JUOZAS PRUNSKIS

     Poetas ir dramaturgas MacLeish, buvęs Kongreso bibliotekos vadovas ir JAV Meno ir Literatūros akademijos direktorius, praėjusių metų pabaigoje spaudai pareiškė baimę ir susirūpinimą Amerika. "Darosi kažkas baisaus žmogaus sielai ir psichei, vadinkite tai, kaip norite”, kalbėjo jis, savo interviu su "Philadelphia Evening Bulletin”. "Kas gąsdina — tai jausmas, lyg kad žmogiškasis pagrindas, ant kurio stovime, būtų nesaugus. Buvome pripratę manyti, kad žmogus elgsis žmoniškai, kad yra ribos, kurios nebus peržengtos. Aš nežinau, kaip gali būti dvi nuomonės apie prievartos naudojimą... Šiandien prievarta iš tikrųjų nebenaudojama revoliucijai, o tik tam, kad kiekvienam gyvenimą padarytų apgailėtiną, kad gyventume viltimi, jog kas nors įvyks. Tai savotiškas apgaudinėjimas, ir nežinau, kaip jis gali būti pateisintas”.

     MacLeish prisiminė ir dabartinę "narkotikų kultūrą”, sakydamas, kad tai baisus dalykas. Tačiau, antra vertus, jis nepraradęs vilties dėl jaunosios generacijos. Tuo klausimu jis pareiškė: "Turėkime viltį, kad bus galima rasti priemonių pateikti šiai generacijai būdus pajudinti pasaulį jų siekiama kryptimi, neatsiduriant į kietą negalimybių sieną”.

     MacLeish yra įžvalgus ir kūrybingas žmogus. Tai buvęs Harvardo universiteto profesorius, buvęs JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotojas, du kartu laimėjęs Pulitzer premiją: už poeziją ir už dramą. Nors jis yra linkęs į liberalizmą, bet taip tvirtai pasisako prieš naujosios kairės skelbiamą ir praktikuojamą prievartą, prieš žmogiškųjų vertybių neigimą, prieš demokratinių principų, išplaukiančių iš krikščionybės pagrindų, nepaisymą.

PAGARBA PRINCIPAMS

     Padėkos dienos proga prezidentas Nixonas dabartinio žmonijos pasimetimo akivaizdoje pareiškė: "Abejonės ir baimės gresia mūsų tikėjimui į principus, kurie yra mūsų visuomenės pagrindas; mes dabar esame pašaukti vėl įrodyti jų teisingumą. Šitokie iššūkiai turi būti laikomi progomis įrodyti tas tiesas, ir tai tik sustiprins mūsų tautą... Būkime dėkingi už Dievo teikiamą stiprybę ir vadovavimą, kuo mes pasitikime šiandien ir kiekvieną kitą dieną”.

     Tokie perspėjimai ir skatinimai turi susilaukti didesnio mūsų susidomėjimo. Per šimtmečius krikščioniškoji kultūra pergyveno daugelį barbarų antplūdžių, ji pergyvens ir moderniųjų barbarų ataką, jeigu mes, krikščionybės idėjų mylėtojai, išgirsime laiko balsą ir suvoksime savo pareigą. Jaunos, nesubrendusios galvos daug kartų yra buvusios apsvaigintos įvairių madingųjų pažiūrų viesulų, tačiau ilgainiui laikas ir nauja patirtis išryškina, kad tikrasis žmonijos kelias yra humaniškumas, pašventintas dieviškojo prado, iškalbingiausiu būdu nusakytas Pamoksle nuo kalno. Čia yra pagrindiniai principai visoms tautoms, visiems laikams, visų amžių žmonėms.

     Naują šių principų išryškinimą randame Duke universiteto paskaitininko Emest A. Fitzgerald naujoje knygoje "There’s No Other Way”. Šia antrašte autorius norėjo pabrėžti, kad nėra kito kelio, kaip tik tasai, kurį Kristus nubrėžė pamoksle nuo kalno. Jisai sako, kad visų pirma mes neturime atsilikti nuo gyvenimo. Dar šio šimtmečio antrojoje pusėje Anglijoje veikė vadinamoji Plokščios Žemės draugija, kuri Londone šaukė susirinkimus kovai prieš tą, jų manymu, "absurdišką teoriją, kad žemė yra apvali”. Sunkų smūgį jiems sudavė astronautai, stebėdami žemę, skrisdami aplinkui, bet ir tada šios draugijos nariai nenorėjo pasiduoti, aiškindami, kad astronautai skrenda aplinkui plokščią žemę, žiūrėdami į jos apvalius, kaip lėkštės, kraštus... Tai pabėgėliai nuo tiesos, kurie patys savo atstovaujamiems sąjūdžiams rašo mirties sprendimą.

     Tačiau, esant atviriems naujųjų mokslų atskleidžiamoms tiesoms, reikia saugotis konfliktų su amžinaisiais principais. Lordui Baironui, kuris iš jaunystės vedė nedrausmingą gyvenimą, viena moteris pareiškė: "Neskelbk karo žmonijai. Tai neįmanoma. Kai buvau jauna, aš pati tai bandžiau. Nepasisekė.” Kartą žinomas valstybininkas Disraeli sakė kalbą parlamente. Palietė kažkokį labai jautrų klausimą, kad iš parlamento narių kilo susierzinimo šauksmai, nebeleidusieji jam tęsti kalbos. Pabandęs kalbėti ir matydamas, kad negalės savo žodžio tęsti, sulaukęs minutėlės tylos, jis prabilo: "O ateis laikas, kada jūs išgirsite mane!”

     Tad ir kažin kaip gali būti maištaujantis triukšmas aplinkui, o ateis diena, kai mes išgirsime ir išklausysime amžinųjų principų balsą. Daugelis žmonių tęsia dienas be prasmingo gyvenimo. Gamta mums teikia iškalbingų pavyzdžių, kaip gyviai, nebetarnaujantieji savo tikslui, nyksta. Taip buvo su milžiniškais dinosaurais. Išnyks kasdienybėje ir tie, kurie nesuvokia savo gyvenimo prasmės.

TIKĖJIMAS IR ASMENYBĖS KRIZĖ

     Drew universiteto profesorius Carl Michalson prieš savo mirtį lėktuvo avarijoje yra parašęs knygą "Faith for Personal Crises”. Čia jisai skaitytoją klausia: "Ar tu įsileidi Dievą į savo veikimą?” Ar mes ryžtamės daryti tai, ką Dievas mus, kaip krikščionis, yra pašaukęs daryti? Kitados Napoleonas savo karjeros pabaigoje, patirties pamokytas, pasakė: "Cezaris, Karolis Didysis ir aš kūrėme imperijas, remdamiesi jėga, ir jos žuvo. Kristus savo karalystę parėmė meile, ir ji išlieka”.

     Nuoširdumo ir meilės labai reikia taip pat ir kasdieniniame šeimos gyvenime. E. Fitzgerald pasakoja, kaip vienas vyras buvo susibaręs su žmona. Iš ryto, eidamas į darbą, jis pastebėjo, kad marškiniuose trūksta sagos. Paprašė žmoną įsiūti. Ši, dar paveikta ano susipykimo, sumurmėjo: "Gerai, bet kodėl vis prašai mane tokių dalykų taip nepatogiu laiku!” Vis dėlto sagą įsiuvo. Besirengiančiam išeiti vyrui ji dar pratarė: "Man reikėtų dar dešimt dolerių pirkiniams šį mėnesį”. Vyras jai padavė tik penkis dolerius ir sumurmėjo: "Teturiu tik penkis; ir ką tu su tais pinigais vis darai!”

     Visą dieną žmona galvojo apie šį įvykį. Nutarė baigti tuos ginčus. Dabar ji vėl surado marškinius, kuriuos kitą rytą vyras vilksis, ir tyčia išpiovė vieną sagą. Kai kitą rytą vyras pastebėjo, kad vėl trūksta sagos, ir paprašė įsiūti, ji atsiliepė, kad mielai tai padarysianti, nes jai malonu jam patarnauti. Greit įsiuvo, nunešė su šypsena veide ir dar vyrą paglamonėjo, įteikdama marškinius. Ir tada pridūrė: "Beje, reikėtų trupučiuko pinigų namų reikmenims. Žinau, kaip sunkiai turi uždirbti, tad jeigu neturi, kaip nors apsieisime...” Vyras greit atsiliepė: "Turiu dešimkę, betgi dabar taip viskas brangu — ką tu už tą dešimkę nupirksi. Imk dvidešimt. Aš tiesiog nesuprantu, kaip mes išgyvename su tokiomis mažomis išlaidomis”.

HEROIŠKA MIRTIS ĮŽIEBĖ UGNĮ JAUNOJO ŠIRDYJE

     1912 m. balandžio 15 d. Atlante nuskendo Titaniko laivas. Laive buvo 2.200 keleivių. Kai paaiškėjo, kad visiems neužtenka vietos gelbėjimo valtyse, kilnios dvasios vyras Robert J. Bateman užleido savo vietą moterims ir vaikams. Mirčiai pasiliekančius laive jis suorganizavo giedoti religines giesmes. Atrodė, kad viskas, ko jis gyvenime buvo pasiekęs, nuskendo su juo. Bet taip nebuvo. Jo heroiškas išsižadėjimas palietė vieno jauno žmogaus širdį, kuris ryžosi paskirti savo gyvenimą Dievui ir artimui. Tai buvo Stanley Jones, kurio krikščioniška dvasia persunktų knygų žmonės išpirko pusketvirto milijono egzempliorių. Jos buvo išverstos į aštuoniolika kalbų. Savo autobiografijoje "A Song of Ascents” Stanley Jones išreiškia dėkingumą tam heroiškos artimo meilės žmogui Bateman, kad jis atnešė jam didžiausius dvasios turtus. Yra sakoma, kad pasaulis dažniausiai nekenčia reformatorių, bet myli šventuosius, o dėl to, kad reformatoriai koncentruojasi į kitų nuodėmes, šventieji gi nugali savąsias.

ATITAISYMAS

     Matyt, kad per prieškalėdinį skubėjimą spaustuvėje buvo sukeistos ar išleistos eilutės "Laiškų Lietuviams" gruodžio numerio dviejuose rašiniuose.

     Straipsnyje "Ramybė ir gera valia" (362 psl.) paskutiniame skyrelyje trečioji eilutė per klaidą yra nukelta į trečią vietą nuo galo.

     392 puslapyje pirmosios skilties dvyliktoji eilutė turi būti tokia: prie atskirų žodžių ar prie blogai suprastų sakinių.

     Gal tai yra smulkmenos. Kituose laikraščiuose tokių dalykų pasitaiko gana dažnai. Čia tas klaidas atitaisydami, norime pabrėžti, kad per 21 metus Putnamo seselių spaustuvėje niekad nepasitaikė didesnių klaidų. Už tai spaustuvės personaliu esame nuoširdžiai dėkingi.