JAUNYSTĖ

Jaunimo konkurse pirmąją premiją laimėjęs rašinys

RASA ŠILĖNAITĖ

     Ir spauda, ir visa bendruomenė labai gyrė V-osios Tautinės Stovyklos pasisekimą — kiek daug jaunimo buvo, koks jis veiklus buvo, kiek mes nuveikėm, kiek lietuviškos dvasios parodėm, kaip smagu buvo ir t.t. Ir iš tiesų, buvo daug jaunimo, jis daug ir entuziastingai veikė, ir buvo smagu. Bet antra vertus, niekas nepasako pilnos teisybės: V-oji Tautinė Stovykla, ypač sesių pastovyklė, buvo pilna nesandaros ir susipiovimo tarp vadovų, ir jaunimui buvo smagiausia, kai jis pats tvarkė savo veiklą, vadovams nesikišant. O tai ne vienintelis atsitikimas: lietuvių bendruomenė yra fonas, kuriame išvaidiname savo kiekvieną surūgusį senmergišką siaurumą. Ir visai nesunku matyti, kad, jei šitokios nesantaikos ir nesąmonės tęsis, mes ilgainiui nebeturėsim lietuviškos bendruomenės.

     Betgi nėra reikalo mums ieškoti pražūties. Ji gana lengvai ateis ir be mūsų talkos. Mes galim išvengti susiskaldymo — tik reikia pasistengti.

Pirmas žingsnis į tobulesnį sugyvenimą yra supratimas dabartinės padėties priežasčių. Nesutikimai dažniausiai iškyla arba dėl principų, arba dėl asmeniškų ambicijų. Abiejuose atvejuose nesandorą keliantys skirtumai yra tokie smulkmeniški, kad yra tikras nusikaltimas, jei jie dar tebėra mūsų tarpe.


Apie save Rasa štai ką parašė: “Aš esu vyriausia keturių vaiku — šalia manęs yra brolis ir dvi seserys. Gimiau Čikagoj 1952 m. Vėliau mano šeima išsikraustė į Lemontą, Ill., kur lankiau Šv. Alfonso pradžios mokyklą ir Maironio lituanistinę mokyklą. Man esant 14 m., kraustėmės vėl, ši kartą į Erie, Pa., kur dvejus metus lankiau Villa Maria Academy. O dabar gyvenu Putnamo mergaičių bendrabutyje ir esu trečiokė Putnam Catholic Academy. Esu neišgydoma skautė nuo mažens, mėgstu stovyklauti, rašyti eilėraščius ir pasakas, piešti, šiaip sau išsireikšti (ginčytis!) ir aitvarus laidyti. Baigus gimnaziją, noriu studijuoti biochemiją ir dirbti laboratorijoj, darydama toj srity bandymus”.

     Kai kurie nesutikimai kyla dėl pažiūrų — apie Lietuvą, apie Ameriką, apie lietuvio vaidmenį išeivijoje, apie komunizmą. Konservatyvi "dipukų" karta laikosi noro sugrįžti į Lietuvą ir aistringai kovoja prieš "suamerikonėjimą" bei prieš komunizmo pripažinimą. Jų liberalūs vaikai taip pat aistringai ginčija, kad turime pripažinti realybę, pritaikyti lietuviškumą prie išeivijos gyvenimo ir nebijoti amerikietiškumo, kol išlaikom savo lietuvišką asmeniškumą. O senieji lietuviai, jau "suamerikonėję", atsimena Lietuvą, kurios ilgą laiką nebėra, ir arba gina komunizmą, arba piktai kovoja prieš jį.

     Visos trys grupės maždaug sutinka viename — išlaikyti lietuviškumą; nėra reikalo ginčytis, ar grįšim, ar ne; vienaip ar kitaip lietuvybės išlaikymas toks pats. Tad didysis konfliktas kyla dėl "amerikonizmo": ar priimti Amerikos vulgaresnę kalbą ir jos materialistinius idealus, kad būtume amerikiečių priimti kaip "one of the bunch" ("van af de bonch" — išvertus į lietuvių anglišką kalbą), ar susigyventi su jais, dalyvauti jų gyvenime ir domėtis jų kultūra? Pirmojo "amerikoniškumo" aiškiai reikia vengti — jis žemina ne tik mus, bet ir amerikiečius. Bet reikia suprasti, kad antrasis kelias — santykiavimas su amerikiečiais — yra reikalingas mums patiems išsilaikyti. Mes negalime įsimūrinti į sieną ir sakyti, kad "čia Lietuva": medis gali augti tik vis tolyn skleisdamas šakas ir šaknis, o ne apsivyniodamas apie liemenį. Visų tautų valdžios turi užsienio reikalų ministerijas kaip tik tam, kad galėtų užmegzti ryšius su kitom tautom. O mum nereikia nei užsienio reikalų ministerijos — mes jau esame užsieny, ir kiekvienas esame ministeris.

     Taip pat turim priimti realybę apie komunizmą. Amerika nepripažįsta mūsų krašto okupacijos, ir tai gerai — komunistai neturi jokios teisės ten lįsti. Ir mes visi maždaug suprantam, kad komunizmas negeras. Bet šitą supratimą mes išreiškiam dažnai klaidingai, kaip pvz. kai kurios grupės reagavo į V. Noreikos koncertą Čikagoj. Kaip gi mes galim nutraukti visus ryšius su savo broliais Lietuvoj tik dėl to, kad jie yra pavergti? Ar tai ne jų pavergimo pripažinimas? Ar neįrodytume daugiau, jei parodytume visam pasauliui, kad, nors išbarstyti ir kai kur prispausti, mes visi vis tiek esame lietuviai? Mūsų gi čia, Amerikoje, tikslai yra tokie patys, tik kitaip išreikšti ir kitos dalys pabrauktos. Galime susitart.

     Yra liūdniau, kai susiskaldymas kyla ne dėl principų, o dėl garbės siekimo. Tokia problema buvo Tautinėj Stovykloj. Buvo gerų vadovų, bet, deja, daugumas bent truputį sudarė įspūdį, kad jie viską žino, o visi kiti neišmanėliai, ir visa stovykla bematant suirs į galutinį chaosą, jei tik neklausys jų pačių gerų patarimų. Tai ir iškilo chaosas — kiekvienas mėgino viską pats sutvarkyti, sudarė savo planus, su kitais nesitarė, o nuo to daugiausia kentėjo stovyklautojai, kurie retai kada žinojo, kas kur dedasi, ir juniorų štabas, kuriam dažnai teko pačiam planuoti veiklą ir organizuoti stovyklautojus. O dėl didžiojo savaitgalio vėliavų pakėlimo tikrai galima piktintis. Skautės ir skautai karštoj vidudienio saulėj stovėjo dvi ar tris valandas, kol keliasdešimt garbingų svečių ir vadovų, po medžiu pasistatę mikrofoną, vertė visus išklausyti jų svarbių pasveikinimų (kur kiekvienas pradėjo su "Nenoriu ilgai kalbėti..."), o patys išsidalino keliais svarais medalių.

     O iš ateitininkų esu girdėjus apie paskaitas, kur koksai išmintingas žmogus įsitaiso ant scenos ir juo labiau jis kalba, juo labiau jam patinka jo paskaita, juo labiau jis nori ja pasidalinti, kol pagaliau jo klausytojai dingsta po dulkių sluoksniu.

     Gal šitas garbės troškimas taip pasireiškia mūsų tarpe dėl to, kad daug kas iš garbingųjų nėra pritapęs prie Amerikos gyvenimo ir neranda garbės kitur. O gal dėl kitos priežasties — kas čia gali žinoti. Bet vienaip ar kitaip, yra daug būdų rasti garbės, nesukeliant sunkumų bendruomenėj. Tikriausia garbė priklauso tiems, kurie yra garbingi. Mes visi, ir jauni, ir seni, turime pareigą patikrinti savo sąžines ir, reikalui esant, kai kur susivaldyti.

     Trumpai, mūsų problemos iškyla, nes mes vienas kito neklausome. Mums yra perdaug svarbu paskelbti savo pažiūras ir rasti sau gerą vietą. Žmonės, broliai, lietuviai — ką mes galim padaryti?

     Galim truputį pasistengti. Nėra lengva pakeisti senus galvojimo būdus, bet ar bus lengviau, kai mūsų ši didelė bėda išaugs į krizę? Mums reikia susipažinti — mums reikia dialogo. Mums reikia paremti Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, mūsų didžiausią išorinį ryšį. Mums reikia remti asmeniniu dalyvavimu ir finansine parama bendras veiklos sritis: spaudą, šventes, kultūrinius parengimus, šelpimo organizacijas. Mums reikia siekti, kad organizacijos palaikytų ryšius tarp savęs, ypač skautai ir ateitininkai — gal bendrai ruošiant minėjimus ir studijų dienas. Mums reikia ieškoti stiprių, pasišventusių vadovų ir suteikti jiems galimybę veikti. Ir mums, jaunimui, reikia nutarti, ko mes norime iš lietuvybės ir kaip

KONKURSO JURY KOMISIJOS NARIAI

taip pasisakė apie šį, Nakties Svirplio slapyvardžiu pasirašytą, rasini, rekomenduodami ji premijai:

Pasižymi nuoširdumu, minčių dėstymo tikslumu... Artimiausias temai... Objektyviai nurodo mūsų uždavinius... Pasižymi pastangomis surasti “modus vivendi” tarp kartų... Pasako daug tiesos apie lietuvių veiklos blogybes, nors, atrodo, rašo savo pykčiui išlieti.

tai pasiekti, ir dabar, kol dar neįsmukom į vagą, pasirinkti savo kelią. Jau mes matome, kad mūsų skaičiai mažėja ir reikia susijungti. Tiesos ir šviesos ieškojimo dvasia tegul veda mus į tobulesnį tautinį gyvenimą.

     Aš manau, kad mes tikime savo idealais — kitaip, kodėl gi mes išlaikytume tokią plačią spaudą, tokias veiklias organizacijas, savo kultūrą, savo kalbą? Mes nenorime savo garbei leisti pražūti. Tik sunku, taip sunku būti idealistiškam šiame pasaulyje. Mes esame kryžkelėse. Ar eisime tiesiu keliu, ar ne?