BIRUTĖ VINDAŠIENĖ

     "Lenk medį, kol jis jaunas", sako sena lietuviška patarlė. Ir jaunas žmogus, tarsi medelis, pavestas sodininko priežiūrai. Sodininkas jį tiesina, laisto, tręšia ir prižiūri, kad jis užaugtų tiesus, gražus ir aukštas.

     Tėvų priežiūrai, auklėjimui ir tiesioginei atsakomybei yra pavesti jų vaikai. Tėvų pareiga juos globoti, ugdyti ir auklėti, kad užaugtų sveikais, dorais ir naudingais žmonėmis. Nuo vaiko išauklėjimo priklauso tiek vaiko, tiek tėvų tolimesnio gyvenimo gerovė ir laimė.

     Kadangi šis uždavinys yra gana didelis ir svarbus, tai ir vaiko auklėjimas turi būti pradėtas nuo pat gimimo valandos. Mažas kūdikis motinos rankose turi pajusti meilės šilumą, globą ir priklausomybę. Priklausomybę motinai, tėvui ir mažų broliukų ar sesučių besišypsantiems veidams. Kūdikio pristatymas šeimai yra labai svarbus dalykas. Jis neprivalo būti našta vyresniesiems vaikams ar pavydo objektas mažesniesiems. Jis yra lygiateisis šeimos narys, kuriam reikia daugiau dėmesio, kol jis visai mažas, bet šis dėmesys turi būti su meile ir noriai duodamas, bet nereikalaujamas iš vyresnių vaikų. Gal būt, ir neblogas būdas: pavesti kai kuriuos mažiau atsakingus pagalbinius darbus atlikti vyresniems vaikams, o pasiūlyti pasidalyti žaisliukais ir tuo pačiu motinos dėmesiu mažesniesiems.

     Ir štai vaikas auga. Jis viską nori pažinti: jis liečia, spaudžia, kramto, ragauja. Jam augant reikia daug perspėti, saugoti o kartu ir supažindinti su nuosavybės pagarba. "Šis žaisliukas tavo, o anas Aldutės. Šį tu gali turėti, o ano ne". Kartu su nuosavybės pagarba turi augti ir atsakomybės jausmas. Kiekvienas vaikas turi būti mokomas ne tik neliesti kito vaiko žaislų, bet ir savuosius nelaužyti ir pažaidus sudėti į jiems- skirtą vietą. Vaiko smalsumas negali būti pateisinimu žaislų laužymui. Laužomi ir netvarkomi žaislai išugdo naikinimo malonumą ir netaupumą.

     Noras užaugti ir daryti, ką kiti daro, yra labai didelis. Vyresnieji vaikai rašo — ir mažasis nori rašyti, tik, deja, nemoka. Jis dar per mažas išmokti raides ir dar per silpni maži piršteliai išlaikyti pieštuką. Čia į pagalbą ateina spalvavimo knygelės ir spalvoti pieštukai. Kada visi vaikai ruošia pamokas, ir mažasis spalvoja. Jo kantrybė trumpa, kaip ir jo amželis, tad ateikite jam padėti. Jam reikia pavyzdžio, kaip gražiai išspalvoti paveikslėlį. Suaugęs privalo pamokyti, kaip daryti, kad neiškryptų iš nurodytų linijų, kaip teisingai laikyti pieštuką, kaip užpildyti dažais nurodytas vietas. Tai išmokys rašymo principų, dėmesio, susikaupimo ir kantrybės. Nepatartina leisti vaikui klajoti po knygelę. Reikia pamokyti, patraukti vaiko dėmesį taip, kad dažytų iš eilės, t. y., vieną užbaigęs, pradėtų kitą. Tai išmoko nuosaikumo ir tvarkingumo, o taip pat lavina ir rankos raumenų koordinaciją.

     Būtinai reikia atkreipti dėmesį ir į gerai atliktą darbą. Tai ugdo moralinį pasitenkinimą. Šis moralinis pasitenkinimas yra kiekvieno gyvo žmogaus pagrindinis principas, o dažnai ir jo laimės šaltinis.

     Ilgainiui auga vaiko smalsumas, pajėgumas išmokti ir fizinis pajėgumas atlikti vis sunkesnius uždavinius, kaip antai: apsiauti, apsivilkti ir net pažinti raides. Nestabdykime šio progreso. Dažnai motinos, ar tai iš didelės meilės ir protekcijos jausmo, ar tai dėl laiko trūkumo, pačios stengiasi vaikus apvilkti, apauti ir atlieka visą eilę panašių patarnavimų, tuo pačiu atimdamos progą vaikui pačiam tai atlikti ir per praktiką visa tai išmokti.

     Paklausykite, ką turi mokėti 5 metų vaikas, ateidamas į šio krašto mokyklos vaikų darželį:

1.    pats apsivilkti paltą, užsidėti kepurę, apsiauti botus ir apsimauti pirštines;

2.    gražiai nusivalyti nosį;

3.    pasiprašyti ir nueiti į patogumus bei ten atitinkamai susitvarkyti rūbus;

4.    švariai ir neapsilaistęs pavalgyti;

5.    susišukuoti plaukus;

6.    mokėti kirpti žirklėmis;

7.    mokėti klijuoti;

8.    tvarkoje išlaikyti savo daiktus, knygas ir nesuglamžyti popieriaus lapų.

     Ir mokytojai, ir vaikui yra daug lengviau dirbti, ir mokykla daug meilesnė, jeigu čia paminėti dalykai yra pamažu išmokti namie, o ne greitu tempu vaikų darželyje.

     Iki šiolei kalbėjome apie bendrą vaiko paruošimą mokyklai. Dabar noriu šiek tiek dėmesio skirti psichologiniam vaiko paruošimui lietuviškajai mokyklai.

     Priminimas, kad vaikui reikės eiti ir į lietuvišką mokyklą, turi būti atliekamas kartas nuo karto jau net nuo trejų metų. Patartina priešmokyklinio amžiaus vaikučius nuvesti į lituanistinių mokyklų eglutes, jų vaidinimus bei gegužines. Galima motyvuoti, kad:

     1) mokant lietuviškai kalbėti, reiktų mokėti ir rašyti. Dvi kalbas mokąs žmogus visada gudresnis už tik vieną kalbą mokantį.

     2)    Lietuviškai skaityti nesunku, nes ir namie kalbama lietuviškai.

     Praktiškai buvo pastebėta, kad lietuviai vaikai daug lengviau išmoksta ir angliškai skaityti, nes ir anglų kalbos skaitymas pradedamas fonetiniu pagrindu, t. y. skaitoma, kaip parašyta, ir tik vėliau išeinama prie sunkesnių žodžių.

     Čia gimusiems ir besimokantiems vaikams lietuvių kalba nepalieka jokio akcento anglų kalboje. Kaip pastebėta, anglų kalbos akcentas dažnai pereina į lietuvių kalbą.

     3)    Amerikoje lietuvių yra daug. Mūsų kalba yra graži. Taip pat labai gražūs ir lietuvių papročiai.

     4)    Lituanistinėse mokyklose mokytis yra įdomu ir daug lietuviukų jas noriai lanko.

     5)    Lituanistinių mokyklų mokytojai yra geri, teisingi.

     Čia norėčiau pastebėti, kad daugelis suaugusių žmonių garsiai ir net narsiai kritikuoja mokytojus, tiek amerikiečių, tiek lituanistinių mokyklų, visai neatsižvelgdami, kad juos girdi tų mokyklų mokiniai — vaikai. Atminkime, kad mokytojai yra mokymo specialistai, kurie tam tikslui pašventė daug savo gyvenimo metų, kad įgytų žinių ir praktikos šį darbą atlikti. Ir štai stovi visai kito išsilavinimo žmonės ir kritikuoja mokytojus. Jie nedrįstų kritikuoti medicinos gydytojo ar elektronikos inžinieriaus, bet mokymo srityje tai jau tokie "autoritetai", kad geresnių nerastum. Ir čia pat siunčia pas tuos mokytojus savo vaikus, kad jie autoritetingai juos sudrausmintų ir išmokytų. Visada apsidairykime, kada kritikuojame suaugusius, ar mažųjų ausys negirdi, kad savo aštriais žodžiais neapsunkintumėm jų gyvenimo.

     Į lituanistines mokyklas vaikai leidžiami dėl įvairių priežasčių. Vieni leidžia vaikus iš patriotinio įsitikinimo, kad "lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt". Jie nori, kad jų vaikai subręstų savo tautos susipratusiais nariais, kartu išmokdami kalbą, papročius bei kultūrą. Kiti leidžia vaikus, kad neiškryptų iš bendros vagos: kaimynų vaikai eina, tegu ir mano eis. Be to, vis tiek šeštadienio rytais nieko gero televizija nerodo. Čia dažnai būna ir išdidumo reikalas — jeigu jų vaikas gali išmokti, ir mano išmoks. Trečia tėvų grupė nori turėti laisvą šeštadienio pusdienį. Išleidai vaikus į lituanistinę mokyklą, ir daryk, ką nori. O ir atlyginimas daug pigesnis, negu samdytos auklės ar kino-teatro. Ten bus prižiūrėti, pamokyti, pašokdinti — vis šiokia tokia nauda. Ir ketvirtoji tėvų grupė yra ta, kuri visai atsisako atsakomybės savo vaikus lietuviškai išauklėti. Tai dažniausiai psichologiškai nutautę žmonės. Pavadinau psichologiškai, nes dažnai šie žmonės dar nemoka gerai kalbos ir nežino visų šio krašto papročių, tačiau jau nebevertina visa to, kas lietuviška, tuo pačiu nutautindami ir savo vaikus, bei ūžkirsdami jiems kelią pritapti prie savo tautinės grupės ir grįžimo į Lietuvą.

     Trečiosios ir ketvirtosios grupės tėvai nesirūpina vaikų lietuvybės pažanga galvodami: "kiek išmoks, tiek užteks". Kaip labai jie klysta! Šiandieną mes matome, kaip technikos ir mokslinis pažangumas toli pralenkė žmonijos moralinį stovį, ir šis skirtumas neša nelaimes visam pasauliui. Argi mes galime leisti panašiam skirtumui išsivystyti tarp amerikiečių ir lietuvių kultūrų? Pažvelkime realiai.

     Mūsų jaunimas žengia mokslo keliu. Beveik kiekvienas lietuvis jaunuolis studijuoja. Mes auginame jauną intelektualų kartą, kurios amerikiečių mokyklose įgytų žinių lygis nesutaps su lietuviškų žinių lygiu, ir tai gali labai sutrupinti lietuvius išeivijoje.

     Šio krašto išsilavinimas patenkins lietuvio materialinį gyvenimą, bet ar jis patenkins dvasinį gyvenimą lietuvio, išauginto tarp dviejų kultūrų?

     Lietuvybė yra būtinas pagrindas pilnutiniam žmogui. Aukštas lietuviškas išsilavinimas pastatys jauną žmogų į prigimtą tautinę grupę, kur jis jausis priklausąs, reikalingas ir mielas. Lietuvybė duoda stiprų pagrindą po jauno asmens kojomis, nes jis žino, kas jis, kokia jo tauta, jos kultūra. Tuo jis gali užsitarnauti sau pagarbos svetimųjų tarpe, nes amerikiečiai inteligentai labai gerbia asmens tautiškumą.

    Todėl yra labai svarbu išlaikyti savo geruosius papročius ir kultūrą. Ugdykime vaikų pagarbą vyresniesiems, nes tai išlaiko padorumą ir neleidžia nuklysti nusikaltimų keliais. Išmokykime savo vaikus gerbti savo šeimą ir savo šeimos gerą vardą, nes tai ugdo pagarbą sau, kitam ir savo tautai. Neišbarstykime savo tautos narių svetimuose krašuose, nes Lietuva lauks mūsų grįžtant.