FELIKSAS JUCEVIČIUS

IV. ŽMOGUS IR GROŽIS

     Pasaulis yra mįslė. Žmogus yra pasaulio dalis, ir todėl jis yra irgi mįslė. Įminti pasaulio mįslę — tai žmogaus tikslas. Štai kodėl jis kelia tiek daug klausimų apie pasaulį ir save. Klausimų grandinėje jis susiduria su būtimi ir josios absoliutais arba transcendentalybėmis. Būties visumoje jis atranda savo būtį ir savo būties absoliutus. Grožis yra vienas iš būties absoliutų, ir tuo pačiu žmogiškosios būties absoliutų. Štai kodėl grožio klausimas yra kartu žmogiškasis klausimas. Tai puikiai suprato antikinių laikų žmogus. Autentiškam Graikijos išminčiui grožio klausimas buvo grynai žmogiškas klausimas, t. y. iš žmogiškosios prigimties išplaukiąs ir žmogiškąją prigimtį liečiąs klausimas. Grožio metafizika, kaip filosofija apskritai, reiškė ne tik būdą protauti, bet ir būdą gyventi. Tai ypač charakteringa platonizmui, kaip klasikinėje, taip ir helenistinėje versijoje. Kaip pavyzdį imkime Plotino metafiziką. Jos tikslas yra pasiekti kiek galint grynesnį žmogaus supratimą. Tai nėra atsitiktinumas, kad jo grožio metafizika siejasi su sielos teorija. Plotiniškoji sielos teorija — tai visa helenistiškoji aukščiausios ir mistiškiausios formos filosofija. Todėl su pagrindu Bergsonas lygina jį su didžiausiais krikščionybės mistikais, pvz. šv. Jonu nuo Kryžiaus.

     Atsakymas į grožio klausimą žmogiškomis kategorijomis ir verčia mane šį kartą susidomėti Plotinu bei platonizmu apskritai. Tiesa, platonistų grožio metafizika mažai turi bendro su menu, kaip šiandien mes jį suprantame, bet vis dėlto verta su ja susipažinti, nes tai padeda susiformuoti sveiką grožio sampratą, kurios taip stokoja šiolaikinis žmogus. Jis mano, kad menas yra savos rūšies diskusijos apie skonį. Bet menas yra daug daugiau negu tai. Jis yra būties vizija, t. y. galutinės tikrovės išgyvenimas,

     Kaip šiandien, taip ir antikinių laikų avangardistai skelbė, kad žmogus yra nepriklausoma būtybė, ir jo prigimtis esanti atiduota į jo rankas kaip kokia medžiaga, kurią galįs apdirbti taip, kaip jam patinka. Jis pats turįs pasirinkti tikslus ir nustatyti sau normas, pagal kurias paskui turįs tvarkyti savo gyvenimą. Mes žinome iš "Fedro", kad Platono laikais šį avangardą sudarė sofistai. Pats Platonas supranta žmogų kitaip. Jis neneigia, kad laisvė ir apsisprendimas yra žmogiškosios prigimties elementai. Jis gali ir turi žvelgti kritiškai į viską, ką jis sutinka, ir kaip suvokia savo gyvenimą, taip jis turi jį tvarkyti. Bet kartu Platonui aišku, kad laisve apdovanotas žmogus nėra visai nepriklausoma būtybė, o yra įaustas į tikrovės visumą, kuri kartais apkarpo jo autonomiją. Platoniškoji žmogaus samprata implikuoja dialektinę įtampą, kuri nesileidžia suvedama į lengvas formules, o tik žinome, kad ji yra žmogaus nerimo bei amžinojo ieškojimo šaltinis.

     Kas yra anoji tikrovės visuma? Šičia reikia prisiminti platoniškąją pasaulio sampratą, pagal kurią viskas šioje žemėje tėra tik prototipo įvaizdis, tik tikrovės šešėlis, tik kopija to, kas vadinasi idėja arba forma.

     Žemiškasis grožis nesudaro išimties. Kai mes išvystame grožį viena ar kita pojūtinės tikrovės forma, tai žinome, kad jis tėra anapus esančiojo grožio įvaizdis. Kai dar buvome "anapus", t. y. kai mūsų sielos nebuvo dar surakintos kūno retežiais, tai matėme spinduliuojantįjį grožį su kitomis dangiškomis idėjomis. Tačiau ir žemėje grožis išsiskiria iš kitų grožybių savo matomumu. Šičia mes nematome nei išminties, nei teisingumo, nei "ko nors kito, verto meilės", bet regime grožį. Tai yra grožio privilegija būti žmogui prieinamiausiu ir kartu mieliausiu.

2

     Plotinas yra daug skolingas Platonui. Jo grožio metafizika remiasi pagrindinėmis platonizmo idėjomis. Grožis atsiskleidžia regėjime. Gamtoje jis apsireiškia spalvomis, saulės šviesa ir nakties dangų perskrodžiančiu žaibu. Nors susietas su žemiškais dalykais, jis neturi nieko bendro su medžiaga. Jo tikroji tėvynė yra idėjų arba formų pasaulis. "Kūno grožis turi savo šaknis idėjoje, kuri ateina iš dievų", sako Plotinas.10 Antgamtinis bei dieviškasis grožis atsispindi žemiškajame grožyje.

     "Enneados" penktoje knygoje Plotinas kalba apie noetu kallous, t. y. grožį, kuris yra tos pačios prigimties kaip ir intelektas, ir kurį vadinsiu toliau intelektiniu grožiu. Šis santykiauja su pojūtiniu bei žemiškuoju grožiu, kaip didelis šaltinis su iš jo ištekančia upe. Todėl, jei norime suvokti žemiškąjį grožį, pirma turime žinoti, kas yra intelektinis grožis. Jis neturi formos, ir todėl yra pojūčiams neprieinamas. Juo gali žavėtis tik grynoji mintis. Šičia Plotinas seka taip pat Platoną, kurio idėjų pasaulis yra bespalvis, beformis ir pojūčiams neprieinamas. Bet ar intelektinis grožis nestokoja atbaigtinumo, jei yra be formos? Visai ne, nes esmė yra tuo gražesnė, kuo beformiškesnė. Toks atsakymas gali nustebinti aristotelinės mokyklos atstovus, kuriems esmė ir forma yra vienas ir tas pats dalykas. Atrodo, kad taip mano ir pats Plotinas, bet tik naudoja kitą semantiką. Kai jis kalba apie grožį be formos, tai jis turi mintyje ne visišką beformiškumą, bet absoliutinį formiškumą. Intelektinis grožis yra visa-formė tobulybė. Ko nežavi gamtinis grožis? Bet nepalyginamai žavingesnis yra intelektinis grožis, kuriame, lyg stebuklingame kristale, atsispindi visos grožybės. Kaip mistikas ekstazės reginius, taip Plotinas nusako grožio viziją: "Tai visiškas skaidrumas, be jokios tamsos ir nieko užstojančio. Visiems viskas yra intymiai aišku. Tai šviesų šviesa. Kiekvienas apima viską, ir viskas matosi kiekviename. Kaip visuotinybė paskirybėje, taip paskirybė visuotinybėje. Beribis spindėjimas".11 Kartais intelektinis grožis pasirodo gamtoje, kartais jis susilieja su "pasaulio siela", kuri yra taip nuostabi, kaip Afroditė. Iš tikrųjų, intelektinis grožis yra nei daugiau, nei mažiau kaip grožio deivė.

     Bet kas yra intelektinis grožis savo esme? Jo atsakymas gali mus nustebinti — jis yra gėris ar bent esminiai siejasi su gėriu. Intelektinėje gradacijoje gėris yra virš grožio. Jau Aristotelis teigė, kad grožis yra maloniai nuteikiantis gėris. Augustinas taip pat mano, kad gėris nesužavi proto, jei stokoja grožio. Tikras gėris ir tikra tiesa visad spinduliuoja grožiu. Todėl nesistebėkime ir Plotinu, kai jis pataria mums pakilti iki Gėrio, jei norime žinoti, kas yra grožis. Kas yra grožis. Kas kartą turėjo laimės išvysti grožį, tas žino, kuria prasme Grožis yra Gėris. Tačiau išvysti Gėrį gali tik tie, kurie pakyla į aukštumas, atsigręžia į jį ir numeta senuosius drabužius. Jie turi atsikratyti visa tuo, kas yra svetima Dievui. Tas Gėris yra būtis, nuo kurio viskas priklauso, į kurį viskas krypsta, per kurį yra būti, gyvenimas ir mintis, nes jis yra gyvenimo, minties ir būties priežastis.

3

     XX amžiuje mes esame įpratę operuoti konkrečiomis kategorijomis, ir todėl Plotino metafiziniai samprotavimai gali būti mums svetimi. Tačiau turime nepamiršti, kad graikai buvo ne tik puikūs metafizikai, bet ir praktikai, ir gal praktiškesni už mus. Tai mes galime spręsti iš to, kad Plotinas savo grožio metafiziką sieja su žmogaus gyvenimu, su sielos gyvenimu. Kaip jau anksčiau minėjau, graikų išminčiui metafizika reiškė ne tik būdą mąstyti, bet ir būdą gyventi. Mes žinome, kad Plotinas randa glaudų ryšį tarp gėrio ir grožio. Jam taip pat aišku, kad yra ryšys tarp blogio ir šlykštumo. Kaip gėris spinduliuoja grožiu, taip blogis — biaurumu. Gėris yra sąskambis, ir jo pažeidimas iššaukia disonansą. O kur disonansas, ten nėra sąskambio, ten nėra ir grožio. Tai žino ne tik metafizikas. Tai žino ir poetas, ir tai ne bet kuris, o mūsų jau sutiktas "Fleurs du Mal" autorius. Štai ką jis sako: "Kas skonio žmogų ypač erzina nedorumo spektaklyje — tai jo diformiškumas, jo disproporcija. Nedorumas pažeidžia teisingumą ir tiesą, piktina protą ir sąžinę. O kaip pasikėsinimas į sąskambį, kaip disonansas, jis ypač užgauna poetiškas sielas. Ir nemanau, kad būtų skandalinga laikyti kiekvieną prasižengimą moralei, moraliniam grožiui kaip savo rūšies nusikaltimą prieš ritmą ir visuotinįjį darnumą''.12

     Ne mažiau vaizdi yra plotiniškoji sielos biaurumo charakteristika. Kūno aistros prirakina ją prie žemės, o nedorybės apdrabsto ją žemiškais elementais. Visa tai nesiderina su sielos paskirtimi ir didybe. Šlykščios sielos vaizdas yra tragiškai tamsus: "Pats biaurumas ištiko ją kaip įgautas blogis, kuris ją teršia, padaro neskaisčia ir apsunkina didžiais vargais. Todėl jos gyvenimas ir jos pajautimai prarado skaistumą. Ji leidžia blogiu aptemdyti gyvenimą, gyvenimą atsiduodantį mirtimi. Ji nebemato to, ką siela turi matyti. Jai nebeleidžiama likti savyje, nes yra traukiama išorėn, link žemumo ir tamsaus pasaulio. Neskaisti, iš visų pusių viliojama kūninių dalykų ir pilna žemų elementų, turinti savyje medžiagos ir priimanti svetimą formą, ji pasikeičia dėliai susimaišymo su žemumu, kaip purve panardytas žmogus, kuris neberodo turėto grožio ir mato tik purvą, kuriuo apsi-drabstė."13 Jei siela nori atgauti prarastą grožį, tai ji turi atsikratyti svetimo elemento. Kaip susipurvinęs žmogus, jei nori vėl būti švarus, turi nusiprausti, taip siela turi atsikratyti svetimo elemeno, jei nori vėl tapti gražia. Auksas sužvilga, kai išsigrynina, taip siela suspinduliuoja grožiu, kai apsivalo.

     Tačiau sielai neužtenka apsivalyti nuo žemiškųjų priemaišų, o turi taip pat įsigyti dieviškųjų elementų. Jai reikia pasipuošti dorybėmis. Kaip visi platonistai, taip ir Plotinas neabejoja dorybių egzistencija. Dorybės yra realios. Jas paneigti reikštų paneigti sielos dvasinį grožį. Plotinas sumini visą eilę dorybių. Nuosaikumas sulaiko mus nuo kūniškų malonumų. Drąsa nugalime mirties baimę. Mirtis reiškia išsilaisvinimą iš kūno vergijos. Štai kodėl mes turime ne tik nebijoti, bet laukti mirties. Plotinas palygina mirtį su dekoracijų pakeitimu. Kaip scenoje žuvęs herojus kitame akte pasirodo naujoje rolėje, taip siela mirties metu "pakeičia rūbus" ir paskui vėl vaidina kitose dekoracijose. Kita svarbi dorybė yra sumanumas, kuris įtikina mus nepasikliauti pasaulio suvedžiojimais. Apskritai, visos dorybės lyg ir veda sielą iš "šiapus” paviršiaus pasaulio į "anapus" būties gilumą. Kai ji visai atsikrato "šiapusinio" elemento, tai ji tampa forma ir mintimi. Bet koks kūniškumo bei žemiškumo šešėlis pradingsta, ir ji tampa grynąja dvasia.

     Kai siela suspinduliuoja grožiu, tai ji išvysta grožį. Plotino grožio metafizikos principas yra aiškus — tik panašus išvysta panašų. Štai jo žodžiai: "Kad galėtų kontempliuoti matomąjį objektą, akis turi jam pasidaryti panaši. Niekada akis nematys saulės, jei nebus panaši į saulę, nei siela išvys grožį, jei ji pati nebus graži. Pirmiausia kiekviena būtybė tepasidaro dieviška ir graži, jei nori kontempliuoti Dievą ir Grožį".14

     Nors Plotinas gyveno mūsų eros trečiame šimtmetyje ir Romoje praleido daugiau negu dvidešimt metų, tačiau neatrodo, jog krikščionybė būtų turėjusi jam įtakos. Sielos išsilaisvinimo bei apsivalymo teorijos šaknys slypi ne krikščionybėje, o to meto misterijų religijose. Iš tikrųjų, misterijų kalba yra jojo kalba. Jis naudoja jų simbolius ir terminologiją. Kai sako, kad gėrį išvysta tik tie, kurie nusivelka žemėje nešiotus rūbus ir nukreipia savo žvilgsnį į anapus, tai jis kalba Eloizo, Orfizmo ir Mitros religijų kalba, kurios reikalavo iš savo pasekėjų palikti senuosius drabužius, kai lipa aukštyn šventyklų laiptais. Kaip visų helėnistų mąstytojų, jo žmogaus samprata yra racionalistinė. Ne Dievo malone, o savo pastangomis žmogus išgano save. Pergalę užtikrina ne dieviškasis gailestingumas, o žmogiškasis ištvermingumas. Atpirkimas reiškia išlaisvinimą nuo žemiškųjų elementų, o ne nuo nuodėmės. Plotino išganymo evangelija yra skulptoriaus evangelija: "Sugrįžk į save ir giliai pažvelk. Jei nematai savyje grožio, tai daryk kaip skulptorius prie gražios statulos. Jis nukala vieną dalį, nuskaptuoja, nudailina ir darbuojasi iki išgauna grakščias linijas marmuro gabale. Kaip jis, taip ir tu nukalk šalin, kas nereikalinga, ištiesk kreivumus, tamsiąsias vietas nublizgink ir nenustok skulptavęs savo paties statulos iki nesuspinduliuos dieviškosios dorybės, kol nuosaikumas neužims šventojo sosto'".15

     Kaip matome. Plotino grožio metafizika slepia meninį žmogaus supratimą. Tas didysis pagonis mistikas suvokė žmogų kaip skulptorių, t. y. kaip menininką. Mes manome, kad tik menininkai turi siekti grožio. Plotinas mus įtikina, kad tai yra kiekvieno žmogaus pareiga. O kas neatlieka pareigos, tas išduoda save. O save išduoda kiekvienas, kuris atsisako siekti grožio. Paveikslas, simfonija, poema gali būti tikri meno kūriniai, bet pats nuostabiausias šedevras yra grožiu spinduliuojąs žmogus. Laikas sunaikins meno kūrinius, mirs ir kūno žmogus, bet Plotinas žino, kad graži siela nemirs. Kai kas gal sakys: "Taip, yra grožis, yra gal ir graži siela, ir, gal būt. Plotinas yra teisus, bet koks yra ryšys tarp sielos ir meno?" Niekas negali duoti geresnio atsakymo kaip pats menininkas, ir iš tikrųjų jis jį mums duoda. Jis yra taip pat graikas, kurį ispanai ir vadino El Greco.

10   Plotin, Enneades I, 6-2; Text ėtabli et traduit par Ėmile Brėhier, Paris 1954.

11   Ennéades V, 8-4.

12   Charles Beaudelaire, L’Art Romantique, p. 126.

13   Enneades I, 6-5.

14   Enneades I, 6-9. 15 ten pat.