AKIRAČIAI

Ar meilė Lietuvai ir lietuviškai dainai sunaikins lietuvybęšiame krašte?

Šiame rašinyje išdėstytos nuomonės kai ką įtikins, kai ką ne. Reikalas svarbus, reikalaująs nuodugnaus s varstymo ir balansuotų sprendimų.   — Red.

     Baigiantis Lietuvos Laisvės Kovos Metams, keliose Amerikos lietuvių didžiosiose kolonijose įvyko pavergtos Lietuvos garsaus lietuvio solisto Virgilijaus Noreikos koncertai, akomponuojant jo antrajai žmonai Žanetai. Pilnų duomenų dar neturiu, kaip kuriose kolonijose šie koncertai praėjo, tačiau labai nudžiugau išgirdęs, kad Niujorke mes dar turime tikrai lietuviško jaunimo, kuris išdrįso piketuoti Noreikos koncertą ir demaskuoti tokių koncertų tikruosius tikslus. Tie mieli ir gerbiami Niujorko lietuviai jaunuoliai yra akstinas ir šiam straipsniui.

     Mat pas mus buvo kitaip, kada Detroito pašonėje Windsore lapkričio mėn. pradžioje vyko toks koncertas. Garsino jį abi vietos lietuvių radijo valandėlės, tilpo skelbimai “Draugo” dienraštyje ir net lietuviškos parapijos biuletenyje. Na, ir atsilankė apie 650 žmonių. Žiūrovų tarpe buvo narių iš Lietuvos Sukilėlių vyriausybės, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos Tarybos, Ateitininkų Federacijos Tarybos, JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos, Detroito Organizacijų Centro, Žurnalistų Centro Valdybos ir t.t. ir t.t.

     Nujausdamas, kad tikrieji tų koncertų iniciatoriai tarp daugybės kitų klastingų tikslų nori mus savo tarpe sukiršinti, nesmerkiu tų visų garbingų ir eilinių koncerto klausytojų, nes tikrai tikiu, kad jie ten ėjo meilės Lietuvai ir lietuviškai dainai vedini, kadangi kiekvienas žmogus iš mūsų gimtojo krašto yra mums tartum relikvija, kurią kiekvienas norime pamatyti ir išgirsti. Juk tai lyg dalelė mūsų brangiosios šventosios Lietuvos. Tad už tai mes neturime ir negalime smerkti savo brolių tautiečių. Pagaliau kas gi beliktų Detroito kolonijoje, jei tuos visus Virgilijaus koncerto klausytojus nurašytume iš lietuviško gyvenimo? Didelė tuštuma...

     Taigi šio rašinio tikslas nėra pasmerkti savo brolių lietuvių, dalyvavusių tame koncerte, pagaliau nei paties solisto Virgilijaus Noreikos, nei jo žmonos Žanetos, pagaliau nei ten dalyvavusių “vilniečių” (“Vilnies” skaitytojų), nes mūsų gretos taip retos ir aš nesijaučiu turis tokių teisių. Todėl nesisvaidykime akmenimis savo tarpe. Geriau nukreipkime savo ginklus ir budrumą į mūsų tikrąjį bendrą priešą, šėtoniškai klastingą komunistą rusą, kuris mūsų meilę savo gimtajam kraštui ir lietuviškai dainai naudoja mūsų pačių sunaikinimui. Juk, ar kas nors iš mūsų dar tebėra tokie naivūs ir galvoja, kad Noreikia ir kiti iš Lietuvos atvykstą asmenys čia siunčiami mūsų lietuvybei palaikyti arba padėti Lietuvą išvaduoti? Tokių, manau, nėra. Nors Stalinas, kuris trėmė mūsų brolius ir seseris į Sibirą, pūdė juos kalėjimuose, kankino ir šaudė, jau mirė, tačiau rusų imperialistiniai komunistiniai tikslai nepasikeitė. Keičiasi tik priemonės.

     Ir Virgilijus Noreika, nors ir neturėdamas su savimi oficialaus politruko, nei mažojo rankos pirštuko negalėjo pakrutinti pagal savo norą. Jam iš pavergtos Lietuvos išvažiuojant, Maskva įsakė, kur, kada ir ką jis gali dainuoti. Maskva keičia tik savo priemones. Pradžioje ji buvo aklinai uždariusi geležinę sieną ir keikė bei smerkė visus pabėgusius nuo raudonųjų nasrų. Vėliau ji leido susirašinėti ir net siuntinius siųsti, nors ir plėšdama nežmoniškus ir tarptautiniais įstatymais nepateisinamus muitus. Dar vėliau ji pradėjo mums siuntinėti “Tėvynės Balsą” ir gražiuoju vilioti į savo kraštą. Bet dabartinis jų žingsnis yra pats šėtoniškiausias iki šioliai, nes jie mūsų meilę Lietuvai ir lietuviškai dainai nori panaudoti mūsų pačių sunaikinimui, o tuos mūsų vadus, kuriuos jie patys anksčiau pasmerkė ir prakeikė, dabar kviečia atsilankyti į Lietuvą, garantuodami jiems saugumą.

     Daugelis koncerto dalyvių sakė, kad “jie manęs komunistu nepadarys” arba, kad “man smegenų neperplaus”. Pilnai su tuo sutinku, nes tik beprotis arba didelis gobšuolis galėtų tapti komunistu po to, ką pats po komunizmo letena pergyveno. Manau, kad jie ir neturi tikslo mus padaryti komunistais, nes mes būtume jiems nepatikimi ir blogi komunistai ir gal net patys tą komunizmą iš vidaus susprogdintume. Jie tai puikiai žino. Jiems mes nesame reikalingi, tačiau esame didelis krislas jų akyse, todėl jie nori mus tik išbraukti iš pasaulio arenos, mus užliūliuoti, suminkštinti arba net burnas užčiaupti.

     Juk jei tokie asmenys, kaip kad anksčiau minėjau, dalyvavę Detroito koncerte, pradės dažniau lankytis tokiuose parengimuose, susitikinėti su iš Lietuvos atvykusiais, važinėti į Lietuvą, tai ar daug jie galės kalbėti prieš tuos, kurie jiems davė leidimus aplankyti savo gimines Lietuvoje, žinodami, kad kiekvienu atveju jie galės terorizuoti jų gimines? Ar tokie asmenys neturės patys pasitraukti iš kovotojų gretų ir nusiangažuoti? Jie gal dar ir galės kalbėti apie lietuvybės išlaikymą, bet apie Lietuvos išlaisvinimą turės tylėti.

     Visų Virgilijaus Noreikos ir panašių solistų bei ansamblių siuntėjų šėtoniškų tikslų mes nežinome, tačiau leiskite priminti bent porą galimybių, kurių dar niekas iki šiol mūsų lietuviškoje spaudoje neminėjo.

     Pirmoji. Ar nėra galima, kad jie, pradėdami pas mus siuntinėti savo solistus, ansamblius ir gal net teatrus, nori sunaikinti mūsų kultūrinį gyvenimą? Juk kas gi iš mėgėjų tremtyje galės konkuruoti su iš to duoną valgančiu Noreika ar panašiais solistais? Ar mūsų ansambliai galės konkuruoti su Vilniuje ar Kaune paruoštais ansambliais? Pagaliau, ar mūsų mėgėjų teatrai galės prilygti, kad ir iš Šiaulių miesto atvykusiu teatru? Net jei mes ir būtume toki optimistai ir, sakykime, Dievas duos mums čia daug talentų, tačiau vis vien iš Lietuvos atvykę vienetai daugiau žiūrovų patrauks. Jau ir šiandien mūsų didieji ansambliai, kaip Čiurlionio, Dainavos ir kt., neturi pakankamai pakvietimų koncertams, o jei jų niekas nekvies, tai jie nedainuos patys sau ir keturioms salės sienoms.

     Antroji galimybė. Mūsų daugumas organizacijų finansiniai išsilaiko beveik tik iš įvairių parengimų pelno. Jei daugumas koncertų, literatūros vakarų, vaidinimų ir kt. bus atvežama iš Lietuvos, tai, kada mūsų vietinis kultūrinis gyvenimas bus sužlugdytas, visos tos organizacijos savo finansinio pagrindo gali netekti, nes atvažiavę programų išpildytoj ai tarsis tik su jiems patinkamomis organizacijomis. Taigi jie nenorimas ir jiems nepatinkamas organizacijas galės prislopinti, o sau palankias — išugdyti. O kada neliks mūsų solistų, mūsų ansamblių, mūsų chorų ir mūsų teatrų, tada nežinia kokią “Lietuva brangi” jie mums pradės giedoti.

     Kaip minėjau, nesmerkime nei Virgilijaus Noreikos, nei kitų pas mus atsilankančių, nesmerkime nei tų, kurie tuose koncertuose dalyvavo, nei tų, kurie juos dar garsiau gyrė ir recenzavo, bet taipgi neprakeikime ir tų, kurie, gal būt, įžvelgdami jų siuntėjų tikslus, susilaikė ir nėjo į tuos koncertus, o kai kurie net išdrįso — nes Detroite tam tikrai reikėjo daug drąsos — ir kitiems patarti į tokius koncertus neiti. Tikrai “iki kur mūsų politinė beprotybė nuvažiavo”, jei mes pradėsime smerkti tuos, kurie yra nusistatę prieš komunistus.

     Manau, jog daugumas iš mūsų supranta, kad po ruso komunisto letena pavergtoje Lietuvoje gyveną mūsų broliai jau virš 20 metų daugiau ar mažiau turėjo prisitaikyti prie vietos gyvenimo sąlygų. Gal ten ir aukščiausiame poste sėdįs lietuvis komunistas yra tikras lietuvis patriotas, tačiau mes šiame laisvės krašte tiems patiems Maskvos agentams nesitaikinkime, bet gerai prisiminkime lietuvišką patarlę: “Neik su velniu obuoliaut, nes neteksi nei obuolių, nei maišo”. Taip, mes norime ne tik bendrauti, bet ir draugauti bei broliautis su savo broliais pavergtoje Lietuvoje, bet kol į savo kraštą nuvykę tik Vilniaus viešbučiuose turime sėdėti, kol mums be politrukų priežiūros negalima su jais susitikti, kol mes ten negalime pasiųsti nei lietuviškos knygos, nei lietuviško laikraščio, nei lietuviškos plokštelės, nei solistų, nei ansamblių, nei menininkų, nei kitų mūsų pasirinktų kultūrininkų, tol joks bendravimas, bendradarbiavimas ar draugavimas yra neįmanomas. Siuntinius siųsdami remiame komunizmą, bet tai darome, norėdami pagelbėti savo alkanam ir nuogam broliui, bet pagalvokime, ar tikslu mums eiti į Noreikų koncertus, kuriuose tik savo smalsumą patenkiname? Ir gerai pasvarstykime, kokios to pasekmės.

     Man atrodo, kad mūsų antikomunistinis nusistatymas kasdien silpnėja. Seniau purkštavome, kada tie patys “vilniečiai” rodė filmus apie Lietuvą, demonstravome, šaukėme ir rėkėme prieš Mikojaną, jam besilankant Amerikoje, o šiandien ne tik kad lankomės į Maskvos diriguojamus koncertus, bet net neleidžiame prieš tokius koncertus pasisakyti per lietuvių visuomenės pinigais išlaikomas radijo valandėles ar net kai kuriuose katalikiškuose lietuviškuose laikraščiuose. Kur dingo mūšų Pilėnų dvasia, kada net smalsumas mus nugali?

     Baigdamas pageidaučiau, kad tiek PLB, tiek Vilkas, tiek ir Alta tokiais atvejais viešai pareikštų savo nuomonę kiekvienu atskirai iškilusiu klausimu, nes ir dabar ėjusieji į koncertą bandė atsiremti tik į bendrinius veiksnių nutarimus ir juos sau palankiai aiškino. Vieniems atrodė, kad Vliko narys Vytautas Vaitiekūnas leido į tokius koncertus eiti, nes jie buvo “privataus” pobūdžio (nesimatė politrukų), kiti sakė, kad ir diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis Eltos pranešimu palaimino tokius koncertus, nes jame tarp kitko sakoma: “Min. Lozoraitis mano, kad netikslu smerkti visus, kurie santykiauja su žmonėmis iš Lietuvos”. Tretieji bandė tvirtinti, kad ir PLB seime dr. Kęstutis Keblys patapšnojo per petį bendradarbiautojams, o su kritikavo jiems nepritariančius. O kai kurie aklai atsidavė daugumos nuomonei sakydami, kad liaudis tokiais atvejais neklysta, ir ėjo kartu su liaudimi, su vadais ir su “vilniečiais”. Kokia vienybė?

    Taigi, kiekvienas aiškinosi, kaip kas išmanė, ir mūsų veiksnių žodis tik šiuo klausimu būtų labai pageidautinas, nes, tur būt, dabar tokių koncertų tik pradžia buvo Amerikoje. Neturint aiškaus nusistatymo, mūsų bendras priešas komunizmas bandys mus savo tarpe sukiršinti, užčiaupti mums burnas ar ištraukti, o kitus mūsų pačių rankomis ir išstumti, iš aktyvių veikėjų gretų, bandys sunaikinti mūsų lietuvišką kultūrinį gyvenimą tremtyje ir nuslopinti mūsų gyvąsias organizacijas. Galiausiai pageidaučiau, kad Lietuvos Laisvės Kovos Metams pasibaigus, mes ne savo tarpe kovotume, bet nukreiptume visas savo turimas kovos priemones prieš mūsų visų priešą komunizmą. Neleiskime, kad jis, šėtoniškai išnaudodamas mūsų meilę Lietuvai ir lietuviškai dainai, tautiniai sunaikintų mus šiame laisvės krašte. Jam menas yra tik priemonė savo tikslui atsiekti. Nesistebėčiau, kad jie ir religiją panaudotų savo šėtoniškiems tikslams.    Vytautas Kutkus