ADA KARVELYTĖ

MALDA

Šaltos, marmorinės statulos vis tyli —
Aš stebuklo laukiu — ranką gal išties.
Ir sustingus klupau vėl prie Tavo kojų,
Ašaros upeliais teka iš širdies.

Kriskit mano karštos ašaros vargdienės,
Apraudoti trokštu Kankinio žaizdas...
Tegu siela virpa kaip liepsnelė žvakės,
Tegu akys žėri sielvarto rasa.

Kas mane matytų, kas beatpažintu,
Kas mane mylėtų meile nemaria?
Viešpatie, o Dieve, Tu likai tik vienas
Raudančiam pasauly, tremtinės varge!

AŠ PASISAKYČIAU

Aš pasisakyčiau, ko širdis atšalus,
Aš vėl padainuočiau užmirštas dainas,
Bet sustingęs žodis rudeniu pabalo,
Su žiedais išblyško, kaip rudens šalna.

Taip norėtųs, Dieve, nusikelti saulę,
Susišildyt širdį, šąlančią liūdnai,
Ir ant balto sniego, kaip žibutę bailią,
Pabučiuot drugelį mėlynais sparnais...