Dairydamiesi uolos, už kurios mes visi galėtume užsikabinti, mes atsimename ypatingą šių dienų Lietuvos istorinį momentą.

VYTAUTAS ALANTAS

Žodis apie lietuvišką toleranciją praeityje ir šiandien

Vytautas Alantas, gyvenąs Detroite, Mich. (JAV), rašytojas, beletristas ir dramaturgas, publicistas, visos eilės dramos veikalų, novelių rinkinių ir romanų autorius, šiuo metų yra Lietuvių Žurnalistu Sąjungos Centro Valdybos pirmininkas.

     Lietuvių būde yra nepakankamai užveržta, o gal ir visiškai atsipalaidavusi kažkuri veržlelė. Mes, sakyčiau, sergame aistra kartakartėmis gnybtelėti savo tautiečiui ne būtinai dėl skirtingos ideologijos ar priešingos partijos, — nors to pobūdžio aršios kautynės mūsuose vyksta nesiliaudamos, — bet tiesiog dėl paties gnybtelėjimo, dėl kažkokio sadistinio pasiskonėjimo, tarsi mums būtų būtina padaryti dvasinę profilaktiką negeroms dujoms iš savo smegeninių išleisti. Galimas dalykas, kad kaip tik dėl to mūsų rašliavoje taip plačiai yra įsigalėjęs slapyvardžio paprotys. Juk įkąsti pasalkandiškai daug lengviau ir "skaniau", kaip kad sukryžiuoti plunksnomis su atviru veidu.

     Taigi, čia mūsų tolerancijos problema nušvinta savotiškais atspalviais, sakyčiau, kontrastais. Iš vienos pusės mes pasimėgėdami vieni kitiems bedžiojame į nugaras nuodingas strėles, o apsigręžę giedame ditirambus lietuviškai tolerancijai ir, pirštu prikišamai rodydami į save, sakome:

     — Žiūrėkite ir stebėkitės, kokie mes, lietuviai, buvome dideli tolerantai! Ispanijos konkvistadorai, nukariavę Pietų Ameriką, maudėsi tenykščių gyventojų kraujuje tikrąja to žodžio prasme, o mes, lietuviai, anuomet žygiavome į Rytus, kūrėme imperiją ir visur valdėme labai tolerantiškai: nežudėme, negriovėme parblokštų priešų šventyklų, nenaikinome jų institucijų, leidome jiems kalbėti savomis kalbomis ir tikėti savais dievais, žodžiu, visur palikome status quo, tik į nukariautų žemių sostus sodindavome savus kunigaikščius ir liepdavome naujoms provincijoms mokėti Lietuvai duokles.

     Betgi čia reikia pabrėžti ir tai, jog mes buvome tokie "dideli tolerantai", kad patys skubėdavome priimti priešų tikėjimą, išmokti jų kalbos, kurti mišrias šeimas, žodžiu, leisdavomės ko skubiausiai priešų suvirškinami tautiškai ir biologiškai! Ar tai buvo "tolerancija", ar tautinio momento visiškas nesupratimas, ar aplamai psichinis tautinės savižudybės pomėgis, kol kas dar lieka mūsų istorijos neįminta mįslė.

     Gal čia būtų pravartu prisiminti, kad kitataučiams mes aplamai visada buvome pakantesni ir atlaidesni, kaip kad savo broliui lietuviui. Anais laikais mes rungėmės su carų korikais muravjovais, šiandien mes galuojamės prieš raudonojo Kremliaus galvažudžius stalinus, bet vis dėlto prie progos neužmirštame pasigirti savo tolerancija ir sakome, kad rusai, kaipo tokie, vis dėlto esą geri žmonės! Čia ne vieta plačiau apie tai kalbėti, bet tik tiek reikia pabrėžtinai priminti, kad tas "gerasis" rusas, užsivilkęs kario ar enkavedisto uniformą, prie progos žudys, prievartaus ir plėš ne blogiau už profesionalą enkavedistą. Mat, maskolio — "širokaja duša" — plati siela! Ten šėtonas ir angelas kartu skalbia žlugtą, nesitaškydami vienas kitam į veidą.

     Vienas mūsų aukštas tremties pareigūnas per vieną vasario 16 d. minėjimą viešai pareiškė, kad "keršto mes nenorime". Jis turėjo galvoje rusus. Ar ne klasikinis lietuviškos tolerancijos pavyzdys? Bet vis dėlto sunku čia susilaikyti nepastebėjus, kad tokia galvosena sujaukia mūsų nusistatymą Lietuvos amžinojo ir gal pikčiausio priešo atžvilgiu. Rusas — blogas, rusas — geras, ir koks galų gale tas rusas, mums nebeaišku. Mūsų žmonės sako: dovis už dovį, arba: kaip tu palinkėsi, taip tau atlinkės. Deja, mes tą išmintį per dažnai pamirštame. Žinoma, mes galime priešui šaukti: nedaryk man blogo, jei nori, kad aš tau neatsimokėčiau tuo pačiu, tačiau jei priešas tik tyčiojasi iš tavo gerų intencijų ir toliau tave smaugia kaip smaugęs, kas tada?

Po sąšlavų krūva

     Grįžtant prie mūsų šių dienų savitarpio santykių ir pasidairius po mūsų tremties spaudos skiltis, norom nenorom turi konstatuoti, kad ten knibždėte knibžda tokių netolerancijos "deimančiukų", kad, rodos, iškart patenki į areną, kur atletai prakaituodami kapojasi akmeninio amžiaus kirvukais ir stengiasi vienas kitam užtamponuoti burnas drumzlinos poleminės gražbylystės gniūžiais arba užmesti vienas kitam ant galvos tinklą, idant priešas būtų galutinai patiestas!

     Tau ima raibti akys nuo ten keliamų klaidų, nesugebėjimų, netikslumų, lėkštybių, nuosmukių, kvailysčių, netaktų, fantastinių prasimanymų bei apkaltinimų ir t. t. Gal kitam "kritikui" smarkuoliui ir devyni avinai galvoje mušasi, bet, kalbėdamas apie kitus, jis nešasi dideliu išminčiumi ir, susisupęs neklaidingumo toga, nė kiek nesivaržydamas stumia savo priešą į išdavikų rezervatą ir nekvaršina sau galvos, kad, anot žmonių išminties, gyvatė gelia skaudžiai, o pikto žmogaus liežuvis dar skaudžiau. Tiesa, žodis galvos nepramuš, bet širdyje palieka gilią žaizdą.

     Su nepažabotais ir nuodingais savitarpio apsišaudymais mes susiduriame kasdien. Ar superkritikos aistrą mums įdiegė tradicija — nuo pat Aušros pasirodymo iki šiolei mūsų spaudos puslapiuose nenutildami aidi kautynių trimitai, — auklėjimas, paveldėjimas, ar tai yra kultūros stoka, ar pagaliau tokia yra mūsų "antroji prigimtis" su atsileidusia kažkuria veržlele, sunku pasakyti. Gal tik tiek reikėtų pastebėti, kad kur kas lengviau ir "maloniau" raižioti rėžius iš svetimos nugaros ir gražbyliauti apie svetimas ydas, kaip kad pasidairyti po savo darželį ir pasistengti nustatyti tos "ligos" diagnozę ir paieškoti pagrindo, kuriuo pasirėmę mes pagaliau įmanytume prabilti vienas į kitą broliška kalba.

Ideologiniai bunkeriai

     Tolerancija yra svetimos nuomonės pakanta ir ne tik pakanta, bet ir gerbimas. Humaniškai ir džentelmeniškai galvojant, rodos, neturėtų būti sunku savo principų vertinimą suderinti su svetimos nuomonės pakanta, tačiau kol kas mūsuose tai vargiai pasiekiama svajonė. Visais laikais mes buvome ir šiandien tebesame pasaulėžiūrų, tikėjimų, politinių srovių bei ideologijų karšti mėgėjai, gynėjai ir puoselėtojai ir netgi, sakyčiau, savo principų ištikimi vergai. Mes esame giliai apsikasę savo ideologijų bunkeriuose, atkakliai atsišaudome, juos gindami, ir aršiai puolame svetimas pozicijas, lyg narkotikais svaigindamiesi "mūšio" malonumais. Viduramžiais pilies gynėjai puolantiems priešams versdavo verdančios smalos katilus ant galvų. Ir blogiausia tai, kad kautynių įsiaistrinime mes net ir paliaubas pamirštame. Prezidentas dr. K. Grinius, didelis tolerantas ir kilnios dvasios lietuvis patriotas, anais metais pasiūlė tremtiniams pasiskelbti paliaubas, tačiau jo balsas nuaidėjo dykumoje. Pro partinį bilietą ar ideologinius akinius mes dažnai ir lietuvio nebematome...

Receptas ligai gydyti

     Klausantis tos savitarpio piautynių kakofonijos, man visada kyla grėsmingas klausimas: ar metas mums laužytis šonkaulius ir daužytis antausius, kai Lietuva ir lietuvių tauta pastatyta ant bedugnės krašto? Ar tai nėra šokimas pakeltkojo su ponia Giltine, lyg mes būtume apsiriję LSD tabletėmis? Ar tai nėra pagaliau šv. Vito šokis ant Lietuvos istorijos didžiosios kryžkelės maro metu? Krašte raudonoji meška glamžo lietuvį savo glėbyje ir apsvaiginusi stengiasi jį nustumti į istorijos užmarštį; tremtyje visos pasaulio tautos, kur tik lietuvis prisiglaudė, stengiasi ko greičiausiai jį suvirškinti, kad jo nė kvapo nebeliktų, jau nebekalbant apie Sibirą, kur daug tūkstančių mūsų brolių paguldė savo kaulus ir dar daug jų ir šiandien tebemerdi. Mūsų nesantaikos klumpakoju džiaugiasi mūsų priešai, trindami rankas, nes kodėlgi nesidžiaugti, jei savižudžių kraujas gali patręšti okupantų arba tų šalių, kurios mus priglaudė, tautinę dirvą? Žodžiu, mes pageidaujami tik kaip medžiaga svetimųjų galybėms auginti.

“Iš vienos pusės mes pasimėgėdami vieni kitiems bedžiojame į nugaras nuodingas strėles, o apsigręžę giedame ditirambus lietuviškai tolerancijai ir, pirštu prikišamai rodydami į save, sakome: “Žiūrėkite ir stebėkitės, kokie mes, lietuviai...’’ Taigi, gerbiamieji, yra pats metas nutraukti klumpakojį su ponia Giltine ir, susėdus ant prarajos krašto, rimtai ir šaltai pakalbėti apie vienybės reikalus bei brolystės ryšius...”

     Lietuvos istorijos rodyklė artėja prie 12 valandos nakties: išmušus vidunakčio valandai, lietuvių tautos balsas šioje planetoje gali amžinai nutilti. Juk buvo paskutinieji jotvingiai ir paskutinieji prūsai, ar mums likimas nelėmė būti paskutiniais lietuviais? Man rodos, kad šiandien mes turime labai rimtų duomenų tam klausimui statyti ir daryti tam tikroms išvadoms.

     Lietuvių tautos likimas, be abejo, pareis nuo tarptautinių įvykių raidos: tatai mes žinome ir nekantriai tų įvykių laukiame, tačiau mes nepakankamai giliai įsisąmoniname tą mintį, kad lietuvių tautos likimas labai daug pareis ir nuo mūsų pačių sugebėjimų vieningai dirbti. Tarptautiniuose įvykiuose mūsų balsas ne ką tegali nusverti, tačiau mūsų savitarpio santara bei sant-varda gali prisidėti prie mūsų tautos likimo pakrypimo vienokia ar kitokia linkme. Deja, mes į tą aplinkybę kreipiame per maža dėmesio. Šiuolaikinio Lietuvos istorinio momento supratimas bei mirtino tautai pavojaus įsisavinimas, man rodos, turėtų labai ir labai atšaldyti mūsų savitarpio piautynių aistras. Kai tauta yra priversta šokti pakeltkojį su ponia Giltine ant prarajos krašto, ar ne nusikaltimas persiimti psichologija anų keturkojų, kurie nesiliauja piovęsi viename maiše? Kitaip sakant, ar nebus pats metas pasiskelbti paliaubas ir nuodugniai išvalyti savo smegenines nuo nuodingų dujų? Žinoma, nėra ko viltis, kad tokia profilaktika per naktį atvėsintų mūsų temperamentus, tačiau didžiojo pavojaus akivaizdoje mums vis dėlto reikėtų skelbti paliaubas, džentelmeniškai jų laikytis ir atsiminti mūsų žmonių išmintį, kad be vienybės nėra galybės, kad daug vežimų didelį kalną nuveža, kad virbas lūžta, bet virbų šluota nelūžta...

     Taigi, dairydamiesi uolos, už kurios mes visi galėtume užsikabinti, mes ir atsimename ypatingą šių dienų Lietuvos istorinį momentą. Kad mūsų savitarpio santykiai sušvelnėtų, kad pagaliau lietuvis lietuviui nebesijaustų kaip vilkas vilkui, o pasijaustų kaip brolis broliui, mūsų politinių, ideologinių bei kultūrinių kautynių tonas turėtų keistis tautos vardan. Aplamai imant, lietuvio charakteris reikalingas gilesnių ir nuodugnesnių reformų, bet tai pareikalautų daug laiko, o istorijos ratas nestovi vietoje. Didžiojo pavojaus akivaizdoje mums reikėtų gilesnių meditacijų, sakyčiau, lietuviškų rekolekcijų, nes klumpakojis su ponia Giltine ant bedugnės krašto gali mums baigtis fatališkai.

Pamąstykime susėdę ant prarajos krašto

     Gal būt, kai kam Dievas yra miręs, daug kam diktatūros yra mirusios, ne vienam ir komunizmas jau neša sušvinkusiu lavonu, daug kam ir demokratija sunkiai serga, pagaliau ir visoki egzistencializmai jau tapo atgyvenomis, betgi tauta, jos meilė, žodžiu, patriotizmas liko gyvas kaip buvęs ir dar net sustiprėjo po karo. Nemanau, kad ir mes turėtume pasukti kitu keliu: tauta mums buvo, yra, be abejo, ir liks tas vienintelis ir tvirtas pagrindas, kurio atsirėmę mes turime laikytis visi (žr. redakcijos pastabą straipsnio gale, šiame psl.). Tautos vardan mums reikia rasti ne tik bendrą savitarpio kalbą, bet ir lietuviško solidarumo bei kompromiso dvasią ir tradicinę lietuvišką talką. Tauta, lietuvybė ir Lietuva — mūsų visų bendras, vienintelis ir nepajudinamas pagrindas! Mes galime išpažinti įvairias ideologijas, galime puoselėti visokias politines, socialines ar kurias kitas pasaulėžiūras, pagaliau galime melstis ir įvairiems dievams, tačiau turėtume vengti pagrindinės klaidos, būtent tos, kad mūsų galybė glūdi neapykantos persunktoje minčių įvairybėje: mūsų galybė įvairybėje reikšis tik tada, kai mes jausimės įsipareigoję krauti išteklius į vieną lietuvišką aruodą, nors prie jo prieisime individualiai iš įvairių pusių. Ir upių upeliai suteka į vieną didelę upę, nors jie teka įvairiomis kryptimis ir per įvairių klimatų zonas.

     Man sako: Lietuvos vadavimas yra politinis darbas! Bet juk tai yra ne tik politinis, bet ir kultūrinis, moralinis, sąžininis, asmeninis, visuomeninis, organizacinis ir visoks kitoks darbas! Susirūpinimas Lietuvos likimu yra susirūpinimas kiekvieno iš mūsų savo paties likimu. Juk ar ne mes esame Lietuva?

     Atplyšę arba, teisingiau sakant, atplėšti nuo tautos kamieno ir išblaškyti tremties klystkeliuose, mes pasimetėme ir sunegalavome sunkia išdidybės, neklaidingumo, savimylos liga ir ypačiai susiniekinimo manija. Mus negailestingai blaško išcentrinių jėgų verpetai. Gal būt, kaip tik dėl to ir iš mūsų žodyno dingo užuominos apie lietuvio meilę lietuviui. Sąmoningais lietuviais mes atgimėme Aušros gadynėje, tačiau išlikti geru, Lietuvos istorinį momentą bei aktualiuosius jos reikalus suprantančiu lietuviu, ypačiai tokiu lietuviu, kuris sugebėtų žengti su savo broliais žingsnis žingsniu į didįjį tikslą, kuris sutramdytų savo aistrų aistreles bendrosios santarvės vardan, kuris pripažintų kolektyvo primatą ir sutiktų jo naudai paaukoti bent dalį savo "suvereniteto", sakau, likti tokiu lietuviu reikia nuolatinių pastangų ir pastovaus atsinaujinimo prie lietuvių tautos šaltinių.

     Galimas dalykas, kad ką nors neapkęsti yra žmogaus prigimties būtinybė; nežinau, tačiau kalbant apie mūsų savitarpio santykius, reikėtų atsiminti, kad jei jau žmogui yra būtina ką nors neapkęsti, tai lietuviui šiuo atveju tikrai neturėtų trūkti neapykantos objektų: užuot svilinęs akis savo broliui, lietuvis galėtų išlieti savo neapykantos rezervuarus jo tautai pražūtį nešančiam priešui ant galvos. Reikia dar čia ir tai pastebėti, kad, jei neapykanta savitarpio santykiuose yra nuodingos dujos, nuodijančios brolystės ryšius, tai neapykanta išoriniam priešui kartais gali įkvėpti žmogų didvyriškiems žygiams atlikti, nors neapykanta dėl neapykantos yra ne kas kita, kaip gryna zoologinės prigimties išdava.

     Taigi, gerbiamieji, yra pats metas nutraukti klumpakojį su ponia Giltine ir, susėdus ant prarajos krašto, rimtai ir šaltai pakalbėti apie vienybės reikalus bei brolystės ryšius, kuriuos mes pamiršome. Atrodo, būsiant tiksliausia baigti mūsų šių dienų būklės apmąstymus žodžiais šv. Pauliaus, kuris mokė pilypiečius nieko nedaryti dėl tuščios garbės, bet daryti "dėl nuolankumo, laikydami vienas kitą vyresniu už save ir žiūrėdami kiekvienas ne to, kas jam naudinga, bet kas kitiems". (Pilyp. 2. 3-5)

     Redakcijos pastaba: ne visiems, net lietuviams, tauta yra ar gali būti "vienintelis ir tvirtas pagrindas" būti joje ir dirbti jos gerovei. Humanizmas, krikščionybė, meilė artimiausiems kai kuriems yra pagrindas, kuriuo remiasi prisirišimas ir pasišventimas mūsų tautai, kurios ribotumus pats autorius taip ryškiai atskleidžia šiame straipsnyje.