Šokių šventė išeivijoj

     “Lietuvių tautinis šokis emigracijoje gyvenantiems lietuviams yra vienas būdų lietuvybę svetur skatinti, kultūrinę veiklą toliau plėsti, gimtąjį kraštą prisiminti. Todėl ir Įvairiose Amerikos lietuvių kolonijose yra susiorganizavę didesnės ar mažesnės šokių grupės...

     Praėjusių metų vasarą Čikagoje įvyko trečioji Amerikos ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventė. Nors ji organizatorių pastangomis ir buvo susieta su nacionalistiniais - propagandiniais šūkiais, objektyviai (šokių ratelių dalyvių bei jų vadovų dėka) atliko kultūrinį vaidmenį.

     Šventėje buvo šokami šokiai, kurių daugumą sukomponavo, sceniškai sutvarkė bei paruošė masiniam atlikimui ir smulkiai aprašė respublikos liaudies artistas Juozas Lingys. Tačiau, kaip rašo JAV leidžiamas lietuvių žurnalas “Akiračiai”, niekad net trumpu žodžiu apie tai neužsiminė...” (“Kultūros Barai”, 1969 m. sausio nr.).

Moteris ir darbas

     “Prieš dvidešimt metų moterys Lietuvoje sudarė daugiau kaip trečdalį visų darbininkų ir tarnautojų. Dabar, galima sakyti, kiekvienas antras dirbantysis yra moteris.

     Daugelyje išsivysčiusių kapitalistinių šalių moterys sudaro apie trečdalį dirbančiųjų, o mažai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse jų dirba dar mažiau. Mūsų visuomenėje paprastai kiekviena moteris gali dirbti visuomenei naudingą darbą. Tačiau nereiškia, kad čia nebeliko jokių problemų.

     Pastaruoju metu dirbančių moterų skaičius Lietuvoje augo daug sparčiau, negu vyrų. Per paskutiniuosius septynerius metus dirbančių vyrų padaugėjo 40 procentų, o moterų — net 72 procentais. Žinia, tai priklausė nuo pramonės augimo temų bei kitų socialinių - ekonominių veiksnių. Tačiau nemažą įtaką turėjo ir nepakankamas techninis progresas. Nepakankamai sparčiai kilo darbo našumas, todėl darbo rankų pareikalavimas gamyboje išaugo labiau, negu galima buvo tikėtis.

     Apskritai, gera, kad moterys dirba. Blogiau, kad daugumai moterų, ypač ištekėjusioms, tenka per daug dirbti. Be to, moterys ne visada gauna tinkamą darbą. Visiems aišku: moters darbas gamyboje yra susijęs su jos darbu namuose. Nuo to, ką ji veikia namuose, priklauso jos darbo našumas, kvalifikacijos kėlimas. Antra vertus, darbo sąlygos gamyboje atsiliepia jos darbui namuose. Sociologiniai tyrimai rodo: Lietuvos moters darbas buityje jos darbo dieną paprastai prailgina 4-5 valandomis. Reikia sutikti su sociologų išvadomis: moterys į gamybą įtraukiamos sparčiau, negu kad plečiasi buitinis gyventojų aptarnavimas, palengvinami namų ruošos darbai. Spaudoje jau buvo ne kartą rašyta, kad šiais klausimais reikia susirūpinti...

     Spaudoje plačiai nušviečiami moterų gamybiniai laimėjimai ir lygiateisiškumas darbe. Tačiau kartais moterų lygiateisiškumas suprantamas neteisingai. Atseit, jeigu teisės lygios, tai moterys turi dirbti tuos pačius darbus, kaip ir vyrai. Tarybiniai įstatymai saugo moteris nuo sunkių ir kenksmingų darbų, o medicinos darbuotojai ir profsąjungos nekreipia į tai dėmesio.

     A. Bimba savo knygoje “Klesti Nemuno kraštas”, šviesiomis spalvomis vaizduodamas šiandieninį Lietuvos gyvenimą, kritiškai pastebėjo: “Man nepatiko, kai pamačiau moteris, dar tebedirbančias sunkius fizinius darbus (statybose, prie kelių tiesimo, sunkioje pramonėje ir t. t.)” (“Švyturys”, 1969 m. kovo mėn. Nr. 6).

Įstatyme, tu visagalis?

"Įstatyme, tu visagalis?" Šia tema "Švyturyje" buvo pravestos diskusijos. Štai keletas ištraukų:

     “Ar įstatymas visagalis? Įdomų klausimą iškėlėte. Tai socialistinio teisėtumo klausimas. Tačiau visų teisėtumo problemų čia neapimsime. Pasvarstykime, kaip vykdomi darbo įstatymai? Tai liečia kiekvieną. Tiesa, nelaimingų atsitikimų gamyboje sumažėjo, bet jų yra. Nuo 1956 metų dvigubai sumažėjo neteisėtų atleidimų iš darbo...”

     “Bet neteisėtų atleidimų yra, yra ir nelaimingų atsitikimų, ir mirties atvejų gamyboje. Darbo drausmė taip pat neideali... Daugelis įmonių vadovų ir visuomeninių organizacijų kreipia per maža dėmesio šiems reikalams...”

     “Mes turime pretenzijų prokuratūrai, kad ji kartais neranda kaltininkų, dėl kurių įvyksta nelaimingi atsitikimai. Tiriant tokius atsitikimus, paaiškėja, kad vietoje nebūna inžinierių”.

     “... Turime sanitarinių žinių propagandos centrą. Labai gerai — sveikata didžiausias žmogaus turtas. O juridinių žinių propagandos centras? Tokio nėra, nors žmonės ir nusižengia, ir nusikalsta” (“Švyturys”, 1969 m. sausio mėn.; nr. 1.).

Ir vyno, ir degtinės

     “Praėjusiais metais kiekvienas mūsų respublikos gyventojas vidutiniškai išgėrė 8,87 litro degtinės ir jos gaminių (likerių, trauktinių ir kt.). Daug ar maža? Palyginkime su kitais. Pavyzdžiui, kiekvienas prancūzas išgėrė kelis kartus daugiau alkoholio už mus, tačiau degtinės jis išgėrė daug mažiau. Kiekvienas anglas, kiekvienas italas, palyginti su mūsų respublikos gyventoju, taip pat išgėrė daugiau alkoholio, bet degtinės — žymiai mažiau.

     Prancūzai, anglai, italai geria vyną, o mes degtinę, arba, tiksliau pasakius, visų gėrimų tarpe mūsuose dominuoja degtinė. Tai labai nenaudingas balansas.

     Negalima sakyti, kad labai nemėgtume vyno, kad jis stovėtų parduotuvėse ir lauktų pirkėjo. Ne. 1959 metais, kai vynas atpigo,... pradėjome gerti, ir kiekvienas respublikos gyventojas tuomet vidutiniškai išgėrė 2,34 litro vyno. Gal atsisakėme tada degtinės? Anaiptol... Augant mūsų realioms pajamoms, gėrėme daugiau ir vyno, ir degtinės...” (“Švyturys”, 1969 m. vasario mėn.; 4 nr.).

     Vedusiųjų žmonių būdas, temperamentas ir polinkiai turi didelės reikšmės jųjų sugyvenimui: jei jie kryžiuojasi, kyla daug nesutarimų; jei jie derinasi ir vienas kitą papildo, sugyvenimas įmanomas ar net malonus. Psichologai yra nustatę tam tikras bendras gaires, kas su kuo tokiam sugyvenimui tinka, kas ne. Nors piršlių amžius jau kaip ir pasibaigė (ir ima atsirasti kompiuterinių “piršlių”), tačiau bandykite jais čia dėl įdomumo pabūti ir atsakykite į patelktus klausimus.