačiau reformos pačioj Romos kurijoj vis vien priklausė tik nuo popiežiaus. Jonas XXIII mirė, nesuspėjęs jos pakeisti. Paulius VI 1963 m.

  

 

Kardinolai Seper, Ottaviani, Bea ir teologas Hans Kueng.

 

pasakė kalbą, kad kuriją reikia keisti; maždaug po metų paskyrė kardinolų komisiją jos performavimui; 1968 m. kovo mėn. 1 d. paskelbė jos reformą: nustatyta amžiaus riba kurijos nariams (aukštesniems pareigūnams — 75 m.) ir įvestos kelios naujos įstaigos, ekonomijos, statistikos, žinių.

     Administracija tapo kiek paprastesnė, narių sąstatas — kiek įvairesnis (pakviesta daugiau neitalų; paskirta ir vienuolių moterų vienuolynų reikalams), tačiau dar daug kur pasiliko įsisenėjusį pastoracinė centralizacija — daug funkcijų, kurias lengvai galėtų spręsti atskirų kraštų Bažnyčių pareigūnai (pvz. vedybinius klausimus), buvo paliktos Romos kurijai.

• Doktrinos įstaiga ir teologai

     Po šių nedidelių reformų Romos kurijos veikla bent kai kuriais atžvilgiais nedaug tepasikeitė. Tai matosi, kad ir iš Kongregacijos Tikėjimo Doktrinai. Pakeistas buvo jos vardas (1965 m. ji dar tebesivadino Šventąja Įstaiga) ir prefektas (1968 m. jugoslavas kardinolas Seper, vietoj iš senatvės beveik apakusio italo kardinolo Ottaviani, kuris vis dėlto liko tai įstaigai įtakingas “praefectus emeritus”). Tačiau jos veikla liko panaši: intensyviai perkratytas olandų katekizmas, pasaulinio garso teologų Hans Kueng, Edward Schillebeeckx, John McKenzie raštai. Paskutinėmis žiniomis, kardinolas Seper norįs atsistatydinti iš tos kongregacijos prefekto pareigų.

     Konflikto raibuliai kartais iškyla į viešumą. Ottaviani prancūzų iliustruotame žurnale “Pa-ris-Match” tvirtino, kad daug modernių katalikų teologų moko tai, kas priešinga evangelijai. Amsterdamo televizijos pokalbyje teologas Schillebeeckx atsakė, kad kaip tik šie teologai grįžta prie evangelijos. Pasak jo, “kardinolas Ottaviani yra doras ir atviras žmogus, tačiau jis sutapatina savo paties galvojimą su Bažnyčios galvojimu... dalykai negali taip toliau tęstis” — teologai turi į tai kartu reaguoti.

     Tokia bendra akcija kaip tik ir buvo katalikų teologų tarptautinės grupės pareiškimas teologinių studijų laisvės reikalu. Pareiškimo iniciatorių tarpe yra Kueng (Tuebingen, Vokietija), Karl Rahner (Muenster, Vokietija), Edward Schillebeeckx (Nijmegen, Olandija), Yves Congar (Prancūzija), John McKenzie (JAV) ir Roland Murphy (JAV).

     Pareiškime sakoma: “Toji laisvė teologijai ir teologams Bažnyčios tarnyboje, kuri buvo atgauta II Vatikano susirinkime, neturi būti vėl statoma pavojun”. Pabrėžiamas teologų lojalumas Bažnyčiai, bet teigiama, kad popiežiaus ir vyskupų mokomasis autoritetas (ma-gisterium) “neturi ir negali atstoti ar kliudyti teologų kaip mokytojų ir mokslininkų darbo”. Pareiškime siūloma:

     1.    Romos kurija, ypač Tikėjimo Doktrinos Kongregacija turi savo sąstate atsižvelgti į teisėtus srovių skirtumus Bažnyčioje.

     2.    Pirmiausiu atveju tai taikoma Tikėjimo Doktrinos Kongregacijos sprendžiamajam organui — kardinolų susirinkimui; jo nariams turi būti taikoma 75 metų riba.

     3.    Tik pripažinti teologai gali būti skiriami patarėjais; jiems taip pat turi būti taikoma 75 metų amžiaus riba.

     4.    Vyskupų Sinodo pageidauta tarptautinė teologų komisija turi būti tuoj pat sudaryta ir joje turi būti proporcingai atstovaujamos skirtingos teologinės mokyklos. Tikėjimo Doktrinos Kongregacija ir vyskupų konferencijos turi bendradarbiauti su šia teologų komisija — ir kongregacijos, ir konferencijų kompetencija, ir autoritetas teologijos srityje turi būti aiškiai apibrėžti.

     5.    Kai Tikėjimo Doktrinos Kongregacija jaučia reikalą pasipriešinti teologo ar teologų grupės mokslui, ji tai turi atlikti pagal nustatytą tvarką ir viešai.

     6.    Kanonų teisės kodeksan turi būti įvesta teisinė procedūra, kuri užtikrintų:

     a)    kad tikėjimo klausimu tyrinėjimuose Tikėjimo Kongregacija remtųsi autentiškais ir originalia kalba spausdintais autoriaus darbais. Kongregacija nuo pat proceso pradžios turi paskirti kaltinamajam gynėją. Taip pat kaltinamasis turi būti raštu informuojamas — ir turi raštu atsakyti — apie jam daromus kaltinimus;

     b)    jei kaltinamojo atsakymas nepatenkinamas, klausimą turi tyrinėti du kompetentingi teologai ar daugiau, kurių pusė yra parinkti kaltinamojo;

     c)    jei asmeniškas interview yra reikalingas, kaltinamajam turi būti iš anksto pranešta apie pokalbio turinį ir partnerius. Kaltinamajam turi būti leidžiama kalbėti jo pasirinkta kalba ir jis turi teisę kartu atsivežti savo teologinį patarėją. Pokalbio dalyviai negali būti prisiekdinami laikyti pokalbį paslaptyje;

     d)    jei po visa to Kongregacija vis tiek įsitikinusi, kad teologo skelbiama doktrina yra žalinga, ji turi doktriną atremti viešai ir argumentuotai;

     e)    Kongregacija neturi imtis kitų administratyvinių ar ekonominių sankcijų prieš autorius ar leidėjus, nes jos šiuo metu yra be tikslo ar net žalingos.

     7.    Tiesa Bažnyčioje turi būti ieškoma, neužmirštant krikščioniškos meilės.

     Teologų pareiškime minėtas 1967 m. Vyskupų Sinodo noras sudaryti tarptautinę teologų komisiją yra vykdomas, palyginant, labai lėtai: tik 1968 m. gale visoms tautinėms vyskupų konferencijoms pasiųstas prašymas pasiūlyti vardus tų teologų, kurie tiktų tokiai komisijai. Atrodo, kad tokios komisijos sudarymui kliudo du dalykai: 1) Kongregacijos Tikėjimo Doktrinai pareigūnai mato konkurenciją jiems; 2) vyskupų sinodas pageidavo, kad komisija atstovautų įvairius kraštus Vakarų ir Rytų Bažnyčioje.

     Tokia tarptautinė teologų komisija ateityje padėtų išvengti tokių sunkumų ir gal nesusipratimų, dėl kurių praeitais metais nukentėjo Kueng, Schillebeeckx ir McKenzie.

• Olandų katekizmas — be erezijų

     Paskutiniuoju metu nuolat pabrėžiamas reikalas krikščionybės tiesas skelbti nauja, moderniam žmogui suprantamesne kalba. Pastangų tai daryti buvo ne viena. Tarp daugelio kitų garsiausiai nuskambėjo 1966 m. Olandijoj atspausdintas katalikų tikėjimo pagrindinių tiesų paaiškinimas suaugusiems, vadinamas “Olandų katekizmu” (žr. jo recenziją “L. L.”, 1968, kovas, 123 psl.).

     Ši knyga sulaukė didelio susidomėjimo pačioj Olandijoj, o taip pat ir kituose kraštuose — jos vertimai buvo viena labiausiai perkamų knygų JAV, Prancūzijoj ir Vakarų Vokietijoj. Charakteringas yra amerikiečio arkivyskupo Hallinan pasakymas: “Kas gi nenorėtų net su entuziazmu priimti šias pastangas, išreiškiančias tokiu šviežiu, nauju būdu mūsų tikėjimo amžinąsias tiesas?!”

     Dėl vėliau kilusios kontroversijos susidarė visai klaidinga nuomonė, kad tas katekizmas yra pilnas klaidų ar net eretiškas. Vatikano sudaryta 6 kardinolų komisija, nuodugniai peržiūrėjusi, teigiamai įvertino katekizmo “nepaprastas savybes”, “išskirtinį darbą”, nerado jokių erezijų, o tik atkreipė dėmesį į 10 taisytinų vietų, kurios “yra vis dėlto nepalietusios žymiai didesnės dalies naujojo katekizmo su jojo pagyrimo nusipelniusiu pastoraciniu, liturginiu ir biblinių charakteriu”.

     Pagal tą komisiją, katekizmas turi tiksliau aiškinti: 1) kad Dievas sukūrė angelus ir betarpiškai sukuria kiekvieno žmogaus sielą; 2) kad pradžioje žmogus sukilo prieš Dievą ir tuo prarado sau ir ateinančioms kartoms tą šventumą, kuriuo jis buvo apdovanotas — gimtosios nuodėmės stovis perduodamas sekančioms kartoms; 3) kad Marija visada buvusi mergelė ne vien tik simboline, bet ir biologine prasme; 4) kad Jėzus, Dievo Sūnus, mirė dėl mūsų nuodėmių ir savo kančia bei mirtimi užmokėjo už žmonių nuodėmes; 5) kad mišios yra kryžiaus aukos tąsa; 6) kad po duonos ir vyno konsekracijos pats Kristaus kūnas ir kraujas yra ant altoriaus; 7) kad Bažnyčiai yra duotas neklaidingumas ne tik kryptyje, bet ir tikėjimo kasdieniniame aiškinime; 8) kad mokomasis autoritetas Bažnyčioj popiežiui ir vyskupams yra suteiktas Dievo tiesiai, o ne jiems perleistas Bažnyčios bendruomenės; 9) kad gamtos įstatymai nesudaro ribų gamtos stebuklams; 10) be to, reikia išryškinti sąžinę įpareigojančių moralės įstatymų buvimą, išleisti moterystės neišardomumą pakankamai nepalaikančius pavyzdžius

 

 

  
Teologai Rahner, Congar, McKenzie ir Schillebeeckx

 

ir ištikimiau laikytis Vatikano II ir Šv. Sosto vedybinės moralės mokslo.

     Olandų vyskupai sutiko kardinolų komisijos nutarimus atspausdinti atskirai, kaipo priedą katekizmui. Po šio sprendimo Austrijos vyskupai paskelbė, kad ir jie tuoj išleis šio katekizmo vertimą su pataisymais.

ALKT