AGNĖ KIZIENĖ

     Esame lietuviško medžio šakos. Pavergėjas bando mūsų medį kirsti ir atskiras šakas sunaikinti. Pasilikusieji savoje žemėje sakosi pražiūrėję akis į vakarus. Prašo mūsų poetus rašyti jų mirštančiųjų krauju, prašo muzikus kurti simfonijas, kurios verktų, kurios neleistų mums akių sumerkti, prašo dailininkus nepalaidoti jų kančių savo žaižaruojančiose spalvose. O pažvelgę į mus visus, gimines ir artimuosius, mato, kaip mūsų laikas čia prabėga, o prisiminimai darosi kaskart vis blankesni. Jie sakosi, kad maldoje šaukiasi mums pagalbos, bet pastebi, kad mes jai priimti laiko nebesurandame.

     Tai perduotas mūsų brolių šauksmas Mykolo Vilties "Neparašytuose laiškuose". Jie šaukiasi maldoje pagalbos mūsų išlikimui žaliuojančiomis lietuviško medžio šakomis. Deja, kaip jie sako: "Laikas jums ten prabėgs, prisiminimai kaskart vis blankesni", nors tų lietuviško medžio šakų laisvajame pasaulyje niekas per prievartą nebando kirsti ar palaužti. Tačiau jos džiūsta. Džiūsta kartais dėl mūsų pačių nesugebėjimo ar nenorėjimo išlaikyti jas gyvas.

     Kad jos žaliuotų ir klestėtų, mes priemonių turime. Viena tokių priemonių — lietuviška parapija ir prie parapijos veikianti lietuviška mokykla mūsų atžalynui auklėti ir mokslinti. Taigi, parapija — lietuviškumo židinys, iš kurio turėtų sklisti lietuviška dvasia į parapijiečių širdis. Jeigu vyresnieji pasitenkiname vienomis kitomis lietuviškomis mišiomis bažnyčioje, tai mūsų vaikai, lanką parapijines mokyklas, iš parapijos ir mokyklos nejaučia dvelkiančio lietuviško oro, kurį kvėpuodami jie galėtų jaukiai jaustis lietuviais esą, ir tėvams nereikėtų nuolatos kovoti už lietuvišką žodį jų lūpose.

 

L. Urbonas Ciklas A, Nr. 76

     Mes patys turime tuo židiniu rūpintis, jį išlaikyti, aktyviai veikti. Jeigu nepajėgiame įpūsti, kad iš jo sklistų jauki lietuviška šilima, iš dalies esame kalti mes patys. Mūsuose jau taip esti, kad didelė žmonių grupė užmerkia akis anam brolių šauksmui: "Išlikite!" Jeigu ir visai lietuviškų pamaldų nebūtų, daug kas jų visai nepasigestų, nes ir dabar nesiteikia į jas ateiti. Tačiau nebūtų taip blogai, jeigu jie gyventų savo gyvenimą. Nudžiūvusių šakų visada buvo ir bus. Bet kaip būtų gerai, kad jie netrukdytų tiems, kurie jaučia pareigą pasinaudoti galimomis priemonėmis, taigi ir parapijomis, mūsų ateinančių kartų lietuviškumui išlaikyti. Yra nepateisinamas tėvų trukdymas su savo vaikais melstis lietuviškai, sakysime, jų pirmosios komunijos metu. Juk jie gali eiti su angliškai kalbančiųjų grupe, jeigu jiems taip geriau patinka. Teisingai latvių rašytojas Lacis savo veikale "Žvejo sūnus" rašė: "Gyvenime visada taip esti, kol vieni eina kovodami prieš srovę ir šioje kovoje išeikvodami savo jėgas, kiti pasiduoda srovei ir šypsodamiesi plaukia kartu su ja — kur nuplaukia, koks likimas jų laukia — tai jų nedomina. Nuo kalno visada lengviau riedėti, negu lipti į kalną".

     Pasigendame taip pat ir lietuviškosios dvasiškijos pasisakymo šiais klausimais. Rodos, turėtų atsirasti daugiau nebijančių šiek tiek aukos. Kodėl palieka jie mus vienus? Kodėl mūsų katalikiškoji spauda nedrįsta įsigilinti į mūsų tautinį išlikimą per parapijas ir parapijines mokyklas? A.a. vysk. Brazys puikiai suprato, kad jeigu lietuviškos parapijos ir vienuolijos išeis tarnauti kitiems, jos nustos savo prasmės. Jeigu jis čia dar būtų ir ganytojiškai įspėtų, gal mūsų parapijų vadovai ir mokytojos pajustų savo pareigas. Deja, jau jo nėra.

     Mes, tėvai, jaučiame, kad svetimoje aplinkoje vieni nepajėgiame savo vaikų išauklėti susipratusiais lietuviais, todėl ir šaukiamės pagalbos. Lietuviškųjų parapijų mokyklas lankantieji vaikai, lietuvaičių seselių padedami, tikrai galėtų išaugti gerais lietuviais. Mokytojams čia daug pastangų nereikia. Vienas kitas lietuviškas žodis, lietuviška malda, giesmė ar daina vaikuose palieka labai didelius pėdsakus. Lietuviams vaikams privalomos šiokiadienių mišios turėtų būti lietuviškai. Seselės lietuviškai kalbėti daugiausia dar moka, o ateityje turėtų būti mokomos. Tai jų tikslas ir misija mūsų naikinamai tautai. Suprantama, kad seselių skaičius vis retėja, jų neužtenka visiems skyriams, tačiau bent tais metais, kai vaikus moko lietuvaitės seselės, jie turėtų jausti lietuviškos dvasios dvelkimą iš mokyklos klasės. Mano dukra niekada negali pamiršti čia gimusios ir augusios seselės pirmame skyriuje. Jos lietuviška įtaka ir šiandien jaučiama. Tokių šviesių žiburėlių tarp seselių dar pasitaiko.

     Paruošimas sakramentams ir jų teikimas taip pat turėtų būti lietuviškai. Kokią misiją bando atlikti tie klebonai, kurie mums atima teisę melstis ta pačia kalba su savo vaikais pirmosios komunijos — vienintelės tokios reikšmingos jų gyvenime šventės metu?

     Norėtume matyti savo kleboną kaip gerą tėvą, mielai su savo vaikais pasikalbantį jiems rūpimais klausimais. Klebonas turėtų nuoširdžiai išklausyti savo parapijiečius ir jiems padėti. Suprantama, kad gimusiems ir augusiems už Lietuvos ribų truputį sunkiau įsijausti į mūsų tautos reikalus, tačiau čia daug supratimo nereikia, užtenka trupučio nuoširdumo ir krikščioniškos meilės. Ypač to laukiame dabar, kai Vatikanas įsako suteikti visokeriopą pagalbą, kad imigrantai parapijose pasijustų kaip namie savo religiniame, kultūriniame ir tautiniame gyvenime. Ir tai turi būti vykdoma bet kokioje parapijoje, kur tik susidaro grupelė žmonių, norinčių melstis savo kalba, palaikyti savo papročius bei tradicijas.

     Dabar kartais pasakoma, kad koks nors tėvas ar motina "nemokėjo prieiti" prie klebono. Jei būtų kitaip prašę, būtų buvę patenkinti. Kažkaip nejauku klausytis tų žodžių "nemokėjo prieiti", lyg mūsų klebonas būtų koks žiaurus imperatorius. Juk jis pats turėtų domėtis parapijiečių reikalais. Nejaugi ir ta moteriškė, kuri, savo vyrui mirus, verkdama puolė ant kelių su prašymu prieš savo kleboną, taip pat nemokėjo prieiti? Pagaliau metai bėga, o kai kuriose parapijose vis neatsiranda tokių, kurie "mokėtų prieiti".

     Tikime, kad Vatikano nurodymai ras atgarsį mūsų parapijų vadovų širdyse ir protuose, ir ateityje parapijiečiai bus priimami bei išklausomi su didesniu nuoširdumu. Jaučiama neapykanta mums, lietuviams, iš mūsų dvasios vadų verčia galvoti, kad tokia neapykanta, anot arkiv. Jurgio Matulaičio, "kaip kiekvienas piktas geismas aptemdo žmogaus protą, apgiežia širdį" ("Užrašai", 37 p.). Ar ne apgiežta širdimi imamasi net apgaulės priemonių parapijiečių pageidavimams suniekinti? Ar ne apgiežta širdimi Marquette Parko parapijoje, Čikagoje, buvo renkami parašai, kad pirmosios komunijos mišios būtų tik anglų kalba, kai tie parašai buvo renkami iš tų tėvų, kurių vaikai visai nebuvo ruošiami komunijai?

     Taigi, lietuviška parapija — lietuviškumo centras. Tokias parapijas mes turime išlaikyti. Lietuviai savo parapijose turėtų jaustis ne svečiai, bet šeimininkai. Būtų gera, kad tėvų, mokytojų, dvasiškių ir visų lietuvių ausyse nuolatos aidėtų Dariaus Lapinsko spektaklių ūkčiojimai, iš visų kampų kartojami: "Iš-li-ki-te!" Gal tada ir nudžiūvusios šakos, kol dar visiškai nuo medžio nenubyrėjo, atsigautų ir išsprogtų.

     Linkėtina visiems, kurie nori pasiekti (kaip tame Biliūno "Laimės žiburyje") kalno viršūnę, neišsigąsti, bet vis kopti aukštyn, nors ir "ne taip lengva kalno viršūnę prieiti". Neišsigąskime, nepaslyskime, nes, anot Biliūno, pavirsime akmenimis. O tada jau tikrai negirdėsime ano mūsų brolių šauksmo, taikyto muzikams, bet tinkančio mums visiems: "Mūsų širdys neišlaikys, jeigu ir jūs nutilsite!"