EGLĖ JUODVALKYTĖ

IŠ CIKLO “RAUDA”

prieš šimtmečius lankoj
saulės nukamuota sunkių darbu nuvarginta
pailsus
prie kelio parimus
stovėjau

kai tu atjojai baltu vieškeliu
ištroškęs
balta liepsna apsisiautęs
akyse aukso grandinę laikydamas

nespėjo broliai apginti manęs
(nesišaukiau jų)
o tu
išbučiavęs manąsias akis
ir užvaldęs apsalusius sąnarius
nujojai dulkėtu keliu išdidus
nepaliečiamas

aš laukiau tavęs
aš ir šiandien verkiu
palinkus prie vyno taurės
sugniaužus nuplautas kasas
raudodama
šimtmečių vargą kartodama
laukdama kol atjosi vėju
balta liepsna apsisiautęs
akyse aukso grandinę sudaužęs

IŠ CIKLO “RAUDA”

palydėjai mane
stabtelėk
aš pasiūlysiu vyno
(tu atsisakysi — mandagiai
bet nenoriai)

mes gersiva prisiekdami...
siekdami...
skęsdami karšto vyno taurėse
bučiuosiva vienas kitą
švelniai ir draugiškai

akimirkai pasiliksiva vienu du
ir nutolę
per amžius niūniuosiva liūdnas melodijas

IŠ CIKLO “MIRTIS”

surinko stuobrius sausus
suguldė
apdengė tošim ir traškančiom šakom
apipylė sudžiūvusiais lapais
ir nubraukę rasotas kaktas
nuleido aplipusias žemėn rankas
ir laukė:

bet kas laužą padegs?
kas drįs amžina ugnimi
palytėti be vilties akis
ir bejėgiai iškreiptas lūpas?
kas nubrauks ugnimi
paskutinę išsprūdusią ašarą?
kas balsinga rauda palydės
pirmą kylanti dūmą?

atleidimo nėra

jei nelemta žaibui iškelti ugnies
lietus nuskalaus žemėtas rankas
ir vis tiek žemei grąžins —
ne ugnis, tai vanduo