PATIKO A. KARVELYTĖS EILĖRAŠČIAI

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Tamstos redaguojamas žurnalas “Laiškai Lietuviams” darosi kaskart įdomesnis ir patraukia skaitytojo dėmesį. Šis gabiai redaguojamas Tėvų Jėzuitų leidinys yra visų susipratusių lietuvių pasididžiavimas. Prisipažinsiu, labai mėgstu poeziją. Esu sužavėta Ados Karvelytės eilėraščiais, buvusiais rugsėjo mėn. numeryje. Tai nedirbtinė, jautri, išgyventa poezija, kuri skaitytoją bematant pagauna. Tai gilios, laisvai išreikštos mintys. Reikėtų išleisti ne vieną poetės eilėraščių rinkinį, nes tikros poezijos mums labai trūksta. Šiandien yra apsčiai prirašyta visokių “sapalionių”, kurios brukamos skaitytojui poezijos vieton.

“L. L.” skaitytoja ir rėmėja

MOTINŲ KLUBO PASTABOS

     Rugsėjo mėn. numeryje (270 psl.) yra pavienio asmens neapgalvotas ir lengvai nusviestas išsireiškimas: “... yra mokyklą lankančių vaikų motinų klubas, bet jų susirinkimai yra be galo nuobodūs — tai tik laiko leidimas veltui”.

     Motinų klubas gali didžiuotis savo vertingais darbais: mokykla praturtėjo moderniai įrengta skaitykla, knygomis ir šiais metais jau rengiamu fizikos-gamtos kambariu vyresniųjų klasių mokiniams. Susirinkimo metu galima visuomet iškelti mokyklą liečiančius klausimus. Valdyba ir visos klubo narės yra tvirtai įsitikinusios šio darbo prasmingumu ir našumu.

     Labai pageidautume, kad klausimai, kurie liečia paskirų vienetų ar organizacijų veiklą, būtų atstovaujami ir tų vienetų veikliųjų narių, kurie yra tikrai susipažinę su pozityviu darbu. Spauda tebūna pagalba tiems, kurie ryžtingai dirba.

Valdyba:

Bronė Barakauskienė (pirm.),
Stasė Bacevičienė,
Stella Minieka,
Karen Zay,
Albina Paškienė,
Aleksandra Dėdinas,
Zita Rosko,
G. Valiulienė

Gerbiamosios Ponios,

     Dėkojame, kad atkreipėte dėmesį į tą straipsnį, kuriame buvo aprašyta jaunų motinų ir mokytojų simpoziumas. Simpoziumo tema buvo: “Šeima lietuviškojo gyvenimo kelyje”. Jame buvo nagrinėtas tautinio auklėjimo klausimas šeimoje, mokykloje ir organizacijose. Viena simpoziumo dalyvė pareiškė, kad lietuviškosios parapijos mokykla, kurią lanko jos vaikas, nesuriša jos su parapija. Šiam tikslui ji naudos negauna nė iš motinų klubo. Ten nebuvo pasakyta, kad kalba ėjo apie jūsų Marquette Parko parapijos motinų klubą. Na, bet visa tai jūs sau prisitaikėte. Malonu, kad jūsų klubas “gali didžiuotis savo vertingais darbais”. Kad tie jūsų minėti darbai yra vertingi, tai niekas tuo neabejoja, bet ne apie tokios rūšies darbus buvo kalbama simpoziume. Ten buvo nagrinėtas lietuviškojo auklėjimo klausimas. Tad būtų buvę labai malonu, jeigu, išskaičiuodamos savo atliktus vertingus darbus, būtumėte paminėjusios, ar klubo valdyba darė žygių, kad būtų teigiamai išspręstas tas pirmosios komunijos klausimas, kuris praeityje yra sukėlęs tiek nemalonumų ir ginčų jūsų parapijoje ir už jos ribų. Juk čia yra taip lengvai išsprendžiamas klausimas. Dėl ko negalima leisti tiems, kurie nori, pirmosios komunijos apeigas atlikti tėvų kalba? Mums yra tiesiog nesuprantama, kad sukuriamos problemos ten, kur jų visai nereikėtų. Atrodo, kad lyg tyčia būtų norima ginčytis ir vieni prieš kitus kovoti. Manau, kad motinų klubas čia galėtų daug pagelbėti, tardamas savo jautrų moterišką žodį.

     Atrodo, kad yra visiškai nerealus jūsų pageidavimas, kad būtų į tokius simpoziumus kviečiami visi asmenys ar tų vienetų atstovai, apie kuriuos simpoziume bus kalbama. Šiame simpoziume buvo kalbėta apie mūsų kolonijas, parapijas, mokyklas, organizacijas, apie mokytojus, apie pamokslininkus, tad būtų buvę visiškai neįmanoma sušaukti visus šiais klausimais suinteresuotus asmenis.

Redakcija

GIRIA STRAIPSNĮ “VIVOS PLANGO”

Esame gavę nemaža atsiliepimų, giriančių spalio mėn. numeryje buvusį straipsnį “Vivos plango”. Čia spausdiname tik vieną.

Redakcija

Gerbiamas ir mielas kun. Vaišny,

     Norime padėkoti ir išreikšti savo pasitenkinimą Jūsų straipsniu “Vivos plango”, buvusiu spalio mėn. numeryje. Jau tikrai buvo laikas, kad kas nors, nevyniodamas žodžių į vilną, atidengtų tą įtarinėjimo, nepasitikėjimo ir vieni kitų apkaltinimo bacilą, įsisukusią i lietuviškosios išeivijos tarpą. Kartais net koktu daros, pasiklausius ar pasiskaičius didelių veikėjų, patriotų ir šviesuolių kalbų, kurios nieko kito nepasako, o tik atidengia jų pačių dvasinį menkumą, savęs pervertinimą ir kitų į miltus sumalimą. Todėl ačiū, kad pasakėte tai, ką ne vienas galvoja, jaučia ir mato, bet neturi drąsos, galimybės ir pakankamo pasiryžimo iškelti viešumon taip mus visus teršiančią dėmę.

Regina ir Leonas Raslavičiai
Jus gerbią

LITURGINĖS KOMISIJOS KLAUSIMU

Gerbiamas “Laiškų Lietuviams” Redaktoriau,

     Jūsų žurnalo rugsėjo mėn. numeryje, atsakymuose liturginiais klausimais, yra netikslumas. Sakote, kad vysk. P. Brazys buvo sudaręs Liturginę Komisiją. Gi Liturginė Lietuvių Komisija buvo sudaryta ir Apaštalų Sosto patvirtinta dar prieš vysk. P. Brazio paskyrimą. Dabar, išpuolus iš jos dviem nariam, teks ją papildyti. Taip pat be reikalo sakote, kad joje nebuvo nusimanančio kalboje. Buvo kun. P. Dambrauskas, kuris ne mažesnis kalbininkas už eilę gerųjų. Tačiau Jūs kalbate apie vysk. P. Brazio Komisiją, kurios nebuvo ir negalėjo būti.

Su pagarba

vysk. V. Brizgys

Ekscelencija,

     Labai dėkoju už Jūsų pastabas. Tas mano rašinio sakinys, kuriame Jūs įžiūrite netikslumų, yra toks: “Tiesa, dar esant gyvam vysk. Braziui, buvo šiaip taip sulipdyta liturginė komisija, bet joje labai trūko ir kalbininko, ir stilisto”. Man tikrai neaišku, kaip iš šito sakinio galima padaryti išvadą, jog aš esu rašęs, kad vysk. P. Brazys buvo sudaręs Liturginę Komisiją. Čia yra pasakyta tik tai, kad toji komisija buvo sudaryta vysk. Brazio laikais — dar jam esant gyvam. Vysk. Brazio pavardę paminėjau dėl to, kad žinau, jog jis yra buvęs toje komisijoje, ir man teko su juo kai kuriais liturginiais klausimais ilgiau išsikalbėti. Esame sielojęsi ir vertimų kalba. Mūsų nuomonės sutapo ir dėl poterių kalbos. Pvz. dar 1959 m. “Gimtojoje Kalboje” (4 nr.) esu rašęs, kad “Tėve mūsų” maldoje būtų geriau sakyti “kaip danguje, taip ir žemėje” vietoj kai kurių vartojamo “kaip danguje, taip ir ant žemės”. Mano straipsniui lyg oponavo L. Dambriūnas (G. K. 1960, 2 nr.), bet vis tiek sutiko, kad mano siūlytas pasakymas yra jau nuo seniau Lietuvoje vartojamas. Šiuos “ginčus” ten galutinai užbaigė tuometinis “Gimtosios Kalbos” redaktorius P. Skardžius, teigdamas, kad maldų kalbai yra teiktinesnis posakis “kaip danguje, taip ir žemėje”. Neseniai šiuo klausimu teko kalbėti su prof. P. Joniku ir su prof. A. Saliu. Jų nuomonė ta pati. Taip pat ir arkiv. J. Skvirecko Šv. Rašto vertime visur vartojama “kaip danguje, taip ir žemėje”. Vysk. P. Brazio taip pat buvo ta pati nuomonė. Jis kreipėsi ir į Lietuvos liturgistus bei kalbininkus. Iš ten gautas tas pats atsakymas. Tad ir buvo šis posakis vartojamas tiek Lietuvoje išleistame Apeigyne, tiek Tėvų Jėzuitų Čikagoje išleistame mišiolėlyje. Šie leidiniai yra Romos patvirtinti. Bet štai dabar Romoje išleistame “Ordo Missae” vėl grįžtama prie “kaip danguje, taip ir ant žemės”. Tad jeigu turėtume pastovią, rimtą liturginę komisiją, kurioje būtų ir kompetentingų kalbininkų, tai tokių dalykų neįvyktų.

     Kad kun. P. Dambrauskas domisi lietuvių kalba ir, būdamas suvalkietis, ją moka žymiai geriau už daugelį kitų kunigų, tai aš gerai žinau, bet manau, kad kun. Dambrauskui niekad nė į galvą neatėjo statyti save šalia mūsų gerųjų kalbininkų, kuriuos šiame rašinyje jau esu suminėjęs. Aš taip pat labai domiuosi lietuvių kalba, esu taip pat bendradarbiavęs ir “Gimtojoje Kalboje”, dabar vedu kalbos skyrių “Laiškuose Lietuviams”, bet niekad net nesusapnavau, kad galėčiau lygintis su tikraisiais kalbininkais, todėl ir paruoštą kalbos skyriui medžiagą visuomet duodu peržiūrėti kalbininkui prof. P. Jonikui, kad kartais nebūtų įsivėlusi kokia nors klaida.

Su tikra pagarba

“L. L.” redaktorius