NAUJŲJŲ METŲ LINKĖJIMAI

     Tarp keleto Naujųjų Metų linkėjimų, viešumą pasiekusių balandžio 1 d. (ar ne prasminga?!), "Ateityje" atspausdinta ir šis, kuriam pilnai "L. L." redakcija pritaria:

     Tėvams Jėzuitams. Pasistengti, kad negautumėt daugiau laiškų iš lietuvių, negu jiems šimet parašysite.

"Ateitis", 1969 m. sausio nr.

TOS MINTYS, MINTYS...

     Įdomu, kas parašė tas mintis (žr. A. L. “Mintys ant kalno šeštadienio popietę” “L. L.” kovo nr. 89 psl.). Subtiliai, giliai ir naujai.

(Kunigas)

     Giluma dvelkia šeštadienio popietės mintys... Jų autoriui nesvetimi ir simboliai, ir žodžiai Begalybei išreikšti.    (Ponia)

     Velykinis numeris pradedamas A. L. savotiška pirmojo puslapio mišraine, kurioje tačiau nei poezijos, nei teologijos taip ir nėra, o tik kažkoks naivus slidinėjimas tarp vienos ir antros. Kas kita jau yra aiškios ir įkvėpimo pilnos Giovanni Papinio velykinės mintys antrajame puslapyje, kur kas labiau vertos pirmojo puslapio.    (“Draugas”, IV. 26)

     A. L. "Mintys ant kalno šeštadienio popietę" nėra nei teologija, nei poezija. Jos tokiom būti nei nepretenduoja. Tačiau subtiliai parinktais žodžiais jose išreiškiama giliai žmogiška nuotaika, kurios siauras kategorizavimas į "ne: poezija", "nei teologija", bet "mišrainė" nė kiek nepagadina. Panašiai sukurtos Dovydo mintys buvo pavadintos "Psalmėmis", Paskalio "Pensees".

     Be to, stebėtina, kaip kartais net laikraštininkų paviršutiniškai sprendžiama, kad net neatkreipiamas dėmesys, jog šeštadienio juodas mintis (89 psl.) turi sekti viltinga Velykų sekmadienio malda (90 psl.), o ne atvirkščiai.   — Red.

NUOMONĖS APIE ŽURNALĄ

     Kuriems galams tie Jūsų trys viršeliai ant laikraštėlio?! Ar negana vieno?... Arba vėl vidury žurnalo keturi lapai storiausio popierio. Tik kaštai ir sunkesnis žurnalas... Šiaip jau žurnalas puikus, įdomus, nuostabiai gerai redaguojamas.

St. Tamulaitis, Čikaga

     Malonu pasidžiaugti, kad šitas žurnaliukas taip gražiai išaugo; sakyčiau, beveik kasmet daro didelę pažangą, ypač kalbos taisyklingumo požiūriu...

K. Smalinskas, Čikaga

NE “NEMANDAGU”, GAL TIK “NEAIŠKU”

     “Draugo” “Naujų leidinių” skyriuje beveik kas mėnesį prieš vertinimo veidrodį pastatomi ir “Laiškai Lietuviams”. Jie vertinami dažnai teigiamai, bet pasitaiko ir viena kita kritiška pastaba. “Laiškų Lietuviams” redakcija yra dėkinga ir už teigiamą įvertinimą, ir už kritiškas pastabas. Tik vieno ji nenori: kad jos mintys būtų aiškinamos kitaip, negu ji pati jas supranta.

     Vis dėlto “Draugo” kultūriniame priede gegužės 15 d. “Naujų leidinių” apžvalgoj rašoma, kad “Laiškai Lietuviams” teigė, ko jie iš tikro neturėjo nė mažiausios intencijos teigti. Kadangi tai liečia svarbų reikalą, jaučiame pareigą tai paaiškinti. Cituojame savo komentarą, kuris toje apžvalgoje paliečiamas:

     “Naujo lietuvio vyskupo lietuviams Europoj, vietoj mirusio vysk. Pr. Brazio, kaip nėra, taip nėra. Iš kažkur sklinda žinios, kad vietinių vyskupų pozicijoms tvirtėjant, nebenorima turėti tokių “plūduriuojančių” vyskupų. Tikresnis, rodos, yra jau “Drauge” vysk. V. Brizgio paskelbtas tvirtinimas, kad, nors lietuvių vyskupų kandidatų į vyskupus yra, bet prieš kiekvieną patys lietuviai siunčia Romon raštus. Niekas Romoj neiškyla, jei kas iš mūsų pačių juos vis murkdo”. (“L. L.”, 1969 m. balandžio nr. 126 psl.).

    “Draugo” apžvalgoj cituojami tik du pirmieji sakiniai ir daroma tokia išvada: “Gi šiandien jau akivaizdžiai matome, kaip netikslu žurnalui buvo semtis informaciją tik “iš kažkur sklindančios žinios” ir net nemandagu išeivijos sąlygose gyvenantiems saviems vyskupams primesti “plūduriuojančių” vyskupų epitetą”.

    “Draugo” redakcijai ir skaitytojams norime pranešti, kad “Laiškų Lietuviams” redakcija neturėjo jokios intencijos primesti saviems vyskupams “plūduriuojančių” vyskupų epitetą (nei neutralia, nei — tuo labiau — neigiama prasme). Ji iš viso šio būdvardžio netaikė saviems vyskupams, egzilų ir mažumų vyskupai yra kai kurių vietinių laikomi, būtent, veikią ne savam krašte, bet kitų vyskupijų teritorijose (angliškai: floating); taigi pats būdvardis čia netaikomas kokia neigiama prasme.

    Antra, “Laiškų Lietuviams” redakcija “ne-sisėmė” informacijos iš kažkur sklindančių žinių. Tokios žinios ir kalbos buvo plačiai tuo metu pasklidusios lietuvių tarpe. “Laiškų Lietuviams” redakcijai jie atrodė nepakankamai pagrįsti. To komentaro tikslas ir buvo vietoj tų kalbų nurodyti rimtesnę vysk. V. Brizgio “Drauge” minėtą priežastį. Dėl to komentare ir parašėme tuos du (“Draugo” apžvalgoj necituotus) paskutiniuosius sakinius. Visas to komentaro tikslas ir buvo paneigti gandus ir pateisinti Romą. Tuo pačiu už to komentaro slypėjo “Laiškų Lietuviams” redakcijos noras su visa išeivių visuomene greičiau sulaukti dar vieno lietuvio vyskupo. Apie savų vyskupų reikalingumą mes esame įvairiomis progomis dažnai savo žurnale pasisakę.

Kęstutis Trimakas,S. ]., "Laiškų Lietuviams" redakcijos vardu ("Draugas", V. 17).

    Šis laiškas buvo atspausdintas “Drauge” su skliausteliuose įdėtomis ilgomis “Draugo” kultūr. priedo red. pastabomis, kurios sudarė sunkumų skaitytojams suprati, kas ką sako, o vienas skaitytojas rado reikalą “Draugui” parašyti: “Dažni ir dar ilgoki “Draugo” komentarai, brutaliai įterpti į “L. L.” Redaktoriaus laišką “Draugui”, primena triukšmadarius susirinkime, neleidžiančius kalbančiam netrukdomai pasisakyti. Ar tokia elgsena yra kultūringa, ir kodėl negalima iškęsti su savo pastabom iki “L. L.” laiško galo?” (iš Ant. Dundzilos V. 17 pasiųsto, bet “Drauge” neatspausdinto laiško).

    Savo pastabose “Draugo” kultūr. priedo red. sakėsi tenorėjęs, kad “L. L.” komentaro “mintys būtų pasakytos taip aiškiai, kad nesunkiai būtų skaitytojo suprantamos” (“Draugas”, V. 7).

    Jei taip, tai, rašant apie aną komentarą “Drauge” gegužės 10 d., būtų buvę daug tiksliau vartoti žodį ne “nemandagu”, bet “neaišku”.   "L. L." redaktorius